tekstai.lt

Aleksandras Šidlauskas. Džiaugsmo ir skausmo poezija (Vytautas Vilimas Skripka. Mažoji rinktinė, 2007)


b_100_139_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_skripka_rinktine.jpg       Vytautas Vilimas Skripka. MAŽOJI RINKTINĖ. – Vilnius: Homo liber, 2007. – 80 p.

       Paėmus į rankas Vytauto Vilimo Skripkos knygą „Mažoji rinktinė“, visai neatrodo, kad tai – eilėraščių rinktinė. Poetas svarsto: „Gali kam nors pasirodyti keista: rinktinė, o tik kelios dešimtys eilėraščių! Kas tai – griežta atranka ar tik vienam šių poetinių tekstų autoriui bežinomi užgaidžiai?“ Matyt, ir viena, ir kita. O galbūt nei viena, nei kita. Viršelio aplanke – Algimanto Žižiūno nuotrauka. Knygos pavadinimo šriftas – talentingojo dailininko šriftininko Rimvydo Kepežinsko. 80-yje puslapių išspausdinti tiktai 58 eilėraščiai, tikra ankstesniųjų bene dešimties poezijos knygų esencija. Tokios atrankos, rodosi, iki šiolei dar nebūta, kitų poetų nepraktikuota. Juk galėjo būti ir daugiau kūrinių, nes pats poetas, žinoma, yra paženklintas ryškia talento žyme. Tiesa, pastaraisiais metais aptilta, susikaupta, pereita prie keturių penkių eilučių eilėraščio (ar tai tikrai eilėraštis?). Tai lyg filosofinė erdvės ir laiko išklotinė, kurioje daug minties, metaforų skvarbos, bet jausminė amplitudė itin susiaurėjusi.

       Knyga sudaryta pagal autoriaus norą ir sumanymą. Norėta, kad būtų atskleista platesnė poetinė erdvė, laiko slinktis, gamtos ritmingumas, potekstės gelmės, būties ir buities kontrastai. Refleksijos daugiaplaniškumas retsykiais sumenkina poetinę eilėraščio įtaigą, nors tai dar ne pati didžiausia „nuodėmė“. Gerai, kai esama mąstymo įtampos, nemažo jausmo impulso – ypač trečiame (2000–2006 m. eilėraščiai) knygos skyriuje.

       Abstrahuotas ir romantiškai nuspalvintas kalbėjimas būdingas ir kitiems V. V. Skripkos kartos poetams, gimusiems 1941–1944 metais – A. Masioniui, E. Mezginaitei, P. Žemgulytei, A. Kaminskui, R. Girkontaitei, A. Mikutai, R. Gražiui, A. Bukontui. Tai buvo karo ir pokario augintiniai, kurių kūryboje daug poetinio impulso, mąstymo logikos mažiau negu žemininkų kartos poetų.

       V. V. Skripka – molėtiškis (gimė 1943 m. Laičiuose). Iš vaikystės dienų jis atsinešė kaimietiškos pasaulėmatos vaizdinius: „šventas rytas“, „pievų vandenys“, „skaudi tamsa“, „ąžuolų giraitė“, „vakariniai šešėliai“, „deformuotas dangus“. Tie realistiniai brūkšniai veda į gilesnę būties suvoktį – „Baltijos dvasia“, „rūsčios pilys“, „benamis kūnas“. Ir dar toliau – į kalbėjimą daugiaplaniais tonais, į gilias istorinės atminties įžvalgas bei lyrinį pakylėtumą: „trupa žievėtos dienos“, „juodas angelas laiko aukso nendrę“, „žodžiai kaip žvaigždės“, „juodas sapno midus“, „auksasermėgiai apaštalai“, „pražydusios kaukolės“. Prasmingų poetinių asociacijų laukuose gema nemažai idėjų, simbolinių paveikslų. Juose esama improvizacinio kalbėjimo, kontrastiškų priešingybių jungčių, eskiziškų kompozicinių fragmentų, loginių aliuzijų ir lyrinių pustonių. Ir ironija paplūsta, ir nesuvaldoma mintis šuoliuoja, kai gerokai išsiblaškoma ir nebesusikaupiama klaidžiojant po Iberiją, Italiją, Everestą, Egiptą, Vezuvijų, Šaukėnus, Markučius, kai bandoma rasti „bendrakalbę“ su Edipu, Hermiu, kai, sugrįžus į gimtinę, vėl norima būti kartu su L. Šepka, V. P. Blože, K. Donelaičiu ir Maironiu, T. Mannu ir C. Vallejo, P. P. Rubensu ir J. P. Sartre'u. Tokios reminiscencijos labiau įmanomos epinėse drobėse nei lyrinio pobūdžio paveiksluose. Atrodo, kad tradiciškumo pamatai yra žymiai stipresni negu impulsyvaus mąstymo ir asmeninės jausenos šuoliavimai per erdves ir laikus. Knygoje nemažai poetinių idėjų, bet, regis, pritrūksta įkvėpties visa tai susieti į vieningą rinkinio vienį ir skripkiškai romantizuotą pasaulį, kuris būtų žemiškesnis ir įtaigiau įprasmintas. Ir eskiziški kompoziciniai fragmentai ne visada „sugula“ į meninę visumą, bet psichologinis aplinkos piešinys yra dramatiškai susiejamas ir su laiku, ir su minimomis erdvėmis. Tokių laiko klaidžiojimų būta itin daug E. Mieželaičio lyrikoje, bet nereikėtų manyti, kad V. V. Skripka ėjo pačiu lengviausiu keliu, kuris netoli veda, nes paklaidina eilėraščio suvoktį ir leidžia nuslysti paviršiumi.

       Poetas įtaigus tada, kai tradiciškai randa žmogaus ir gamtos sąsajas, kai eilėse skleidžiasi rugsėjo šviesos, liūdesys ir nerimas, kai baladiškai prakalbama apie skausmą ir gyvenimo apoteozę. Tai giluminė poeto savaimybė – buities nedarna, prarastas laikas, širdies vienatvė, tikrovės įniršis, vidinė giedra ar loginė aliuzija. Pateisinama, kai tradicinį eiliavimą (antras skyrius) kaitalioja minimalistiniai tekstai (miniatiūros). Tiesa, V. V. Skripka neišlavino metaforinio kalbėjimo kaip J. Juškaitis ir J. Strielkūnas, nesukūrė asociacijų „lauko“ kaip V. P. Bložė, K. Platelis ar V. Rubavičius.

       „Mažojoje rinktinėje“ nustebina ir pradžiugina tos eilutės, kur susieina istorija ir dabartis, kur mąstymas ir jausena atspindi sudėtingo pasaulio atšvaitus: „Aidi gegnės mėlynos pastogėj“ (p. 16); „Balti kaip senovė / Vaikšto po žemę poetai“ (p. 6); „Lyg karklo vytelė nebūtį skrodžia sparnai“ (p. 9); „Arkliai rugpjūtyje prieš žaibą klumpa“ (p. 24); „Sustojo pulkas pokario kalnų“ (p. 24).

       Poetas deda nemažai pastangų, kad keliais žodžiais pasiektų didžiausią įtaigos ir estetinės suvokties efektą. Esama ir minties kondensato, ir paviršinio pasižvalgymo po pasaulį, pamirštant, kaip tą pasaulį „įteisinti“ savyje, tai yra kaip sureikšminti žodį, kad eilutė nenušliaužtų daikto ar reiškinio paviršiumi, tapdama nebe poezija, o tiktai kalbėjimu, pasakojimu, loginiu samprotavimu. Geriausi eilėraščiai („Rūdijanti slavų senovė“, „Vakaras…“) suskamba naujai, įprasmintai ir jausmingai, kai visa tampa lyrika, išpažintimi, sava ir savita. Manding, poetas yra tikresnis ir tikroviškesnis antrame rinkinio skyriuje (1990–1996), kur eiliuojama tradiciškai, bet surandamas (o galbūt gimsta neieškant) naujesnis ritmas ar įtaigesnis rimas (trupa – tulpę, baugu – dangum, gūsyje – Prūsija ir pan.). Visuomet maga pasidomėti, kurie gi rinkinio žodžiai yra pamatiniai, tarsi atspindintys poeto regą, klausą, lyrinę nuojautą, tradicinės poetikos tąsą. Štai tebūnie paminėtas tas žodžių dešimtukas, kuris paliudija poeto prieraišą ir vidinę jauseną: dangus, žmogus, medis, žvaigždė, širdis, vanduo, žodis, šviesa, vakaras. Ne visada jie tampa simboliais, bet nuolatos palydi lyg ištikimi lyriniai pakeleiviai.

       Trečiame rinkinio skyriuje galbūt pritrūksta filosofinės išminties, egzistencinių pajautų. Esama kelių eilėraščių, kuriuose tik keturios penkios kone vienažodės eilutės, lyg japoniškame trumposakyje, bet juose nėra semantinės gelmės, gilesnės įžvalgos, metaforinės sklaidos. Tokio talento poetui nederėtų maivytis, bėgti moderniaisiais tiltais, kai nėra stilistinio įprasminimo, estetinės pagavos. Tačiau rinktinė tikrai verta dėmesio.

       Metai, 2007 gegužė