tekstai.lt

ALIS BALBIERIUS. Eilėraščiai
Multithumb found errors on this page:

There was a problem loading image file:///C:/DOCUME~1/i/LOCALS~1/Temp/moz-screenshot.jpg
There was a problem loading image file:///C:/DOCUME~1/i/LOCALS~1/Temp/moz-screenshot-1.jpg

moz-screenshot.jpgmoz-screenshot-1.jpg

alisbalb.jpgALIS BALBIERIUS








 

Nostalgijos šviesa, sfera...


Nostalgijos šviesa, sfera
šviesos ir rūko – rasoti
lapų veidrodžiai atspindi
blyškią saulę visom
įmanomom kryptim, erdvė
formuoja labirintą sąmonei
ir kūnui – eisiu: nostalgijos
žeme, kur noksta
kitoj šviesoj nušvitę
kito džiaugsmo vaisiai,
kuriems apaštalauja
Mackaus liūdesys;
nostalgijos šviesa tėra
tik įžanga į džiaugsmą,
jei vaisiai, apsigobę nimbais,
kažin kur iš tikro auga
šaly, kurios žemėlapiai
dar nesurado niekada.


***

Šokis ant sniego būgno

sniegas greitai ištirps: nėščios
polaidžio balos išaugins javus:
visos snaigės reinkarnuosis
į žydinčius sodus: šok
ant būgno po pilnatim
mėlyno mėnesio; sniego oda
iki kraujo išgrauš kojas:
levituok virš būgno: išgauk
garsus dvasios smūgiais: taip
dar toliau girdėsis: taip
garsas bus tobulesnis:
nėščios polaidžio balos
beregint išaugins javus:
snaigės reinkarnuosis į obuolius,
vynuogių kekės nusvirs: šok,
kol sniegas taps juodas
arba raudonas – šamaniškas
transas priartins pradžią
dievų, dar nesukūrusių nieko,
ničnieko – net snaigės, kadaise
buvusios jūra


***

iš ledo
iš mėlyno žalio iš balto
iš rausvo kai pateka kai
leidžiasi saulė –
iš ledo
kerta tavo mano
mūsų akis –
kirviais peikenom peiliais –
iššoka žuvis –
lyg žvilgsnis
įšąlęs atgytų –
eketėj atsimerkia
išgaubtas vanduo –
pamesto žvyno
sidabras tylus –
veidrodėlis
iš moteries pirštų –
gilyn kur visų
atminčių atmintis


***

Baltas apie apleistį

Begalinė yra čia tyla,
lyg suplėšytos Biblijos puslapiai
šiugžda nukritę ąžuolų lapai;
neregės šulinių akys
pildos akmenim ir puvėsiais;
viešpatie, begalinėj tyloj
lankau apleistų sodybų sielas,
išdraskytus kambarių lizdus –
vasaros driežų ir kregždžių
buveines – dvasios čia šviesios
šnabžda laikų sakmes į ausis
be lūpų; bet kuris daiktas
čia yra šventas – džiaugiuosi, kad
rega neprarado šventumo, o
apie sielą to pasakyt negalėčiau;
šitoj keistoj apleisty, kur
plastiškai noksta tyla, pilna
apvalių ir šiltų prisiminimų
jau ne iš mano laiko, ne
iš mano namų – iš to paties
tirpstančio it sniegas prie greitkelių
balto baltų kraujo.

***

Apie Sambijos vėją virš Nemuno deltos

Aštri žiema sužeis, kai grūdas
šiam žemupy ledai, briaunotos
formos, ašmenys ir lūžiai,
ir vėjas Sambijos, lyg neštų
istoriją – tą veidmainingą naštą
lyg asiliukas takeliu kalnų
senam paveiksle, klasicizmo
dėsniuos, aitrioj rūgšty nykimo
tautos, statiniai, balsai ištirpsta
be pėdsako – tiktai kultūroj
šmėžuoja virtualūs slėpiniai;
atsimenu – kiek daug mąstyta
tame krašte apie tą vėją, regint
dienom naktim tą liniją pusiasalio,
ant veido jaučiant vėjo slėgį,
plėšrios žuvėdros girdint balsą
virš motorinio pjūklo staugsmo
sužeidusio pagoniškus miškus;
aštrioj žiemoj, kai grūdas ledas;
pavasariais, kada lašišų vėlės
į aukštupius pakyla neršti – vėjas,
jis niekad neprasideda ir nesibaigia,
nuo Sambijos pusiasalio, laikais
jaunystės, prie sovietų – veltui bandęs
mane pramokyt prūsiškai girdėti.


***

kaip vanduo ši šviesa:
ryto potvynis plūsta per langą,
užuolaidos dega: tavo linijų
kūno šilkinis vanduo
iš Rytų: šitas rytas
yra ne toks pat
koksai vakar: kaip vanduo
ši šviesa, žaidžia rože dubens, liečia
miegančią krūtį, plaiksto giją plaukų: užuolaidų
fakelai dega


***

O! aukštas
siekinių medis –
sąmonės syvų
ir dvasios gėrėjas –
plaukia kaip debesis –
šešėlis per žemę –
tūkstančius kartų
užsimoju kirviu –
nėra kamieno
pakirsti tam medžiui