2010 kovo 20 d., „Pož(i)eminiai skaitymai“ Šv. Ignoto bažnyčioje. Šie skaitymai - tai jaunųjų literatų renginys, kuriame Sara Poisson dalyvavo kaip viešnia. Sara Poisson skaito tekstus „Kaip jie juokiasi ir kaip jos juokiasi“ ir „Iš baikštaus vyro“:
Kaip jie juokiasi ir kaip jos juokiasi
Jie juokiasi iš vyro, kuris nešioja baltą
laiko žymę barzdoje nelyginant pienuotą indą,
pilną šnabždesių apie tai, kas buvo kadaise:
baltas skystas popierius, kuris
pats ant savęs rašo; vėliau ateina laikai,
kai rašoma skystu ant sauso, o dar vėliau –
visa lieka be drėgmės ir be vaisingumo.
Kaip jie juokiasi iš to vyro, kai jis lipa į valtį
ir plukdo joje pašvinkusios žuvies kvapą.
„Būna gėlių, kurios gražios, bet nekvepia, ir
būna gėlių, kurios negražios, bet kvepia“, –
šitaip jie juokiasi iš savo moterų. Čia
juoko formulė, bet ji lyg aštrus kaulas, kurio
nesinori turėti burnoj nė trumpai. Apie tai
irgi juokiasi jie, springsta nuo kvatojimo
tarsi kosėtų.
Kaip jos juokiasi: jos krizena iš savo tautos,
kurią turi sau lyg lauko išvietę su veidrodžiu, su
tariama bekvape erdve, su atspindėtu dangaus
blyksniu aukščiau galvų. Jos juokiasi iš saviškių,
kurių lėtumas lyg beprotystė, kaip jos juokiasi:
sėdi nugaromis į savo dukteris ir kreta nuo juoko.
Jos šypsosi atradę vyną su musele, jos kvatoja iš
grožio, kuris kutena ir nuo kurio negražiai,
šlapiai čiaudima. Jos spėlioja apie tolybės dažą:
jis per didelis ir per gražus, kad pamatytum jį
iš arti ir ištartum jo dydį ir spalvą. Jos gano
savo gyvas lėles po pievą kartu su išmatų ir
dumblo kvapais. Mirtis liepsnoja ant jų stalų
geltonais žiedais augalų, kurių vardai
neskambūs ir svetimi tautos kalbai.
Ir apie tai juokiasi jos.
Pasirodo moteris, kuri sako: turėjau vyrą driežą,
kurio vardas buvo be vietos kalboje, ir vardą
tekdavo kaskart nupiešti – suraitytą simbolį,
kurio linijos gale tulpelė, panaši į elektros
šakutę, o gal tapati šakutei. „Turėjau vyrą
taip trumpai, lyg nebūčiau turėjusi, štai kokie
buvo laikai ir koks gražus, didelis trumpumas,
panašus į juoką“, – prunkštauja moteris.
„Sekundę beveik juokas ir sekundę
beveik verksmas, tokie buvo laikai“, –
apie tai irgi juokiasi ji.
Iš baikštaus vyro*
Esu kažkas, kilęs iš baikštaus vyro. Sudygęs iš vyro,
apkrėsto baime ir girgždesiu. Iš pašiaušto vyro.
Kažkas bučiuoja tau į pakaušį, nes bijo savo kvapo
iš burnos. Kažkas iš baikštaus vyro. Paskui kažkas
sėdi vienišas sniego baltumo virtuvėje tarp stiklainių
su grybais.
Grietinėta lėkštė su įkypa šakute šią akimirką
yra kažkieno veidrodinis atvaizdas. Nes kažkas
ištuština savo veidą, kai sėda užrašyti klajojančius balsus.
Kažkas bijo visko, kas neparašyta.
Kažkas užlipa į varpinę, užsirakina ten ir daužo varpą
iš visų jėgų, nes bijo mirti. Kūnas verda, prakaitas
kyla į dangų, kviesdamas paskui save kažką.
Nes kažkas pasodino medį ir mato, kad medis piktas
ir kad jis mėto piktus lapus. Plikos šakos mėnulį
sergsti nuo dar piktesnio kažkieno žvilgsnio.
Kažkas turi antrąją pusę savo liūdesiui ir savo
juokui. Kažkas atima vyno tiesą iš vyno ir palieka
neteisingą vyną. Kažkas išgeria tą vyną, gadindamas
savo liūdesio vientisumą.
Tada tas, kas iš baikštaus vyro, eina apkabinti
baikštaus vyro, kuris visada tamsoje, nes aklas.
Kažkieno trumparegystė apgobia aklumą kaip
vienintelė šviesa, kuri virpa iš baimės,
nes kažkas paseilina drebantį pirštą ir trina baltą
krakmolo dėmę ant raudonos tunikos. Tada
kažkas nusileidžia į vyno rūsį ir klausosi, kaip
dūzgia stiklas į stiklą, nes čia atėjo
kažkas iš baikštaus vyro.
———————————————
* Platonas samprotavo, kad moterys yra kilusios iš baikščių vyrų.
Abu tekstai – iš savaitraščio „Nemunas“ 2006-11-23 nr. 41
Žiemos žodžiai
2011-03-15