tekstai.lt

Sara Poisson, „Kaip jie juokiasi ir kaip jos juokiasi“ ir „Iš baikštaus vyro“ (garso įrašas, 2010)

Sara Poisson. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Sara Poisson. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       2010 kovo 20 d., „Pož(i)eminiai skaitymai“ Šv. Ignoto bažnyčioje. Šie skaitymai - tai jaunųjų literatų renginys, kuriame Sara Poisson dalyvavo kaip viešnia. Sara Poisson skaito tekstus „Kaip jie juokiasi ir kaip jos juokiasi“ ir „Iš baikštaus vyro“:

 

 

 

 

 

 

                   Kaip jie juokiasi ir kaip jos juokiasi

 

       Jie juokiasi iš vyro, kuris nešioja baltą

       laiko žymę barzdoje nelyginant pienuotą indą,

       pilną šnabždesių apie tai, kas buvo kadaise:

       baltas skystas popierius, kuris

       pats ant savęs rašo; vėliau ateina laikai,

       kai rašoma skystu ant sauso, o dar vėliau –

       visa lieka be drėgmės ir be vaisingumo.

       Kaip jie juokiasi iš to vyro, kai jis lipa į valtį

       ir plukdo joje pašvinkusios žuvies kvapą.

 

       „Būna gėlių, kurios gražios, bet nekvepia, ir

       būna gėlių, kurios negražios, bet kvepia“, –

       šitaip jie juokiasi iš savo moterų. Čia

       juoko formulė, bet ji lyg aštrus kaulas, kurio

       nesinori turėti burnoj nė trumpai. Apie tai

       irgi juokiasi jie, springsta nuo kvatojimo

       tarsi kosėtų.

 

       Kaip jos juokiasi: jos krizena iš savo tautos,

       kurią turi sau lyg lauko išvietę su veidrodžiu, su

       tariama bekvape erdve, su atspindėtu dangaus

       blyksniu aukščiau galvų. Jos juokiasi iš saviškių,

       kurių lėtumas lyg beprotystė, kaip jos juokiasi:

       sėdi nugaromis į savo dukteris ir kreta nuo juoko.

       Jos šypsosi atradę vyną su musele, jos kvatoja iš

       grožio, kuris kutena ir nuo kurio negražiai,

       šlapiai čiaudima. Jos spėlioja apie tolybės dažą:

       jis per didelis ir per gražus, kad pamatytum jį

       iš arti ir ištartum jo dydį ir spalvą. Jos gano

       savo gyvas lėles po pievą kartu su išmatų ir

       dumblo kvapais. Mirtis liepsnoja ant jų stalų

       geltonais žiedais augalų, kurių vardai

       neskambūs ir svetimi tautos kalbai.

       Ir apie tai juokiasi jos.

 

       Pasirodo moteris, kuri sako: turėjau vyrą driežą,

       kurio vardas buvo be vietos kalboje, ir vardą

       tekdavo kaskart nupiešti – suraitytą simbolį,

       kurio linijos gale tulpelė, panaši į elektros

       šakutę, o gal tapati šakutei. „Turėjau vyrą

       taip trumpai, lyg nebūčiau turėjusi, štai kokie

       buvo laikai ir koks gražus, didelis trumpumas,

       panašus į juoką“, – prunkštauja moteris.

       „Sekundę beveik juokas ir sekundę

       beveik verksmas, tokie buvo laikai“, –

       apie tai irgi juokiasi ji.

 

 

                   Iš baikštaus vyro*

 

       Esu kažkas, kilęs iš baikštaus vyro. Sudygęs iš vyro,

       apkrėsto baime ir girgždesiu. Iš pašiaušto vyro.

       Kažkas bučiuoja tau į pakaušį, nes bijo savo kvapo

       iš burnos. Kažkas iš baikštaus vyro. Paskui kažkas

       sėdi vienišas sniego baltumo virtuvėje tarp stiklainių

       su grybais.

 

       Grietinėta lėkštė su įkypa šakute šią akimirką

       yra kažkieno veidrodinis atvaizdas. Nes kažkas

       ištuština savo veidą, kai sėda užrašyti klajojančius balsus.

       Kažkas bijo visko, kas neparašyta.

 

       Kažkas užlipa į varpinę, užsirakina ten ir daužo varpą

       iš visų jėgų, nes bijo mirti. Kūnas verda, prakaitas

       kyla į dangų, kviesdamas paskui save kažką.

 

       Nes kažkas pasodino medį ir mato, kad medis piktas

       ir kad jis mėto piktus lapus. Plikos šakos mėnulį

       sergsti nuo dar piktesnio kažkieno žvilgsnio.

 

       Kažkas turi antrąją pusę savo liūdesiui ir savo

       juokui. Kažkas atima vyno tiesą iš vyno ir palieka

       neteisingą vyną. Kažkas išgeria tą vyną, gadindamas

       savo liūdesio vientisumą.

 

       Tada tas, kas iš baikštaus vyro, eina apkabinti

       baikštaus vyro, kuris visada tamsoje, nes aklas.

       Kažkieno trumparegystė apgobia aklumą kaip

       vienintelė šviesa, kuri virpa iš baimės,

 

       nes kažkas paseilina drebantį pirštą ir trina baltą

       krakmolo dėmę ant raudonos tunikos. Tada

       kažkas nusileidžia į vyno rūsį ir klausosi, kaip

       dūzgia stiklas į stiklą, nes čia atėjo

       kažkas iš baikštaus vyro.

 

       ———————————————

       * Platonas samprotavo, kad moterys yra kilusios iš baikščių vyrų.

 

       Abu tekstai – iš savaitraščio „Nemunas“ 2006-11-23 nr. 41

 

 

       Žiemos žodžiai

       2011-03-15