Ką nešiojasi pilve moteris, kurios vidurių niekada nespaudė augantis kūdikis? Žiovaujantį tuštumos kirminą? Mažytę ir susitraukusią kaip razina gimdą, kuri kiekvieną kartą vis tūžmingiau išspjauna neapvaisinto kiaušinėlio skutelius? Tiek vyrų bandė joje pasilaidoti, pasislėpti, paženklinti teritoriją, tačiau jų ženklai pasiklysta abejingoje gimdos tuštumoje. Ji bergždžia ir pikta. Ji daug dažosi, kad nuo mūsų tai paslėptų. Kosmetika, tiesa, brangi, tačiau neužtvenkia iš jos veido plūstančios tuštumos. Ji nešasi tuštumą kaip slaptą vėliavą, kurios atšiaurus plazdėjimas nušluoja nuo kelio net atkakliausius ir gyvybingiausius ženklintojus. O ir tie gyvybingiausieji šiais laikais tokie skysti, kad užtrokšta nuo visai nebaisios tuštumos kaip tarakonai, atsikandę nuodingo pieštuko. Paskui guli ant jos vienišo tako užvertę kojas ir nugeibusius penius, ir ji turi per juos perlipti, kad galėtų žygiuoti toliau. Šitiek vyrų, visi negyvi – tiek iš jų naudos.
       Aišku, ji to nesakė ŠITAM. Šitas pats ją rado, bet iš tiesų tik todėl, kad ji leidosi randama. Jie susitarė telefonu, susitiko. Jis kažkodėl atsinešė laikraštį su jos skelbimu ir padėjo ant stalo, greta neatkimšto mineralinio vandens butelio. Tarsi laikraštis būtų dokumentas, leidžiantis atlikti lytinį aktą. Jie pašnekėjo apie tai, kaip sekėsi rasti šį nuošalų viešbutį, šyptelėjo vienas kitam, ilgiau neatlaikydami žvilgsnio. Vyriškis paklausė, ar ji nenorinti gerti.
       – Aš retai geriu, – atsakė ji kiek nustebusi.
       – Tai negersite?
       – Gal ne.
       Jiedu patylėjo.
       – Kodėl pasiūlėte man atsigerti?
       – Norėjau kažką pasiūlyti, na…
       – Gazuoto mineralinio apskritai negeriu.
       – Atleiskit.
       – Geriu tik negazuotą. Ir tai retai.
       – Tikrai, taip sveikiau.
       Vyriškis taip sutriko, kad ji net pabūgo, jog jiems nieko neišeis. Ji skubiai pakilo nuo lovos, kilstelėjo ranką prie viršutinės bliuzelės sagos ir nužingsniavo prie spintos durų. Ten pajuto, jog turėtų sulėtinti judesius ir pritildyti kūno skleidžiamus garsus, jeigu nenori galutinai išgąsdinti vyriškio. Pritildžiusi savo kūną, išgirdo, kaip už nugaros šiugžda vyriškio švarkas. Tačiau garsas veikiau panėšėjo į drovų bandymą maištauti nei į nusivelkamo drabužio šnabždesį. Ji valdingai suėmė save už sagos, atsigręžė, ir paragino susigūžusį vyriškį akimis. Jis nerangiai pasimuistė. Nebuvo įveikęs dar nė vienos sagos.
       – Palaukit… nedarykite to… Pirma pasikalbėkim, – paprašė jis.
       – Apie ką čia kalbėtis?
       – Nejaugi jums nesvarbu, kas bus kūdikio tėvas? Jūs visai manimi nesidomite. O jeigu aš ne toks, kokiu deduosi? Jeigu aš alkoholikas, narkomanas? Skelbime pageidavote vyriškio be žalingų įpročių, psichiškai sveiko, muzikalaus (ji pajuto jo balse ironiją)…
       – O jūs toks ir esate, ar ne?
       – Bet aš galiu sumeluoti.
       – Pasitikiu jumis, – pasakė ji tvirtai, tarsi šnekėtų apie save pačią.
       – Veltui.
       – Kodėl? Jūs nepasitikite savimi?
       – Taip… Ne. Ne, aš savimi pasitikiu. Tiktai… vaikų šitaip daryti negalima.
       – Dieve, koks jums skirtumas! Prašau vieno vienintelio lytinio akto. Kitaip tariant – šiek tiek energijos, šiek tiek gimnastikos, šiek tiek jaudulio. Jokios atsakomybės. Mudu niekada daugiau nesusitiksime. Galėsite atsiminti kaip nuotykį. Arba užmiršite. Kuris vyras to atsisakytų?
       – Jūs blogos nuomonės apie vyrus! Be to, aš jūsų net negeidžiu. Jūs… per daug dalykiška.
       Jis aiškiai traukėsi, kaip kanarėlė, pasirengusi purptelėti pro blogai uždarytas narvelio duris.
       – Nesąmonės, – konstatavo ji. – Jums stovi.
       Sutrikimas pamažu išgaravo iš nepatogiai ant lovos sustingusio vyriškio kūno. Tačiau dabar jis atrodė jai visai nesuprantamas. Negana to, jis išsisukinėjo.
       – Klausykit… Aš visai nemuzikalus. Nė neatskirčiau gitaros nuo balalaikos.
       – Tai kas?
       – Jūs rašėte…
       – Kas atsitiko?..
       – Nieko.
       – Jūs kažką pagalvojote. Aš jums nepatinku? Tikėjotės, kad būsiu jaunesnė, lieknesnė, malonesnė?
       – Ne, ne tai. Jūs visai patraukli.
       – Tai kas tada?
       – Jūsų skelbimas gana pretenzingas. Keliate didelius reikalavimus.
       – Na.
       – Taigi aš irgi iškelsiu sąlygą.
       – Na?
       – Tekėkite už manęs.
       Iš pradžių ji tik spoksojo į vyriškį, o jis – į dėmelę ant linoleumo, tarp stalo ir lovos kojos. Po keliolikos sekundžių ji prisidengė burną kumščiu ir pagavo kvailai krizenti.
       – Jūs tai dabar sugalvojote?..
       – Ne.
       – Ketinote pasiūlyti vedybas moteriai, kurios nėsyk nematėte?
       – Na…
       – Tikrai būtumėte pasiūlęs bet kuriai mano vietoje?..
       Vyriškis suprato, kad turėtų išsisukti nuo atsakymo.
       – Po velnių, geriau būtumėt spjovęs į veidą!
       Jis pakėlė akis ir pamatė, kad ji nesijuokia, o isteriškai kūkčioja.
       – Bet kodėl? – išsprūdo jam.
       – Todėl, kad aš nenoriu tekėti už nususėlio, kuriam nusispjauti, ką veda!
       – Gerai, nusiraminkite.
       Jis išsigando, kad juos gali išgirsti ir pagalvoti, jog jis ją skriaudžia.
       – Nenusiraminsiu. Jūs nevykėlis, nesugebate susirasti žmonos! Jūs kompleksuotas nevykėlis! Impotentas!
       – Aš ne impotentas.
       – Ne, impotentas! Moralinis! Išgama! Patinas!
       – Atleiskite.
       – Jūs tikras patinas, girdite? Aš jūsų nekenčiu!
       – Nešaukite, prašau.
       – Aš jūsų nekenčiu.
       – Prašau, atsigerkite.
       – Susikiškit tą savo mineralinį į šikną. Jūs tikras patinas!
       Ji klestelėjo ant lovos kraštelio, nepatogiai, vis dar sugniaužusi vyšninės bliuzelės sagą. Pridažyta apatinė lūpa virpėjo kaip ašara. Vyriškis tai pastebėjo, jam tai priminė kitą mažą mergaitę tamsiam sandėliukę, ant maišų nuo miltų… Jis patupdė savo didelį, nerangiai šiugždantį kūną prie jos smailo keliuko ir pažvelgė iš apačios į viršų lyg siūlydamas saldainį.
       – Sustumkime lovas, – jis kalbėjo apie dvi viengules viešbučio lovas, stovinčias prie skirtingų sienų.
       Ji paleido bliuzelės sagą ir švelniai atsidūsėjo.
       – Gal atsigulkime į vieną? Kad būtų mažai vietos, kad būtume arti?
       Ir štai jiedu guli po plona anklode, jo penis droviai glaudžiasi prie jos aštraus kaip ryklio pelekas dubenkaulio, ir jame plaka gera, kiek susijaudinus širdis. Ji sugniaužia jį visu delnu, iš karto, be jokių preliudijų. Jis šiltas, švelnus ir sausas, ir širdis jame pagauna daužytis kaip pašėlusi.
       – Noriu gerti, – staiga sako ji.
       – Su burbuliukais?
       – Duokit šen.
       Vyriškis kilsteli lovoje, kad pasiektų nuo stalo mineralinio vandens butelį, jo krūtinplaukiai pakutena jos skruostą, bet ji jo nepaleidžia.
       – Kur jūs?..
       – Atrodo, vonioje mačiau stiklinę…
       – Duokit, aš iš butelio.
       Jis atkemša butelį ir paduoda jai. Ji geria, nepaleisdama iš rankos jo širdies, mineralinis šiltas ir sūrus. Apsimeta, kad nuleidus vokus žiūri į butelį, bet iš tikrųjų stebi šalia gulintį vyriškį, kuris stebi ją.
       – O, viską išgėriau… Norėjote?
       – O sakėte, kad gazuoto negeriate.
       Ji atsirūgsta. Taip švelniai, iš taip giliai, tarsi tuštuma tyliai šnypdama pasišalintų iš jos vidaus. Ji negali sulaikyti to tylaus šnypštimo, skubiai dirsteli į vyriškį. Jis juokiasi. Paima iš jos rankų tuščią butelį ir pastato prie lovos.
       – Ačiū jums, – padėkoja ji.
       – Už ką?
       – Už kantrybę. Už tai, kad atėjote. Bala žino, ko čia atėjote. Jūs nepanašus į tokį, kuris smagintųsi atsiliepdamas į skelbimus.
       – Tikrai? – nušvinta jis.
       – Kaip manote, ar iš to gausis vaikelis?
       – Žinoma, – užtikrina jis.
       – Pažadate?
       – Pažadu.
       – Jeigu iš to nebus vaikelio, jūs degsite pragare.
       – O jūs tenai būsite?
       – Aš seniai ten degu. Jau ir apsipratau.
       – Ačiū jums.
       – Už ką? – sekundei ji net paleidžia jo penį.
       – Gulkitės. Duokit man ranką. Veskit mane su savim.

       Pabaiga

       2002