tekstai.lt


„Pirmosios lietuviškos knygos“ autorę Aušrą Kaziliūnaitę kalbina Evaldas Galinis (2007)

 

       

kaziliunaite ausra
kaziliunaite ausra

 

        – Pacituok ką nors.
        – Viršum mūsų kapų
        Palinksta suskilus nakties kakta.
                                     
G. Traklis

 

        – Neseniai pasirodė pirmoji tavo knyga. Ką tai reiškia tau asmeniškai?

 

        – Kaip ir visos publikacijos kultūrinėje spaudoje, knyga man pirmiausia yra užbaigtumo simbolis. Šiuo atžvilgiu įvardyčiau save kaip dailininką, kuris savo paveikslui ieško tinkamo rėmelio, o jį įrėminęs garsiai atsidūsta, pajutęs, kad prie to kūrinio jo darbas jau baigtas. Žinoma, įrėmintą paveikslą galima pakabinti prabangioje menėje, kur neužklysta aplinkiniai (atsispausdinti eilėraštukus paprastu spausdintuvu ant dar paprastesnių balto spausdinimo popieriaus lapų), taip pat jį galima eksponuoti karališkoje galerijoje, kur viskas spindi auksu ir užklysti paprastas lankytojas dėl suprantamų priežasčių vengia (tai prilyginčiau publikacijoms kultūrinėje spaudoje). Vis dėlto pačiu tikriausiu užbaigtumu laikyčiau paveikslų iškabinimą visiems vienodai prieinamoje, kuklioje, bet tuo pat metu jaukioje, minimalizmu dvelkiančioje parodų salėje, baltomis sienomis ir lakuotu medžiu dengtomis grindimis (knygos išleidimas su sąlyga, jog pastaroji gulės knygynų lentynose). Publikuojant savo kūrybą kultūrinėje spaudoje arba knygose atsiranda viešumas, jis iš kūrėjo atima teisę toliau sėdėti prie to paties darbo – jis jau nebepriklauso jam vienam. Tai tikrasis užbaigtumas. Knyga – pats tikriausias užbaigtumas, kiek tik jis apskritai gali būti tikras. Džiaugiuosi, kad ji buvo išleista. Džiaugiuosi tuo, kad ji skaitoma. Džiaugiuosi, kad nepažįstami žmonės priėję sako: „Beveik nesidomiu poezija, bet tai ką skaičiau jūsų knygoje mane skatina ja susidomėti“. Arba: „Gerai, kad ją pagaliau išleido“.

 

        – Ar dar ilgai reikia laikyti puodą ant elektrinės viryklės?

 

        – Gg ggggggg, ggg ggggggggggggg. Ggggggg gg ggggg gggggg: Gggggggg, ggggggg, ggggg, ggggggg gg gggggggggg. Gggggg –ggg ggggggggg, gggggggggg, gggggggggg gggggg. Ggggggggg gggggg ggggggggggggg gg gggggggggg gggggggggg ggggg gggggggggggg gggggggg, ggggggggggg, ggggggggg. Gggg. Gggg.

 

        – Kas yra kūryba? Kokią vietą tavo gyvenime ji užima? Kaip jautiesi būdama kūrėja?

 

        – Manau, visi žmonės yra menininkai ir kūrėjai – tik jų meninė veikla labai skirtinga. Vaikai kieme iš kaštonų dėlioja figūras, biurų darbuotojos, atsiliepdamos į eilinį skambutį, nejučia ima keistu ritmu judinti aukštakulniuose bateliuose įkalintas pėdas. Bet ne tik tai. Moteriškė, verdanti sriubą, lėktuvo pilotas, valdantis lėktuvą, o po darbo paglostantis sūnui galvą. Visa tai – kūryba. Maža to – kuria ne tik žmonės, kuria visi gyvūnai, mineralai, Žemė, kitos planetos, kuria visa tai kas yra. Taip pat kuria ir TAI, kas slepiasi už viso to. O kas nors juk privalo slėptis, nes taip jau SUKURTI visi stalo žaidimai. Net patys nuobodžiausi.

 

        Žmonės dažniausiai kuria gyvendami, o aš gyvenu kurdama. Viena vertus – tai nuostabu, kita vertus – liūdna. Tai tarsi tarnyba ištisas 24 valandas per parą, bet gerai, kad esu darboholikė. Kad ir kur būtum, ką girdėtum, matytum, užuostum, ką jaustum – stengiesi tai sugauti, suprasti, panaudoti. Ir tai visai nepriklauso nuo situacijos. Prisimenu, kaip prieš dvejus metus paslydusi smarkiai susižeidžiau ranką. Ir ką gi aš veikiau? Puoliau ieškoti užrašų knygelės ir pasižymėti tuo metu į galvą netikėtai kilusias mintis, bet sužalota ranka buvo labai sunku rašyti...

 

        Kuriant mane ištinka tokia būsena, kai jaučiu, jog iš tiesų gyvenu. Ir dar kaip gyvenu. Tuomet viskas tampa giliau. Viskas kažką būtinai reiškia. Viskas būtinai reiškia kažką nepaprasto. Rašydama aš tarsi priartėju prie kažkokios be galo svarbios paslapties. Ir tas jausmas ilgai neapleidžia. Neseniai vienas geras draugas sakė, kad sapnuose viskas daug gražiau, nes atsiveria paslėpti šuliniai. Manau, kūrybos mechanizmas veikia tais pačiais principais.

 

        – Ką manai apie lapes, ruonius, sraiges, kankorėžius, pelkes, Aleksandrą Makedonietį, kandis ir tai, kas turėtų nutikti?

 

        – Tai labai įdomūs gyvūnai. Dėl tipologinių panašumų juos būtų galima drąsiai kildinti iš archeologinės Ašelio kultūros ir pasiūlyti pavartyti daug daug knygelių. Geriausia būtų rekomenduoti spalvinimo knygeles su Piterio Peno, penkių kengūrų bei piktžolių bespalvėmis figūrėlėmis. Gal dar duoti kelis flomasterius? Nors ne. O kam tie flomasteriai tamsią naktį toli toli šiaurės platumose, šviečiant žvaigždėms kanibalėms.

 

        – Tave daug kas dažnai mato su fotoaparatu arba kamera rankose. Ar tai tik hobis, ar ketini tuo užsiimti rimčiau?

 

        – Man labai patinka kurti trumpus filmus. Peržiūrinėdama filmuotą medžiagą visada gali pamatyti daugybę niuansų, kurių nepastebi realiame gyvenime. Įvairiausias išraiškas, nuslėptas emocijas, vyrą kitoje gatvės pusėje, kas minutę pasiglostantį barzdą. Kamera ir fotoaparatas nemeluoja, todėl visada turi būti įsitikinęs ir įtikinęs kitus žmones, kad tai, ką darai šiuo metu, yra velniškai tikra.

 

        Turiu daugybę keisčiausių idėjų ir vizijų, jos galėtų būti pritaikytos kino filmuose. Bet bijau, kad tai ir gali likti tik idėjos, nes neturiu sąlygų tam įgyvendinti ir vargu ar kada turėsiu.

 

        Taip pat kada nors norėčiau sukurti rimtą dokumentinį filmą apie gėlių pardavėjas. Pradėdama gėlių parduotuvių pardavėjomis ir baigdama senutėmis, už pora litų praeiviams siūlančiomis mažas puokšteles.

 

        Nemunas, 2007-11-22