Moderato agressivo
Nemėgstu serbentų. Serbentai yra
vislūs ir isteriški, laikosi būriais,
pūva irgi vienas šalia kito, tokie raudoni.
Dujų juose pakanka...
Dujos išsiveržia, kai joms patinka.
Dejuoti irgi reiškia leisti dujas,
deja. Manoma, kad skausmas
dejuojant sumažėja. Deja.
Dujos neišnyksta ir neatsiranda. Jos
persiskirsto. Jos yra savarankiškos.
Jos priklauso mums.
Dujinį šildymą galima reguliuoti, jis
turi pradžią ir pabaigą, aiškią
koncepciją. Vidaus dujose daugiau chaoso,
jas suvaldo tik tam tikra
žmonių rūšis, dažniausiai abejingi...
Pyktis yra tik dujos, neviltis yra tik
dujos. Pyktis gali būti šiltas ir šaltas,
nieko nematančio pyktis,
prisigalvojančio pyktis, geismų
siurbėlė, išsipūtus.
Žemė, oras, vanduo, ugnis –
keturios stichijos, apie kurias kartais
diskutuojam
yra niekas, palyginti su dujomis. Jūs
esat niekas, jūsų būsimos dulkės
yra niekas, net ir nelyginant
su dujomis. Dujos verčia jaustis
nepatogiai prie stalo, dujų kruopščiai
ieško įvairiose stichijose, dujos – galia,
dujos išskleistos ore – gėda ir sustingimas,
jos svetimos, jas sunku pripažinti, kartais jos
virsta smalkėmis, kalkės prieš jas – niekas,
ne, jūs nesuprantat, ir aš dėl to piktas,
aš pilnas dujų, aš juokingas, nes mano
pyktis irgi
yra juokingas, visas dujų pripildytas.
Ore yra dujų. Ugnyje yra dujų. Vandenyje
jų irgi turėtų būti. Ir žemėje yra dujų. Dujų
yra visur. Bet aš nemačiau.
Dujos nematomos. Net oras matomas,
nekalbant apie kitas stichijas. Bet juk anos
keturios, apie kurias kartkartėmis
užsimenat, išties juk ne stichijos,
neprisigalvokit, jos gi lengvai
prognozuojamos.
O kad kartais paišdykauja, tai tik iš nevilties,
tik kai būna pritvinkę dujų. Dujos už jas
stipresnės,
nes ir neviltis yra dujos –
išsiveržusi aprimsta. Kuriam laikui.
* * *
Ką darysime, kai dujos baigsis?
Koks bus mūsų pyktis? Sprogs tuščiai
kaip muilo burbulas? Kaip oro pripūsta
varlė į grindinį (beje, aš taip nedarydavau)?
Išdegs kaip ugnis be reikalo? Kaupsis
be tikslo, privers pasijausti nepatogiai?
Sutrupės kaip apgailėtinas žemės grumstas?
Turbūt ne, nes net ir žemė turi savo dujas.
Mūsų, žmonių, dujos eikvojamos dėl anų.
Kuo viskas baigsis? Blogiausia, kas mus
gali ištikti – vientisas mūsų dujotakis,
bendras, neatlaikys spaudimo. Liksim
kiekvienas su savo dujotakiu. Ir dejuosim.
* * *
Nesu matęs nei vieno dujotakio.
Bet jei dujos nematomos, gal ir tikrieji
jų dujotakiai išryškėja tik, pavyzdžiui,
videokameroms? Dujos rampos šviesoje.
Dujos prožektoriuose. Po žibintais. Uoslė
jau prisitaikė prie dujų, apčiuopia jų
formą, akys dar ne.
* * *
Dujos nevaikšto po vieną – mano
duja būtinai susitiks kitą dują. Dujos
labai žemiškos, sunkiai pakyla,
bent jau kai kurios tai tikrai.
Gal dujos tik įsivaizduojamos? Gal
mes ne tik kvėpavimui vartojam orą?
Gal – orą vartojam kvėpavimui,
bet ir naudojam kaip dujas?
Skirtingas kiekis skirtingų rūšių
dujų mūsų viduj prisikaupęs.
Mes skirtingi, mes skiriamės.
Kartais. Kartais net skiriamės.
* * *
Dujų debesys neturi charakterio.
Tai tik vertikali vėjo metrais
per sekundę projekcija. Amerikoj
gal kitaip – gal myliom.
Nesakoma: dujų nesimato.
Geriau taip: dujos nefotogeniškos.
Todėl tiek dujas, tiek ir kitus
daiktus, įskaitant mane, fotografuoti
geriausia iš šono, prieš vėją ir tik
neryškioje šviesoje.
Šviesoje, pripildytoje dujų – įvairiausių
rūšių paukščių, skirtingų prigimčių ir
skirtingo plėšrumo
2006 m.