Sara Poisson. Šmogus. Novelės. V.: Ciklonas, 2005.
Šįkart pakalbėkime siauresne tema. Savo smegeninėje palyginsiu dvi knygas Saros Poisson "Šmogų" ir Alvydo Šlepiko "Lietaus dievą". Tiek autorė, tiek autorius turbūt panašaus amžiaus, abi knygos pasirodė panašiu metu, o ir abiejų novelėse aprašomas panašus erdvėlaikis pastarųjų dešimtmečių Lietuvos miestelis.
Taigi panašumų yra. O kalbėdamas apie skirtumus it koks futbolo komentatorius turiu greitakalbe išberti: S. Poisson kelia kampinius iš tolimojo nafta atsiduodančio miestelio ir vieną po kito muša įvarčius į garsios sostinės komandos vartus, saugomus A. Šlepiko. Įsivaizduojamų literatūrinių rungtynių eiga galėtų būti tokia.
1:0 daugiau egzistencijos. A. Šlepiko knygoje egzistencinio nerimo apstu. Ypač mirčių. Tačiau tos mirtys lyg iš kriminalinės policijos suvestinių: susiduria automobiliai, kaimynas užmuša kaimyną, antkapis prispaudžia vaiką. O S. Poisson egzistencijos baimė daug tirštesnė ir subtilesnė. Ji nuolat su nuostaba ir nerimu stebi visą pasaulį. Jai nerimą kelia pats žmogaus kūnas bamba, apgamas; pasidygėjimą sukelia iš jo gelmių sklindantis garsas žmogaus balsas; įtartini net paprasčiausi daiktai ir veiksmai kepuraitė valkatos rankose, meilužio bučinys ir paskutinis kąsnis lėkštėje. Galima sakyti, kad žmogus tai viso labo sugedęs šmogus arba tiesiog padaras, kuris iki šmogaus nepribrendo, o gal patyrė nuopuolį.
2:0 daugiau intelekto. A. Š. novelėse pateiktos mintys dažniausiai remiasi kolektyviniu protu, vadinamąja liaudies išmintimi, todėl patys kūriniai kartais primena anekdotus. Tuo tarpu S. P. aprašinėja ją supantį pasaulį labiau pagal esė žanro kanonus. Į siužetą ji įpina daugybę svetimų ar savų filosofinių minčių, jas apžaidžia ir išplėtoja. Ištisus puslapius ji gali kontempliuoti šalia gulinčio vyro bambą arba apmąstyti vagies ir apvogtojo dialektiką. Šiuo požiūriu autorės novelės primena jei ne E. Ionesco dienoraščius ar prozą, tai bent S. Parulskio eseistiką. Kaip ir per kitus ne itin malonius šio pasaulio dalykus, taip ir per savižudybę galėjo apsireikšti mūsų gyvenamo pasaulio realybė, kurios komfortas tuosyk buvo atmestas, nes jam, savižudžiui, jis pasirodė visiškai nevertas, kad gyventum gyvenimą.
3:0 daugiau įvairovės. Pagrindiniai A. Š. novelių veikėjai vaikai ir suvaikėję senukai iš esmės vienodi. (Kažkas iš autoriaus kolegų net pastebėjo, kad šiuose jo kūriniuose apskritai beveik nėra moterų.) Tos pačios trafaretinės vertybės ir uždaras kaimiečių gyvenimo būdas. Visas knygos "Šmogus" noveles irgi vienija bendra pasakotoja trisdešimtmetė moteris. Tačiau ji bet kokia kaina trokšta būti kitokia, nuolat keičiasi, kaitalioja kaukes. Iš čia ir plati būsenų bei veiksmų įvairovė. Mat koks nors formos neatitikimas priimtiniems standartams ir tuo pat metu visiškai akivaizdus nestandartinės formos žavesys stimuliuoja išgyventi naujo standarto galimybę, o tuo pačiu sykiu ir klišės banalumą.
Taigi rezultatas aiškus. S. Poisson "Šmogus" laimi triuškinančiu skirtumu. Neaišku tik viena kodėl apie A. Šlepiko "Lietaus dievą" tiek daug kalbama, o ši knyga sutikta mirtina tyla? Priežastis turbūt ta pati. S. Poisson ir jos "Šmogus" žaidžia svetimoje aikštelėje, todėl nė vienas įvartis nebus įskaitytas. Visagaliai teisėjai literatūros kritikai, kultūros leidinių redaktoriai, Rašytojų sąjungos bonzos yra paprasčiausiai "papirkti". Visi jie žaidžia į vienus vartus. Į muilą juos, į muilą!
2006 03 18