tekstai.lt

LEONARDAS GUTAUSKAS. Ponios Lidijos dienoraštis. (93.09.03)


1 9 9 3  m e t ų  r u g s ė j o  3  d i e n a

       Baigiasi antra savaitė, kai aš Senelių namuose. Žinau, kad jie Panemunėj, Kauno priemiestyje, kuriame prieš 88 metus gimiau. Visur teko gyventi, Pirmo karo metais ir po revoliucijos netgi Rusijoj, o kiek pakeista namų Žaliakalnyje, kol pagaliau vėl atsidūriau gimtose vietose, pro langą matau savo ankstyvosios vaikystės pušynus, varnų pulkus pušų viršūnėse, atrodo, tie patys debesys, per tuos 88 metus apiplaukę pasaulį, sugrįžo, kad paguostų mano vienatvę. Bet nieko nekaltinu – tik save. Seniai galėjau susitvarkyti gyvenimą, parduoti tą medinį laužą ir nusipirkti vieno kambario butelį pirmame aukšte, kad nereikėtų stačiais laiptais kopinėti. Būčiau galėjus pasisamdyti kokią slaugutę ar vienuolę, kad apkuoptų, išvirtų valgyt, išplautų grindis, išskalbtų patalynę – viskam būtų užtekę pinigų, bet laikiaus įsikibus to laužo kaip didžiausio lobio, nes nieko daugiau man nebuvo likę, iš visų taip nuosekliai taupytų santaupų ir turto beliko tik tie trys kambariai su virtuve, maža vonia, klozetu ir sandėliukas, prieš daugelį metų paverstas namų vaistine. Prisimenu, kaip ne kartą stebėjais tokia įvairiausių dėžikių, buteliukų, maišelių su vaistinėmis žolėmis gausybe, ne kartą klausei: mama, nejaugi jūs visus šiuos vaistus vartojate? O aš atsakydavau rodydama į lentynas: šie – nuo akmenligės, anie – nuo džiovos, vaistažolės – nuo pūslės, mėlynos dėžikės – nuo kaulų retėjimo, o lašeliai – širdžiai pastiprinti. Pati nežinau, ar visi tie vaistai buvo geri, nepasenę, bet nė vieno buteliuko ar dėžikės taip ir nesiryžau išmest, juk už viską mokėti pinigai, o jie, prisipažinsiu, nuo ankstyviausios vaikystės, nuo caro laikų, kai devynmetė išėjau iš pamotės namų ir apsigyvenau pas mokyklos draugę Olgą, man buvo svarbiausias pasaulyje dalykas, žinojau, kad tik pinigas gali mane ištraukti iš skurdo, pakeisti gyvenimą, tad taupymas buvo tapęs antrąja mano prigimtimi. Šiandien, kai gyvenimas baigiasi, jau žinau, kad per tą amžiną taupymą iš tikrųjų nė negyvenau, tik vis ruošiaus pradėti gyventi, tuo metu gimėte jūs, mano vaikai, kuriems neturėjau laiko, anuomet man atrodė, kad jūs užaugsite ir be mano priežiūros, kaip ir aš užaugau pamotės ujama, o vėliau – pas svetimus žmones. Prisipažinsiu, šiandien tai jau galiu padaryti, nes nebeliko laiko ką nors slėpti ar vaidinti, prisipažinsiu, jog našlaitystė – tikroji mama mirė, kai buvau vos pusantrų metukų, – per daugybę metų iš manęs padarė šykštuolę, turėtum prisiminti, dukra, kaip vieną ir tą pačią suknutę dėvėdavau dešimt metų, vis paadydama, palopydama, net visai sunešiotos neišmesdavau, iš geresnių medžiagos gabaliukų pasisiūdavau palaidinę ir ją dėvėdavau dar dešimt metų. Taupyti pradėjau nuo mažumės. Slėpiau tėvo, pamotei nematant, pakištą kiekvieną varioką, nesiryždama nusipirkti „bubliko“ – esu pasakojus, kad tėvas buvo rusas, o mama Varšuvos vokietė, kolonistė, jos šeimai Lietuvoje, daugiausia Panemunėje, priklausė didelis dvaras, keli namai, daug žemės, tėvas mamos šeimos dvare tarnavo eiguliu, mirus pirmajam vyrui, mama ištekėjo už 10 metų jaunesnio tavo senelio, kadangi jis buvo stačiatikis, tai ir mama lankė cerkvę, savo vaikystę prisimenu skendinčią tūkstančių mažų žvakelių šviesoje, smilkalų dūmuose, prisimenu, kaip baisiai imdavo miegas, kaip aukštieji skliautai siūbuodavo, liūliuodavo, o giesmėms nebūdavo galo, nuo sienų ir iš „ikonostaso“ žvelgdavo rūstūs barzdoti vyrai, mėlynsparniai angelai, įvairūs žvėrys, liūtai, po valandos jau nebejausdavau kojų, tad svyruodavau įsitvėrus tėvo kelnių ar pamotės sijono, jeigu ji neatstumdavo, o dažniausiai net įgnybdavo į ausį, tokią jau vaidino pamaldžią, o aš juk viską žinojau, viską mačiau, tik kaip žuvis tylėjau, nes kartą kažkaip netyčia prasitariau tėvui, kad mačiau mamą – privalėjau tą svetimą, pasipūtusią riebią ponią vadinti mama, šventu žodžiu – su tuo pliku dėde „altankoj“ gulinčius ir besibučiuojančius, prasitariau ir gavau antausį, skriste nuskridau į kambario kampą, ligi šiol prisimenu tėvo žodžius: „Ach ty, negodiajka, kak smeješ spletni raspuskat'“, žodžiu, pasakė, kad jeigu dar kartelį išgirs panašias kalbas, tai galėsiu keliauti kur akys veda, nebus man vietos tarp padorių žmonių, tūnojau kamputyje ir verkiau, ir prisiekiau: kai tik paūgėsiu, susitaupysiu tris rublius – caro rubliai buvo didelis pinigas – ir išeisiu nieko nepasiimdama, kaip būsiu viena suknute apsirengus, taip ir išeisiu, „svet ne bez dobrych liudej“, šnabždėjau kažkada išgirstus virėjos žodžius. Jau tuomet supratau, kad be pinigų niekaip neišgyvensiu, arba išėjus į gatvę po metų kitų pavirsiu negera gatvės pana, kuriai bus vienas kelias – per plikų ponų rankas tiesiai į pragarą, arba tarnausiu pas kokius ponus visų ujama, gal netgi ne mažiau kaip pas pamotę, o pinigai, dukryte, šiandien jau supratau, gaila, kad po laiko, – liga, kuria užsikrėtęs jau niekada nepagysi, nes nėra vaistų nuo šio metalinio ar popierinio maro, žinau, jog net tautos skirstomos į taupias ir šykščias, ir į švaistūnes, nors tarp švaistūnų pasitaiko tokių šykštuolių, kokių šykščioje tautoje gal net neaptiktum, prisimenu tą rusų Pliuškiną, koks žydas galėtų tokio pono šykštumui prilygti, nors ir nebuvau panaši į Pliuškiną, pati žinai, kad senų daiktų nemėgau, bet taupi buvau beprotiškai, geriau jau pati visą dieną virsiu ledus, bet vaikams neduosiu centų, kad nubėgę prie Savanorių gatvės kampo jų nusipirktų. Kas galėtų pasakyti, kokį charakterį būtų suformavęs laimingesnis gyvenimas, jeigu nebūtų mirus mama, jeigu tėvas nebūtų parsivedęs pamotės, jeigu nebūtų mamos šeimos turtų vėjais paleidęs, kortomis pralošęs, jeigu būčiau augusi šalia Panemunės, tame gražiame dvare, į kurį, pasak vyriausio brolio Rudolfo, suvažiuodavo karietos ne tik iš Kauno ar iš aplinkinių dvarelių, bet ir iš Varšuvos, Rygos, net iš Vokietijos, gal ta šykštumo bacila ir nebūtų į mano kraują įsiskverbus, bet mirė mama, ir tuomet pasikeitė visas pasaulis, visi artimieji tapo svetimesni už svetimus, nes vyresnieji broliai smaugėsi vėl menko palikimo, dėl tų liekanų, kurios dar buvo nepragertos ar kortomis nepraloštos. Nežinai, dukryte, ką reiškia augti be motinos, kad ir kokia prasta buvau, bet alkani nevaikščiodavot, duona ir sviestas visada ant virtuvės stalo gulėdavo, tad galvojau, kad šito užtenka, bet vaikams ne maisto reikėjo, o mano gerumo, šilumos, ramybės, o iš kur mano širdis, našlaitė, tiek daug kartų paniekinta, apspjaudyta galėjo tos šilumos pasisemti, jeigu namuose vyras džiovininkas ir trys mažamečiai – sukis kaip išmanai, kaip tavo nedidelio mokslo galvelė pataria, o ji patardavo viena: dėk kapeiką prie kapeikos, vėliau, jau laisvoj Lietuvoj, – centą prie cento, tu pati privalai sukurti tokį gyvenimą, kokio vaikystėj neturėjai, tereikia be poilsio dirbti ir taupyti taupyti, ir ateis tokia diena, kai tavo namuose stovės pianinas ir tavo duktė skambins Čaikovskį arba Bramsą, nes bus baigus mokslus Vienoje, koncertavus visoje Europoje ir sugrįžus į namus galbūt atidarys muzikos mokyklą, juk žinai, kokį džiaugsmą man sukeldavo net tavasis gamų kartojimas, nežinau, iš kur manyje tas muzikos garsų ilgesys, matyt, iš motinos šeimos, nes senuose dvaruose, ypač Vokietijoje, gyvenimas be muzikavimo buvo neįsivaizduojamas, pasak mano tėvo, to kortuotojo ir mergišiaus, tavo senelė, mano mama, į dvarą Panemunėje buvo atsivežus kabinetinį fortepijoną, kuriuo susirinkus svečiams paskambindavo Šopeno mazurkas, Bramso dainas, Šuberto balades, kartais vokiškai ir padainuodavo, o kur dar gyvenimas su tavo tėvu, karo orkestro muzikantu, buvai dar negimus, kai savanorių kovose su lenkais jis prarado pirštą ir buvo priverstas klarnetą pakeisti į didžiąją orkestro dūdą, prisimenu, sakydavo, kad nors klarnetas rimtesnis instrumentas, tačiau be didžiosios dūdos suirtų orkestro ritmas, nes ji esanti visų garsų valdovė, prisimenu, buvom ką tik vedę, gyvenom Panevėžy, tai švenčių dienomis orkestras žygiuodavo miesto gatvėmis, žmonės išeidavo pasiklausyti ir pasigrožėti maršų ritmų, dar orkestro nematyti, o aš jau girdžiu didžiosios tėvo dūdos garsus, o saulei nušvitus tas instrumentas labiausiai švytėdavo, o klarneto, tiesą sakant, netgi negalėjai įžiūrėti. Tai tokias viltis puoselėjau dėdama kapeiką prie kapeikos, centą prie cento, apie berniukus tuomet mažai galvodavau, vyrai niekada neprapuls, galės tapti inžinieriais ar kokiais valdininkais, bet tu, tėvo numylėtinė, privalėjai tapti žymia muzikante, kad muzikos būtų pilni namai ir koncertų salės – tik tuomet ankstyvoje vaikystėje patirta skriauda būsianti išpirkta ir aš jau iki gyvenimo pabaigos nesijausiu našlaite. Sunku viską, ką anuomet dėjausi į širdį, paaiškinti, nors raštu, viliuos, man pavyks smulkiau atskleisti ne tik savąjį gyvenimą, bet ir motinos ryšį su dukterimi, kuris privalo išlikti glaudus iki galo, nors mudviem, dukrele, taip ir nepavyko vienai kitos suprasti, aš nieko nekaltinu, net pamotės, juk karams, kurie užgriuvo Lietuvą, tikrai nerūpėjo kažkokios vienos šeimos reikalai, o juo labiau kažkokios našlaitės viltys ir svajonės, reikia džiaugtis ir tuo, kad didžiųjų perversmų sūkuriuose neprapuolėm, neišsisklaidėm kas sau, laikėmės vienoj saujoj ir svarbiausia toj saujoj, pripažink, buvau aš, be manęs iš mūsų šeimos tebūtų likę trupiniai, gal tu net nebūtum gimus, nes tėvas būtų anksti miręs, džiova mirė keletas jo brolių ir seserų, bet stengiaus iš paskutiniųjų, kad ir labai taupydama, niekada negailėjau pinigų jo vaistams, ir jūsų mokslams negailėjau, o kad dažnokai griebdavaus rykščių – tai žiaurusis pamotės palikimas, mušė mane mažą, mušiau ir aš jus, kaip man atrodė, neskaudžiai, tik pamokydama, sudrausmindama, šiandien gailiuos, kad neužteko kantrybės ir dvasios ramumo – taip greitai girgždėdamos, staugdamos sukosi gyvenimo girnos, kad reikėjo suktis kaip voverei ugniniame rate, kitos motinos, tavo vaikystės draugių mamos, galbūt neturėjo kilnių svajonių, gal pasitenkino šia diena, tad ir vaikus rūpestingiau prižiūrėjo, o man visada pritrūkdavo laiko, diena man būdavo per trumpa, kiek kartų pati esi paklausus: mama, ar jūs dar nemiegat? Ne, aš dar nemiegodavau, nors jūs visi jau gulėdavot lovose, man būtinai iki ryto reikėdavo užbaigti kokį siuvinį, nes ateis užsakovė, o darbas bus nebaigtas, nuo vaikystės įpratus laikytis duoto žodžio ir vėliau niekada jo nesulaužydavau, tokia jau buvau, gal ir kieta kaip titnagas, bet atsakinga, nors šiandien negalėčiau pasakyti, kas mane tokio atsakingumo išmokė, pamotei aš buvau tik našta, pati būdama didžiai ištvirkus, mane, dešimtmetę mergaitę, pratino prie išgertuvių, niekada nepamiršau aršių jos žodžių: „Čevo lomaješsia, Lidka, pej, kol' gospodin nalil“, ir pildavo, o aš po stalu iš stiklinės išpilu ir sėdžiu blaivut blaivutėlė, norėjo mane įpratinti ištvirkauti, nes tėvas buvo aklas kaip kurmis, jam buvo svarbu kortų stalelis ir butelis, na ir kokia apkūnesnė poniutė, kiek kartų esu užtikusi pamotę tiesiog ant stalo kokio pilvūzo prispaustą, minkomą, kiek kartų akis delnais užsidengus turėjau sprukti iš terasos ar miegamojo, o ji už tai, kad viską mačiau, man keršijo, dar stipriau engė, mušė, net spardydavo įsiutus, nors buvau tik dešimtmetė, vėliau jau trylikametė, trylikos ir išėjau iš namų, iš namų, kuriuose mamos nė kvapo nebebuvo likę, raudonmedžio bufetas tuščias, gražus vokiško porceliano servizas sukultas, aukšti krištoliniai „fužerai“ taip pat per balius paversti šukėmis, stalo sidabras išparduotas, kabinetinis fortepijonas iškeistas į arklį, nes sandėliuke stovėjo brikelė, tad tėvas trūks plyš norėjo įsigyti arklį, kad galėtų važinėti į Kauną; buvo likęs vienintelis pasidabruotas samtis kompotui, viena vokiška lėkštelė su labai gražiu spalvotu piešiniu, puodelis su nuskelta ąsele, iš jo pamotė mėgdavo rytais, o rytai jai būdavo 12 valandą dienos, kai aš jau baigdavau visą ruošą, po baliaus išplaudavau indus, grindis, taigi apie 12 valandą ji pareikalaudavo: „Lidka, čaju“, aš paruošdavau, marmeladu užtepdavau kelias riekeles baltos duonos ir sudėdavau ant per stebuklą išlikusio mamos laikų padėklo, bet į pamotės kambarį man buvo leista įeiti tik paimti jos pridergtą naktipuodį, išnešti, išplauti ir vėl pastatyti po lova, o arbatą nešdavo tėvas, esu pro durų plyšį mačius, kaip įeina, pirštų galais pritipena vis klausdamas „kak spalos', Akseniuška?“, o šita paima padėklą ir rankos mostu įsako tėvui dingti, tėvui, kuriam čia viskas priklausė, bet tokia jau buvo jo lemtis. Nesistebėk, dukrele, kad mano mintys taip šokinėja, nuo vieno prisiminimo prie kito, pati jaučiu, kad pasakoju nenuosekliai, bet nieko negaliu pakeisti, atmintis niekada nebūna tik vienas siūlas, kurį galėtum ramiai sau susukti į kamuolį, mano atmintis – įvairiaspalvių siūlų mazgas, kurį įmanoma išnarplioti tik traukiant už visų galelių, patrauki vieną – išvysti Panemunės pušynus ir juose stovintį tėvo namą, didelį, su dviem mansardom, vis dėlto, kad ir kiek pralošdavo, kiek prabaliavodavo, užteko žmogui proto, mamos dvarą ir namus išpardavus, įsigyti nors šį būstą, o gal tai buvo pamotės mintis, juk tėvas už ją buvo gal dvidešimt metų vyresnis, jis – jau senstelėjęs ponas, o ji dar neseniai iš mergų į ponias išsimušus, kaip visos Šventojo Rašto paleistuvės, taip ir pamotė garbino Kristų ir jo motiną „Bogorodicą“, miegamajame kampe visada degė „lampadka“, gal maldomis paleistuvė galvojo išpirksianti nuodėmes, nors abejoju, nes nusidėdavo ir miegamajame, tik prieš tai užuolaidėlėm užtraukdavo įkonos veidą, bemokslė Muravos burlioko duktė vylėsi galinti apgauti Dievo Motiną, toks buvo jos tikėjimas, o cerkvėj iš šalies pažvelgus tikresnės krikščionės nė įsivaizduoti negalėtum, stengėsi pamotė bent kaimynų akyse padoria atrodyti, nors visi žinojo, jog baliai ruošiami jos įsakymu, kad tik naujų vyrų ateitų, žodžiu, keisdavo svečius kaip kojines, o kojines keisdavo du kartus per dieną, vien kojinėms tėvas šimtus caro rublių išleisdavo, tad pinigai tirpo, o pamotės norai augo, tėvui teko žemes, miškus, dar vieną namą Varšuvoj parduoti, ir vis vien aukso rubliai kaip smėlis byrėjo pro pamotės nagus, o aš su ta pačia suknute – ir vienuolikos, ir dvylikos, ir trylikos metų, – tik liepia siuvėjai apačioje kokios medžiagos pridurti, ir nešiok į našlaitės sveikatą.
       Pradėdama Dienoraštį nemaniau, kad mintys taip išplės pasakojimą, galvojau, kas dieną parašysiu po lapą – ir užteks, o dabar matau, kad vienu lapu niekaip neišsiversiu, jeigu užteks sveikatos, neužeis inkstų priepuolis ar širdies permušimai, tai, ko gero, šią storą knygą prirašysiu, nes kuo kitu čia laiko nepagreitinsi, slenka kaip ir mes, seniai, lazdele pasiramsčiuodamas, nes jam nėra kur skubėti, jis nuo mūsų norų nepriklauso, o mes nuo jo – priklausom, jeigu jis užsinori, tai dieną pratęsia iki begalybės, ir žmogui atrodo, kad nebus jai pabaigos, o jeigu dėl kažkokių mums nežinomų priežasčių jam kyla noras dieną sutrumpinti, tai, žiūrėk, nespėjai atsikelti, papusryčiauti, papietauti, vakare išgerti arbatos – ir dienos kaip nebūta, o juk sveiku protu suprantam, kad viena diena ir naktis – tai 24 valandos, nė minutės mažiau, nė daugiau, džiaugiuos, kad sumaniau Dienoraštį rašyti, štai pirmoji rašymo diena jau ir baigiasi, greitai turėtų iš pasivaikščiojimo pareiti ponia Paulauskienė ir kuprelė, didelė niurzglė, davatka, sieną prie savos lovos kryžiais ir šventais paveikslėliais apkabinėjus, kas rytą ir kas vakarą po valandą poterius burblena, gerai, kad prastai girdžiu, matau tik jos krutančias lūpas, kitaip pragręžtų galvą, mano maldelė trumpa ir aiški: duok, Dieve, lengvai numirti. Esu nusprendusi neskaityti, ką parašiau, nes bijau, kad neimčiau taisinėti, braukyti, tiesiog gadinti brangaus popierio, tad kaip jau parašysiu, taip tegu ir lieka, tu, dukra, man tikrai atleisi ir už klaidas, ir už kokį blogą žodį, juk žinai, kad tik už tavo tėvo ištekėjus pramokau ir po dešimties metų visai neprastai lietuviškai kalbėjau, o rašyti mokiaus kaip tik šioje storoje knygoje, prie skaičių tekdavo ir prekių pavadinimus, ir kitus duomenis surašyti, be to, tikriausiai prisimeni, kaip gražiai tavo tėvas rašė, kaimo bernas, ne iš ponų, o rašė kaip prezidentas Smetona, prisimeni tą jo parkerį su auksine plunksna, prie jo netgi aš neturėjau teisės prisiliesti, pildžiau sąskaitas mirkydama plunksną į rašalinę, laimė, kad tėvas, kai atėjo jo suimti, spėjo tą savo brangenybę iš švarko kišenės išimti ir paslėpti, tikrai būtų enkavėdistai atėmę, arba būtų Sibire pametęs, o gal ir į duonos kąsnį iškeitęs; kai apžiūrinėsi dėžikę, tai žinok, kad po pamušalu guli tėvo parkeris, jo švenčiausias pasididžiavimas, jis sakydavo: aš su paprasta plunksna gražiai nė žodžio neparašyčiau, auksinė plunksna man pati nurodo, kaip raidės uodegėlę užriesti, manau, kad daiktelius pasiimsi, aišku, jeigu norėsi, bet drabužius išdalyk slaugutėms, ypačiai apdovanok Linelę, tai ji čia didžiausia mano draugė, tai ji man patogių tušinukų parūpino, tėvo parkeris, matyt, seniausiai uždžiūvęs, be to, ligi šiol dar bijau jį paliesti, atrodo, kad tuoj išgirsiu tėvo balsą: Lidočka, neliesk, gali netyčia amžiną plunksną sugadinti, na jau laikas šiandien baigti, matau, kad du didieji lapai bemaž prirašyti, prie Smetonos aš vieną lapą skaičiais ir prekių pavadinimais kelias savaites pildydavau, o šiandien štai ėmiau ir prirašiau kreiva rašysena du lapus, tikiuos, kad Dienoraštis pateks į tavo rankas – kam gi jis dar būtų reikalingas, kam gi gali būti įdomi senės išpažintis, primenanti caro laikus, slaugutės ar socialinė darbuotoja Liuda tikrai tokiu lobiu nesusidomės, o drabužius atiduok, išdalyk pati, kad jos nesusipeštų, juk žinai, kokios jų algelės, čia dauguma senių prieš palikdami šį kančių pasaulį liepia slaugutėms viską pasidalyti arba vaikams įsako nieko nevežti į namus, nes čia, Panemunės senelių namuose, buvo paskutinė jų prieglauda, visi čia jiems kaip ir man – geri, paslaugūs, tik gaila, kad nėra lifto, o tai ir aš bent retkarčiais išeičiau į pušyną vaikystės oru pakvėpuoti, nenešios gi manęs sanitarai ant rankų, čia didesnių ligonių nors vežimu vežk, mane čia laiko dar stipria, dėl to man ir buvo leista rašyti, mato daktarė, kad rankos nedreba, be akinių matau, štai kaip išėjo, jauna buvau toliaregė, be akinių negalėjau skaičiaus užrašyti, o senatvėj, sakytum, angelas būtų manęs pagailėjęs ir akinius išmetęs tardamas: tu, Lidija, dabar be akinių matysi geriau, nei vaikystėj matei, galėsi rašyti kiek tik tau rašalo pakaks. Na bet šiandien iš tikrųjų jau gana, nors akys nepavargo – tos mano akys yra didžiausias stebuklas, slaugutės negali atsistebėti, kaip 88 metų moteris gali be akinių rašyti, – nors akys nepavargo, tačiau nugara ir pirštai jau baigia nutirpti, gal kitais kartais ir trumpiau rašysiu, su pertraukomis, bet pirmą kartą taip jau norėjosi kuo daugiau prisiminimų užgriebti, o tie prisiminimai kaip musės – tik zyzia aplink galvą, tarsi prašytųsi, kad pirma šį, o ne kitą žodžiais į popieriaus lapą įrašyčiau, jame pasiliktų, ir tu, mano dukrele, jų nepamirštum, prisiminimai tikriausiai žino, jog ne sau rašau, o tau, nes aš savo gyvenimą ir taip mintinai moku, o štai tu daugelio istorijų nežinai, gal tik kada netyčia kelias nuotrupas esi girdėjus, jei pamatysi, kad nuobodu, tai skaityk trumpais gabaliukais, perskaitei kelias mintis ir atidėk knygą į šalį, niekas jos iš tavęs neatims, o ir aš niekada nepaprašysiu grąžinti. Na iki kito karto, o kada tas kitas kartas bus – nė pati nežinau, man būtina vienuma, jei kambary šmižinėja ponia Paulauskienė, kuri kas pusvalandį vis ko nors paklausia ir laukia atsakymo, mat ir ji kaunietė, tik ne iš Panemunės, o iš Šančių, bet mūsų amžius panašus, tai ir praeitis panaši, ji vis skundžiasi atmintimi, neprisimena, kuriais metais buvo įvestas litas ar užėjo pirmieji bolševikai, ką padarysi, mano sveikata silpnesnė, aš retokai po kambarį pavaikščioju, o Paulauskienės atmintis niekiam tikus, kartais net savo gimimo metus užmiršta, tuomet aš jai primenu, kad ji už mane tik pusmečiu jaunesnė, jeigu kambary davatka, tai irgi negalėsiu rašyti, nes tie jos poteriai tai kaip žvirgždas tarp dantų, norėjau pasakyti kaip žvirgždas tarp protezų, tokie jau dabar čia mūsų visų dantys, štai kunigas nesusitvarkęs dantų, net baisu žiūrėti, kai prasižioja – keli supuvę kelmai burnoj, o juk žmogus už mane tikrai dešimčia metų jaunesnis, sakau, kunigas, nenustebk, turime čia ir savo kunigą, ir koplyčią, ir daktarę, tik savų namų – ne. Bet aš nesiskundžiu, žinau tavo padėtį, žinau, kiek per tas dvi operacijas prisikentėjai, kiek su tuo savo išprotėjusiu filosofu nervų susigadinai, kiek naktų nemiegojai, juk ne kartą pas tave viešėjau, viską savomis akimis mačiau, savomis ausimis girdėjau, žinau, kad jo nebuvo šalia, kai mudvi nešinos tavo pirmąja dukrele iš ligoninės pėsčios parėjom, kur jį nelabasis nešiojo, nors paskutiniame laiške rašai, kad jis dabar daug geresnis, atidesnis, bet man sunku patikėti, jog mano dukrą vedęs žmogus nė vieno vienintelio kartelio nebuvo užsukęs manęs aplankyti, atveža tave, pasilieka kieme ir laukia, rūko, vaikšto kaip liūtas narve aplink alpinariumą ar kaip ten tas gėlių ir akmenų kalnelis vadinamas, net nepakelia akių į mano langą, prisimeni, kaip vieną kartą jam pamojau, o jis apsimetė nepamatęs, tad ir sunku patikėti, kad toks žmogus galėtų pasikeisti į gerą, bet tai tavo gyvenimas, miela Augustėle, ne mano, mano vyras buvo angelas, ne žmogus, tu pati galėtum tai patvirtinti, prisimink, kai aš už kokią pražangą ruošdavaus tave bausti, tai jis, išvydęs tas kibire pamerktas rykštes, tyliai ištardavo: aaa, budelis jau ruošiasi egzekucijai; negalėdavo nei matyti, nei girdėti tavo verksmo ir ašarų, o ir aš per visus bendro gyvenimo metus dėl jo nesu ašarėlės išliejus ar kietesnį piktesnį žodį išgirdus, visuomet Lidočka, Lidusia, Lida jau buvo pats griežčiausiai ištartas mano vardas, o tos ašaros, kurias jam Sibire vargstant naktimis išliejau – ne dėl jo kaltės man iš akių plūdo, sroveno, jis būtų visas jas kaip brangakmenius surinkęs, jeigu būtų buvęs šalia, o ne baltų meškų urve geležimis surakintas. Matai, Auguste, dukrele, kokie se~niai plepūs – jau ruošiaus baigti, nes girdžiu Paulauskienės šlepsėjimą ir kuprelės murmesį, bet dar kelios mintys tiesiog pačios įsipiršo, kad rytoj ar poryt jų nepamirščiau, bet dabar jau tikrai gana, nesakau sudie, nes tikiu, jog dar pasimatysim ir pasikalbėsim, nors aš rašysiu viena, o tu tik nežinia, kada tai, kas parašyta, skaitysi, bet vis vien sakau pasikalbėsim, nes ir išpažinties eidamas žmogus ne pats su savimi, o su klausančiu kunigu kalbasi…