tekstai.lt

Jūratė Sprindytė. Nedrungnas požiūris į „Kazašą“ (Donaldas Kajokas. Kazašas, 2007)


b_96_154_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_reklama_kajokas_kazasas.jpg      Donaldas Kajokas. Kazašas. Romanas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.

      Kultūrinėje spaudoje padaugėjo drungnų recenzijų. Kai knyga nei labai gera, nei labai prasta, o recenzento santykis su ja indiferentiškas, išeina toks neva objektyvistinis rašinys, kurį nuobodu skaityti. Tokios recenzijos daugiausia atsiranda iš profesinės priedermės, o ne iš asmeninio suinteresuotumo. Atrodo, lyg nebūtų nė vieno motyvo, kodėl gi recenzentas ėmėsi apie tą knygą kalbėti. Todėl iškart pateikiu šešis asmeninius motyvus, kodėl rašau apie „Kazašą“.

      1. Tipiškas šios vasaros pokalbis:

      – Skaitei Kajoko romaną?
      – Ne.
      – Poeto proza.

      Suprask: bloga proza. Smalsu pasitikrinti – ar tikrai?

      2. Tai mano kartos žmogaus kūrinys, mudu tais pačiais 1980 m. išleidome savo pirmąsias knygas (ir beveik tais pačiais metais esame gimę); trumpai tariant, kartos jausmas.

      3. Intriguojantis pavadinimas, kurį kompiuteris ištaiso į „Kazachas“.

      4. Jaučiu autoriui nemenką moralinę skolą, nes savo knygoje apie 1988–2005 m. prozą neaptariau jo gausios eseistikos, o romaną laikau natūraliu jos tęsiniu.

      5. „Strazdo kalba“.

      6. „Kazaše“ Apolonas įveikia Dionisą.

      Šiuos motyvus trumpai pakomentuosiu, daugiau kalbėdama net ne apie patį „Kazašą“, o apie jo kontekstus.

      Gero poeto Donaldo Kajoko pirmas romanas, kuris jau ne kartą pavadintas „bloga proza“ (ypač jaunų recenzentų arba undergroundo adeptų), mano galva, yra tiesiog normali proza skubos darbų, vidutinybės ir perprodukcijos laikais. Tai iš tiesų literatūra, o ne rašliava, ne laikraščio pakaitalas, ne koks atpažįstamo skandalo gardėsis.

      Vien pavadinimas – egzistencinis „kas aš? – ženklina literatūrai genetiškai būdingą problematiką. Ir kuo gi ši proza prasikalto: per daug metaforų ir rimtų klausimų, fantazijos, poetinės klausos, grakštumo? Ar bloga todėl, kad teksto jungtys labiau filosofinės, o ne siužetinės? Kad mokama išsisakyti ne bet kaip, o gražiai? Kad tai ne non stop plepėjimas, o figūratyvi kalba? Juk romanai būna ir gali būti visokie. Gerai literatūrai rūpi žmogaus prigimtis ir likimas, ne tik nuotykių sąvadas. Kas iš to, kad žurnalistinio romano autorės gaudo (ne „šaudo“) siužetus – parduoda savo privačias istorijas. Ar toks patirtinis rašymas jau tapo norma, o neeilinės vaizduotės kūrinys – tiesiog nebeatpažįstamas objektas?

      Ir kartos jausmas – ne toks jau išgalvotas dalykas. Karta yra atsitiktinių įvykių suformuotas konstruktas, bet tai bendra patirtis, kuri lemia bendras reikšmes ir panašias pasaulio interpretacijas, nes identifikuojama pagal tas pačias skaitytas knygas, matytus filmus, estetinius idealus, tą patį meno prigimties suvokimą, panašias laisvės ir nelaisvės ribas. Neseniai išmečiau sudulkėjusį 1996 m. mėnraščio „Metai“ komplektą, iš kurio vasario numerio išsiplėšiau žavią D.Kajoko įvadinę esė „Apie ribas, o gal (ne)susikalbėjimą“. Tos pačios kartos žmonėms duota panašiai mąstyti ir panašiai jausti, todėl mes kažkokiais gelminiais čiuptuvais atpažįstam savus, brangius tekstus. Susikalbam. Nenuostabu, kad D.Kajoko romanas nepatiks nei Algimanto Zurbos ar Vytauto Bubnio gerbėjams, nesužavės dabartinių trisdešimtmečių nei dar jaunesnių. Mindaugas Grigaitis sako: neatitinkanti šių dienų kalba (www.kamane.lt), bet atitikimas kūrinius bjauriai niveliuoja ir yra trumpalaikis. O aš manau, kad D.Kajokas parašė estetinės pilnatvės romaną. Ir jis rado mūsų kartos estetinę ir egzistencinę patirtį atitinkančią kalbą. Estetinė pilnatvė nebeatpažįstama tos patirties neturintiems žmonėms. Galbūt aš tikrai per seniai skaičiau ir Hermaną Hessę, ir Michailą Bulgakovą, ir Marguerite Yourcenar, ir Blaise’ą Pascalį, ir kitus autorius, kurių motyvų pergromuliavimu kaltina D.Kajoką jaunimas, bet manęs „Kazaše“ neerzino gausybė aliuzijų į aukštojo modernizmo klasikus, jų kūrinių intertekstinės citatos – tai seniai tapę iškalbiais kultūros ženklais, ir autorius sąmoningai jais žaidžia.

      Pirmą knygos trečdalį, kaip ir pabaigos skyrius, pavadinčiau tiesiog meistriškai parašytu tekstu. Susipažįstame su pagrindinių knygos veikėjų ketveriuke – vienišu dailininku Izidoriumi Šalva, pagyvenusiu kauniečiu rašytoju Rojumi Rudeniu (atklydusiu iš eseistinės „lietaus miglos“), jaunute vertėja Elena ir Švedijos mulatu orientalistu Žiuvi. Šie personažai vis persikūnija į kitus pavidalus ir be paliovos keičia amplua: nuo Imperatoriaus iki valkatos, nuo Mokytojo iki pros­titutės. Pamestinukas Izidorius susiranda savo nesamos šeimos narius, susaistytus kraujomaišos aistra, ir susitinka dievinamą senovės kinų tapytoją Vaną Fo (egzistuojantį tik M.Yourcenar apsakyme). Permanentinė veikėjų tapatybių kaita atstoja intrigą ir laikytina konceptualia teksto kūrimo strategija, liudijančia postmodernų asmens vientisumo išnykimą, nulemtą gal reinkarnacijos, pasąmoninės universalios atminties ar ne mažiau mįslingų priežasčių. Ypač svarbus vaidmuo tenka Marijos Magdalietės transformacijoms.

      Bet pirmiausia šaunanti į galvą mintis, vertinant „Kazašo“ sumanymą ir įkūnijimą, – profesionalo darbas. Retai randi ką nors panašaus dabarties lietuvių romane. Taigi vėl grįžtu prie tezės apie tariamai „blogą romaną“. Įtariu, kad daugelis kritiškai nusiteikusiųjų pasigenda atpažįstamos istorijos, dinamikos, „gyvenimo mėsos“, nes yra intoksikuoti tais dabar labiausiai paplitusiais išpažintiniais gyvenimo aprašais. Daugumoje romanų pasakojama, kaip reikia gyvenimą paversti malonumu, kaip daryti karjerą ir vartoti vyrus bei moteris, o suvartojus – kuo neskausmingiau išsivaduoti. Nebeklausiama: kas aš esu? D.Kajokas klausia ir kitų nemadingų dalykų: kas yra menas, sapnas, realybė, mirtis, metafizika? Ypač daug kalbama apie meno prigimtį – siekiant tobulumo vis tapomas vienintelis raugerškio žiedas, o nusipiešta valtele pabėgama nuo mirties (taip išsigelbėjo kinų tapytojas Vanas Fo). Čia vienintelė sąlyga – talentas.

      Romane kaip vienas esminių iškyla Virsmo motyvas (veiksmas prasideda per 1999-ųjų Kalėdas – naujo tūkstantmečio išvakarėse), bet dar svarbesnis virsmas tarp sapno ir realybės, tarp žmogaus ir Dievo, tarp sapno-rašymo ir rašymo-sapno, tarp gyvenimo ir mirties. Izidorius po nusivylimo verslu ir ligos jaučiasi apimtas depresijos, fiziškai ištrintas iš pasaulio. Ar kada stebėjote žmogų, kuriam „gyventi liko ne daugiau kaip mėnuo“, anot Tomo Venclovos eilėraščio eilutės? Jo sąmonėje viena po kitos išsijungia prag­matinės kompiuterinės programos. Prarandamas realistinis kontaktas su aplinka, buitimi, trinka ryšys su žmonėmis, esybei atsiveria kiti Dangūs (jei pasikliausime D.Kajoko esė knygoje „Lietaus migla Lu kalne“ interpretuojama septynpakope dangaus gradacija). Tas nutolimo nuo banalios tikrovės procesas psichologiškai tiksliai D.Kajoko pagautas. Sugestyviai kuriama vaizduotės, intuicijos ir apskritai subjektyvaus turinio viršenybė, kurią kai kas linkęs laikyti chaotiškais bepročio kliedesiais, – o juk tie neva „kliedesiai“ autoriaus valia kliedimi pagrįstai ir net logiškai. Kiekvieno gyvenime daug erdvės užima subjektyviųjų suvokimų pasaulis, pasąmonės slėpiniai, svajonės, iliuzijos, sapnai ir vizijos. Regis, 69 puslapyje radau ir vieną svarbų sapno kodą: „sapnas – tam tikros būsenos abstraktus modelis“. Ne veltui autorius kiek ironizuodamas gina teisę „nusisapnuoti“, o savo rašymo metodą vadina „sapniškuoju realizmu“.

      „Kazašą“ ištisai skaičiau kaip filosofinį intertekstinį romaną (kadangi neturime lietuviškos tokio žanrinio tipo tradicijos, ja tarsi netikime). Studentai galės seminaruose ir bakalauro darbuose nagrinėti gausybę intertekstinių įvaizdžių ir plėsti savo erudicją.

      Izidorius su Elena kartą pasidžiaugia, kad smagiai čiauškantis strazdas nemoka gramatikos ir neskiria daiktavardžių nuo veiksmažodžių. Jiedu susikuria savo bendravimo naujakalbę, „strazdo kalbą“. Mielieji, juk mūsų prozoje beveik nebelieka profesijos meistrų, vyrauja žurnalistinis teksto atbeldimas, baisi vidutinybė. Strazdo kalba – ne tik originalūs naujadarai (kaip antai „piešti valtelę“ – „valteliuoti piešelę“); kalbėdama apie strazdo gebėjimus, turiu galvoj kalbos jausmą, žodinį romano lygmenį ir kūrinio struktūros valdymą (ne siužeto – jį suvaldo ir mėgėjai), patį rašymo meistriškumą. Tai toli gražu ne vien leksikos grožybės, ne minėti naujadarai (vynuogti, daigauti, liūdovė, vėsukas, gūžteliuoti, spindinas ir t.t.). Šis romanas – tai tvirta montažinė konstrukcija, ir visos jos sudedamosios dalys įtrauktos į prasmės formavimą. Galbūt neužtenka „Kazašą“ perskaityti tik vieną kartą, kad išryškėtų viseto turiningumas. Deja, daug kas iš principo nebeatpažįsta ir nevertina kūrinio meninių ypatumų, nebemoka skaityti kondensuoto, sudėtingo teksto. O D.Kajokas štai kalba apie meistrui leistiną mažą saiko pažeidimą... Romano pabaigoje puikiai susiejamos visos pasakojimo gijos, pasigėrėtinas motyvų rišlumas. Saikingai sumodeliuota frazė, sakinys, pastraipa, užbaigtas kiekvienas skyrius ar fragmentas. Be to, „Kazašo“ pasakotojas kompetentingas (žino, ką ir kodėl sako), jo intonacija – ne isteriška, ne kiaurai ironiška ir ne pamaiviškai žaisminga (kas atitiktų „šias dienas“). Pasakojimas įvairuoja, turi kintantį ritmą, plati jo intonacijų skalė. Žinoma, esama ir minėtų saiko pažeidimų: pernelyg noriai naudojamasi teise „nusisapnuoti“, romano viduryje pakyri fikcinių haliucinacijų perviršis ir monotonija (imama atnašauti madai, pernelyg mėgaujantis fantomišku vaizduotės siurrealizmu), bet pats būdravimo–sapno principas įkūnytas labai esmingai. Kūrinys būtų artimesnis suvokėjui, jei turėtų daugiau gyvenimiškų atramų. Be to, vers­lininkas vargu ar galėjo tapti dailininku –­ ne tas mentalitetas.

      Vertas pabrėžti dalykas, kad romane radau daug apoloniškojo pasaulio pradmenų, problemų, motyvų. Apoloniška –­ tai subtilu. Grožio ir darnos pri(si)minimas dionisiškojo šėlsmo monotonijoje –­ išskirtinis faktas.

      Literatūra ir menas
      2007 11 16