tekstai.lt

PETRAS BRAŽĖNAS. Iššūkis standartui

      
       Nebeprisimenu, kada taip sunkiai ieškojau pirmųjų žodžių rašiniui, kurio žanrinio apibrėžimo, net pradėdamas rašyti, neturiu. Bijau, kad ir baigdamas rašyti galiu jo neturėti: mintys blaškosi tarp pagundos rinktis kuo tiesesnį, paprastesnį bei lengvesnį kelią ir kažkuo į pareigą panašaus suvokimo, kad šį kartą reikalingas ypatingas, apibendrinantis žodis, kuriam kitos tinkamos progos gali tekti palaukti ne vienus metus. Dabar progų yra ne viena, o kelios: birželio 8 d. Juozui Apučiui sukanka septyniasdešimt; jubiliejaus išvakarėse išėjo nauja jo knyga „Maži atsakymai į didelius klausimus“; vos vos grįžtelėjus atgal, dar ne vėlu prisiminti ir jo „novelių knygą“ „Vieškelyje džipai“, ir ją palydėjusius (ar sutikusius) apdovanojimus – P. Cvirkos ir Nacionalinę premijas.
       Nuogąstavimus dėl kitos tinkamos progos taip pat nesunku pateisinti: iki kito jubiliejaus – mažiausiai penkeri metai; o naujos knygos irgi gali tekti palaukti: „Maži atsakymai…“ susiklostė iš publikacijų, suvertų ant dviejų dešimtmečių chronologinės ašies; tarp „Vieškelyje džipai“ ir ankstesnių novelių rinkinių – „Keleivio novelių“ bei rinktinės „Gegužė ant nulūžusio beržo“ – taip pat dviejų dešimtmečių tarpas; apie artimiausius planus dabar dažnai kalbinamas ir klausinėjamas rašytojas kalba be optimistiškų pažadų. Taigi didžiąją progą – pažvelgti į J. Apučio kūrybą iš laiko perspektyvos, išvysti ją platesniame lietuvių literatūros fone – reikėtų išnaudoti.
       Bet čia prisimeni vieną svarbią ir ne itin palankią aplinkybę: negali kalbėti kokiu pirmeivio balsu, apsimesdamas, kad viską sugalvojai, įžvelgei, įvardijai, įvertinai pats, kad neskaitei, negirdėjai, nepritarei autoritetingiems balsams, per daugiau nei keturis dešimtmečius lydėjusiems kiekvieną rašytojo knygą, analizavusiems ir interpretavusiems atskirus jo kūrinius. Atsiverčiu mėgėjiškai, „vidiniam naudojimui“ susidarytą J. Apučio kūrybos bei darbų apie jį bibliografiją ir matau, kad vien vardynui pačia taupiausia forma pateikti reikėtų didelės pastraipos. O jeigu sumanytum pacituoti bent po vieną kiekvieno autoriaus mintį, originalią įžvalgą, prasmingą palyginimą, metaforišką apibūdinimą? Ne, supranti, tai netilps į tavo rašinį, tai gali pasiūlyti tik kaip perspektyvų projektą gražiai pradėtai „Baltų lankų“ leidyklos serijai.
       Ir vis dėlto negaliu atsisakyti nors trumpo žodžio apie literatūrologinę „aputianą“.
       Įsivaizduoju, kokiu žodžiu naujas draugo knygas ir tikrai pelnytus apdovanojimus būtų sutikęs šviesios atminties A. Zalatorius, prieš tris dešimtmečius demonstratyviai ir kategoriškai priešpriešinęs savo ir siauresnio literatūros žinovų rato nuomonę drungnokai, o kai kada ir atvirai priešiškai atmosferai, kurią formavo aplink rašytoją oficialieji literatūros prievaizdai. O ko verti autoritetingiausio novelės žinovo pabuvimai „su novele dviese“!
       J. Sprindytė, šiandien, be abejo, kompetentingiausia ir aktyviausiai dirbanti prozos tyrinėtoja, dviejose savo monografijose („Lyrizmas lietuvių prozoje“ ir „Lietuvių apysaka“) bei daugelyje straipsnių ir recenzijų J. Apučiui, rodos, yra skyrusi vietos daugiau nei bet kuriam kitam šiandieniam lietuvių prozininkui, o jos vieno puslapio apimties straipsnis („Aputis Juozas“) „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ yra ne šiaip sau informacinis tekstas, o savotiškas perspektyvinis planas, gairės tiems, kas ryžtųsi savarankiškai patyrinėti rašytojo kūrybą – ypač augančiai jaunajai filologų kartai.
       Po ranka laikau kelias įspūdingas rašytojo novelių interpretacijas, priklausančias ne tik tituluotų literatūrologų bei kritikų, bet ir prozininkų, poetų plunksnai. E. Bukelienės pateikta „Šviečiančių vilko akių“ interpretacija („Gimtasis žodis“, 1994, Nr. 12), M. Martinaičio studija apie novelę „Horizonte bėga šernai“ (neieškokite jos kaip atskiros knygos, bet atitinkamas skyrius „Laiškuose Sabos karalienei“ tikrai vertas studijos vardo), K. Nastopkos semiotinis žvilgsnis į „Lidiją Skoblikovą ir tėvo žingsnius“ (kn. „Reikšmių poetika“), V. Martinkaus „Erčia po keturiasdešimt vienos pastraipos skliautu“ (kn. „Literatūra ir paraliteratūra“), V. Juknaitės „Nepagaunamas autorius“ (VPU leidinyje „Teksto slėpiniai/2“) priklauso ne tik prie įžvalgiausių J. Apučio kūrybos interpretacijų, bet ir prie brandžiausių visos šiandienės prozos kritikos puslapių.
       Gražią jubiliejinę vertinimų puokštę galima būtų sudaryti iš J. Mikelinsko, M. Sluckio, R. Lankausko, S. Gedos, L. Gutausko, R. Tamošaičio, V. Kelertienės ir daugelio kitų rašytojų bei literatūros kritikų straipsnių, recenzijų, kalbų. Esu įsidėmėjęs brandžius D. Žilienės straipsnius apie rašytojo kūrybos analizės mokykloje patirtį.
       Visa tai, kartoju dar kartą, galėtų ir turėtų būti surinkta į vieną vietą, pavadintą sąlygišku (kas imsis šio darbo ir tinkamesnį pavadinimą sugalvos) Juozo Apučio prozos mokyklos vardu.
       Jubiliejus, kaip vienas šio rašinio pretekstų, reikalautų pasakyti, kad rašytojo kūryba nėra tik literatūrologinės ar kritinės analizės bei interpretacijų objektas, – ji yra reiškinys, susilaukęs plačiosios skaitytojų bendruomenės dėmesio, oficialaus pripažinimo, garbingų įvertinimų. Nustebintas vienos rašytojo replikos (nežinau, dėl kuklumo ar užmaršumo), kad „niekas manęs tom premijom per daug nelepina“ („Nemunas“, 2005, Nr. 42), jaučiu pareigą – kad ir ne pati tinkamiausia proga – pasiginčyti su rašytoju, niekaip negalėdamas priskirti jo šiuo atžvilgiu prie nuskriaustųjų.
       Priminsiu: Žemaitės, J. Paukštelio, A. Vaičiulaičio, P. Cvirkos, anų laikų Valstybinė, Nepriklausomybės metų – Vyriausybės ir Nacionalinė, – pasakykite bent keletą mūsų rašytojų vardų, kuriuos galima būtų papuošti tokiu premijų vėriniu. Pats aš greitomis tokių vardų neprisimenu. Tad nė nebandau prisiminti ar spaudos archyvuose ieškoti, kas kada apdovanojo jį kaip vieno ar kito literatūrinio leidinio „metų žmogų“ ar konkurso nugalėtoją.
       Tiesa, vienos premijos istorija, ne tiek pačiam J. Apučiui, kiek literatūros istorijai apskritai reikalinga, čia turėtų būti priminta: 1978 metais LKP CK biuras anuliavo Valstybinių literatūros ir meno premijų komiteto slaptu balsavimu jau paskirtą Valstybinę premiją už novelių rinkinį „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais“. Kiek žinau, tai buvo vienintelis atvejis sovietmečio premijų skirstymo istorijoje: aukščiausia valdžios institucija ryžtasi taip brutaliai pataisyti savo pačios sudaryto ir patvirtinto komiteto sprendimą.
       Prisimindamas V. Daujotytės, paprastai akademiškai rimtos ir smalsaujančios publikos pataikaujančiomis istorijomis nelepinančios mokslininkės, per M. Martinaičio jubiliejinį vakarą papasakotas tris „legendas“ apie poetą, ryžtuosi įterpti ir čia tris, tiesa, ne tokias linksmas „legendas“, lydėjusias premijos J. Apučiui anuliavimo faktą. Pirmoji: Aputis, gal bent kiek „pastiprintos“ ka vos išgėręs, draugų ratelyje šakojęsis: jeigu jie nepaskirs premijos J. Vaičiūnaitei (o tais metais Rašytojų sąjunga ją irgi buvo šiai premijai iškėlusi), tegu susikiša į… užantį ir manąją. Kažkokia ausis nugirdusi tokį grasinimą, kažkokios lūpos pašnibždėjusios apie tai kam reikia… Antroji: valdžią užrūstinusi premijų teikimo išvakarėse „Pergalės“ žurnale paskelbta rašytojo apysaka „Prieš lapų kritimą“, kurioje pavaizduoti vokiečiai esą daug mielesni ir simpatiškesni už rusus. Trečioji: kažkas iš brolių rašytojų parašę(s) aukštosioms instancijoms laišką, įrodinėjantį, kad tiek Apučio kūryba, tiek jo visuomeninė laikysena nevertos tokios premijos. Legendos, kaip sakoma, nei patvirtintos, nei paneigtos. Legendoms, tiesą sakant, nei patvirtinimų, nei paneigimų nereikia, – tai jų žanrinė privilegija. Kaip istorinį komentarą ar paliudijimą čia galima pridurti tik vieną mintį: vienintelio tokiu būdu atstumtojo garbė tuo metu buvo ar tik ne didesnė už vieno iš daugelio Valstybinės Lietuvos TSR premijos laureato garbę? Bet tai, žinoma, priklauso nuo požiūrio, nuo žiūros taško, kurių visais laikais būna ne vienas.
       Visa tai, kas iki šiol pasakyta, tebūna mažytė jubiliejinė duoklė, savotiška kompensacija už neparašytą rimtą, žanro kanonus atitinkantį straipsnį.
       Kadangi prie žanro kanonų, kaip prisipažinau, prisitaikyti nepavyko nuo pačios rašinio pradžios, nebandysiu pataisyti reikalų ir toliau: nebeišeis man ir normalesnė, iš anksto planuota „Mažų atsakymų į didelius klausimus“ recenzija, nes ir rašinio pavadinimą (jeigu reiklus redaktorius vėl, kaip jau yra kartą buvę, kandžiai nepaklaus, ar negalįs autorius pavadinimui sugalvoti ką nors „dar standartiškesnio“) padiktavo ne tiek naujausia J. Apučio knyga, kiek žanriniu atžvilgiu jai tikę, bet tiesiog pavėlavę jo pokalbiai ar kalbos.
       Remiuosi naujausia medžiaga: gegužės 4 d. J. Aputis įsijungia į dienraščio „Lietuvos žinios“ paskelbtą pilietinę akciją ir pateikia savo atsakymus į dešimt „Baltosios anketos“ klausimų. Šie kilę iš susirūpinimo esminiais tautos politinės, socialinės, kultūrinės, moralinės būklės aspektais, ir kita proga galima būtų plačiau pasamprotauti apie visokeriopai palaikytiną iniciatyvą leidinio, dar nusileidžiančio lyderiais save vadinantiems dienraščiams „penktojo puslapio“, „bulvarinio skaitalo“ populiarumu, bet imančio ieškoti (kad tik tai nebūtų vienkartinė akcija!) savo nišos ir savo nuo visokio žiniasklaidos šlamšto pavargusio ir esminių būties klausimų svarstymo išsiilgusio skaitytojo. Bet šiuo atveju į pirmą vietą iškeltinas ne tiek klausimų rimtumas, kiek atsakančiojo į juos žmogaus apsisprendimas. Neturėdamas patikimesnio ryšio su J. Apučio Zervynomis, negaliu paklausti, ar rašytojas buvo pakviestas atsakyti pirmasis, ar savo iniciatyva šito ėmėsi. Manau, kad patikimesnė yra pirmoji versija, ir iš jos darau dvi išvadas: laikraščio nusitaikyta į tą žmogų, kurio balsas gali ir turi būti išgirstas, o J. Aputis tuose klausimuose išgirsta tai, kas jį kankino dešimtmečius ir kas šiandien gelia širdį ir sąmonę gal net skaudžiau negu bet kada.
       Atsakymuose į dešimt klausimų „Džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie nori išsaugoti…“ suskaičiavau dešimt kartų pakartotus (aišku, tai – atsitiktinis sutapimas su klausimų skaičiumi) „standart-“ šaknies žodžius, apibrėžtus ar patikslintus ne tik neutraliais epitetais („gyvenimo standartai“, „kokiems nors standartams“, „standartai mokykloje“), bet ir epitetais, nuostatomis, imperatyvais, kuriuos ir ryžausi apibendrinti kaip iššūkį standartams. J. Aputis ilgisi asmenybių, „išdrįstančių pasipriešinti savo laiko sukurtiems globalizacijos ir standartizacijos stabams“ ir be užuolankų kviečia „kuo tvirčiau spirtis prieš standartizaciją ir savo pilvus glostančių išminčių sukurptus gyvenimo modelius“, jau aiškiai perpratęs, kad tuos „materialinio (ir dvasinio!) gyvenimo standartus“ perša „tie, kurie iš to į kišenes kraunasi šėtoniškas (čia ir toliau išskirta cituojant – P. B.) standartų išmokas“. Prisipažindamas, jog „skauda, kad tiesiog gėdingai, kvailai, tamsuoliškai, ubagiškai, vergiškai klaupiamės prieš standartus“, pasidžiaugdamas, kad visuomenėje dar yra nemažai žmonių, tarp jų ir jaunų žmonių, kuriems dėl to irgi skauda, rašytojas išvardija daugokai tų nepriimtinų ar tiesiog atmestinų, svetimų gyvenimo standartų. Noriu atkreipti dėmesį tik į vieną, mane, tikriausiai ir nemažą skaitytojų dalį, jaudinantį rūpestį iš artimiausios – mokyklos ir literatūros – srities. „Nesu kategoriškai tikras, bet ar mokymo programų sudarinėtojai ir tvirtintojai (tas ypač taikytina gimtosios kalbos, literatūros ir istorijos mokymo programoms) nebus kartais pernelyg persiėmę ne savo, o svetimais standartais, o jeigu pažiūrėsime į gimtosios literatūros programas, ar nepamatysime čia ir ne vien švietimo, bet ir tikrosios politikos, manyčiau, visiškai be reikalo eliminuojančios iš programų kai kuriuos autorius ir jų kūrinius. Petro Cvirkos „Cukriniai avinėliai“, be abejo, yra neprilygstamas beletristikos kūrinys, bet ar bent kelios jo novelės ir „Žemė maitintoja“ nėra tie kūriniai, kuriuos mokykloje reikėtų aptarti?“
       Prisimindamas dabar jau per du ar tris dešimtmečius nutolusius laikus, kai J. Aputis tam tikrom aplinkybėm imdavo „pranašauti“ neišvengiamą „visos šitos sovietinės makabrijos“ galą (aš, nuodėmingasis, tada būdavau ne tiek nuoširdus, kiek pozuojantis oponentas) ir pripažindamas, kad jo pranašystės išsipildė greičiau, nei tikėjo net rimti politikai ir politologai, jau daug rimčiau įsiklausau į rašytojo perspėjimą, kad „jei vadinamasis civilizuotasis pasaulis vidumi nepajus, kad jis kaltas dėl kasdien iš bado mirštančių dešimčių tūkstančių žmonių, dėl žudomų tų, kurie tokios civilizacijos pasaulio nepripažįsta ir mirtinai nekenčia, ištiks dar klaikesnė katastrofa už tą, kurią lydėtų civilizacijos ir globalizacijos pergalės“.
       Nuo pasaulio reikalų, nuo kurių nebegalime nusigręžti, pasisukdamas į vidinius tautos gyvenimo rūpesčius, savo imperatyvą „Reikia santarvės oro“ ir pačią santarvės oro metaforą rašytojas iššifruoja tokiais socialinio ir etinio pobūdžio samprotavimais, kuriuos trumparegystės kamuojami visuomenės galingieji turėtų perskaityti iš originalo, o ne iš savo pataikaujančių padėjėjų sukurptų spaudos apžvalgų, į kurias, bijausi, gali net nepatekti toks „klerkelių“ optimizmui disonuojantis „senstančio“ rašytojo žodis.
       Puikiai suprantu, kad vienas iš naujausių rašytojo atsakymų į klausimus būtų nepakankamas pagrindas duoti pavadinimą visam „jubiliejiniam“ rašiniui, – tam reikėjo į visą rašytojo kūrybinį kelią pažvelgti iššūkio aspektu.
       Didžiausias iššūkis, suprantama, buvo visa sovietmečio kūryba ir pilietinė rašytojo laikysena. Atmesdamas visus sovietinio mąstymo standartus, tvirtai apsisprendęs nepasakyti ar neparašyti nieko, ko nenori ar tiesiog negali pasakyti, J. Aputis turėjo demonstratyviai primerkti į socialinę tikrovę nukreiptas akis, užgniaužti tiesiog prigimtyje slypėjusį socialaus rašytojo talentą ir apriboti savo kūrybą moraline problematika, menine amžinųjų žmogaus būties klausimų analize arba rašyti „į stalčių“, kaip atsitiko su sąlygine, sapno poetikos priemonėm pagrįsta ir tiesiog ezopine kalba išreikštų užuominų prismaigstyta apysaka „Skruzdėlynas Prūsijoje“. Kiek neišrėktos skaudžios tiesos teko rašytojui nešiotis tais metais, dabar galima spręsti iš novelių knygoje „Vieškelyje džipai“ esančio skyriaus „Atminų novelės“.
       Akivaizdžiai „prieš srovę“ ėjo rašytojas, vaizduodamas procesus kaime, iš pradžių susijusius su kolektyvizacijos pasekmėmis, vėliau vykusius „didžiaisiais melioracijos laikais“. Prisiminkime daugybę kartų cituotus žodžius iš novelės „Horizonte bėga šernai“ to paties pavadinimo rinkinyje:

„Ašarotom akim žiūrėjo uošvis į žentą, ir jam dabar atėjo mintis, kad vaikšto kažkas svetimas, tolimas ir baisus jų miškais ir laukais, niekas dar jo nematė, niekur nesutiko, bet jis yra čia pat, užsuka į kiekvieną sodybą, į kiekvienus namus, sėdi traktoriuje arba ant plūgų prikabinėtojo vietoje, o žmonės nemato jo, dar niekas nepažįsta“.

Tai, ko nesugebėjo įvardyti senas valstietis, ko niekas nepažino ar neperprato, rašytojui buvo suprantama tautos nelaimės, gal ir tragedijos pradžia: iš po valstiečio kojų išmušta žemės nuosavybė, vėliau dar nugriauti ir namai, kad ne tik laukuose, bet ir žmogaus sąmonėje neliktų jokių nuosavos žemės riboženklių.
       Naujajame novelių rinkinyje pateikęs pluoštą „atverstinių novelių“, autorius sudėliojo daugelį taškų ten, kur kadaise buvo palikti daugtaškiai ar klaustukai. Apie „atverstines noveles“, kaip pasiteisinusį kūrybinį eksperimentą, jau teko rašyti kiek plačiau, tad šį kartą iš septynių mažųjų dilogijų, kuriose noveles skiria kokių trijų dešimtmečių laikotarpis, pasirenku tik vieną – visam rinkiniui vardą davusią novelę „Vieškelyje džipai“ ir savotišką jos prologą – „Skraidančias obelis“.
       „Skraidančiose obelyse“ keletą valandų praleidome paskutines dienas gyvenančioje valstiečio (kolūkiečio, bet J. Aputis, rodos, sąmoningai niekada nėra vartojęs šio socialinio ir ideologinio svetimžodžio) sodyboje, kai šeimininkas melioracijos komisijai „pelningai“ parduoda savo sodintą ir pavasarį gražiai sužaliavusį sodą, kurį mūsų akivaizdoje grubiausiu būdu sutraiško traktoriaus vikšrai. Atsisveikinimo su namais gėla ir kompromisinį sandėrį sudariusio žmogaus sąžinės balsas, išreikštas siurrealistiniais įvaizdžiais bei vaizdiniais, buvo stiprus dvasinis užtaisas, kažkada paliktas skaitytojo sąmonėje.
       Novelėje „Vieškelyje džipai“ veiksmas vyksta jau mūsų dienomis, kai į buvusią Milašiaus žemę su matininkais atvažiuoja Milašiaus sūnus Juozas, „Skraidančiose obelyse“ tebuvęs mažas epizodinis Juozukas, o dabar su dideliais užmojais kaimo turizmo verslą pradedantis žmogus, „naujasis lietuvis“, jau perpratęs naujo gyvenimo žaidimo taisykles, jau peržengęs, kaip galima suprasti, ne vieną kompromisų su sąžine slenkstį. Jo nebegrauš – kaip tėvo – sąžinė dėl kelių už sočias vaišes prirašytų niekada nesodintų obelų. Jis pervažiuos, jeigu reikės, baisiau negu tas jaunutis melioracijos laikų traktorininkas ne tik per žydinčias obelis, bet ir per žmonių likimus, nesiskaitydamas net su didžiausia vertybe – žmogaus gyvybe. Nors tai mes suvoksime tik pačioje novelės pabaigoje, visas jos tekstas ruoš mus šiurpiam finalui.
       Detalesnę mažosios dilogijos semantikos ir stilistikos analizę palikdamas atskirai kalbai, stabtelsiu tik prie poros epizodų. Senasis Milašius, stebėdamas, kaip sūnus žengia buvusiais tėvo, o dabar jau savo laukais, pagalvoja:
      
„Kad jo ir tie žingsniai ne tokie kaip visados, eina lygiai taip, kaip tas ruskis karininkas, kai klampojo paskui kupranugarių vežimą“.

       Šiaip skaitydamas tokį sakinį, aišku, perbėgtum, kaip perbėgam ir tūkstančius sakinių, vydamiesi kokią siužeto žaltvykslę. Bet kai imi ieškoti to kabliuko, ant kurio „pakibai“, ar to pasąmonėn gulančio dvidešimt penktojo kadro, apie kurį kalba kino ar reklamos žmonės, tai ir toks sakinys ima liudyti meninio teksto audinio tankumą, meninės minties intensyvumą. Paskaičiuokim: dvidešimt vienas žodis, dešimt iš jų – vienskiemeniai įvardžiai, jungtukai ir dalelytės. Čia neturėtų nustebinti net retorinis klausimas: ką iš viso galima padaryti iš tokio leksikos rezervo? O J. Aputis padaro štai ką: pirmiausia mūsų, skaitytojų, žiūros tašką, klausos centrą ar kažkokią šeštąją juslę perkelia į simpatiją ir užuojautą jau spėjusio pelnyti senuko vidų – tai jo akimis matome sūnaus žingsnius, jo požiūriu remiamės vertindami tik jam turbūt ir pastebimus pasikeitimus. Stilistiškai šito per(si)kėlimo efekto pasiekiama tekstą tiesiog įgarsinančia inversija, kurią ir tegali išgirsti tik šnekamojoje kalboje. O pastebi senukas įvykus kažką esmingo („žingsniai ne tokie kaip visados“) ir negatyvaus. Palyginimas „eina kaip tas ruskis karininkas, kai klampojo paskui kupranugarių vežimą“ novelės kontekste yra triuškinantis. „Ruskio karininko“ konotacija išsamesnio komentaro nereikalauja: ji sukoncentruota niekinančioje epiteto formoje. Galima nebent atkreipti dėmesį, kad to karininko įspūdis Milašiui likęs iš keturiasdešimt ketvirtųjų metų, kai vienus okupantus vijo į Vakarus kiti, jau pažįstami iš keturiasdešimtųjų. Tėvui(!) sūnus(!) sukelia asociacijas su okupantu, klampojusiu šita žeme prieš pusę šimto metų!
       Kita dėmesio verta detalė: kai novelės finale skaitytojui jau tampa aišku, kad Juozas – ne tik „naujasis lietuvis“, bet ir nusikaltėlis, jam kiek keistoka gali pasirodyti pati novelės pabaiga – senojo Milašiaus susitikimas su buvusių kaimynų dukra Zofija, prieš porą savaičių dar buvusia Juozo drauge, o dabar per jį savo vaiko netekusia, sugniuždyta moterimi:
      
„Nežinodamas, nei ką sakyti, nei ką daryti, tėvas Milašius glostė krūpčiojančią jos nugarą.
       – Zofija, vaikeli, kaip kadaise… kada nors… turėjo atsitikti, kad dabar atsitiktų šitaip?
       Jo leisgyviu balsu ištarti žodžiai, rodos, ėjo ne iš lūpų, o iš laukų, kur prie kokio nors horizonto šernai, kur kadaise ore skraidė obelys, kur grūmojo genties pirštas“.

       Neįsivaizduoju, kaip interpretuotų šiuos žodžius skaitytojas, išaugęs jau po J. Apučio knygų „Horizonte bėga šernai“ ir „Gegužė ant nulūžusio beržo“. Kaip leisgyvio, gal net pamišusio senio veblenimą? Kaip geresnio finalo nesugalvojusio autoriaus ir pasakotojo mįslingą, o gal net nevykusią užbaigą? Leiskime jam keliolika minučių pabūti sutrikusiam, įtariam ar kritiškam, – kol perskaitys prieš tris dešimtmečius parašytą novelę „Skraidančios obelys“.
       Nesmagių minčių apie atsisveikinimą su senąja sodyba apimtam ir komisijos, kuri surašys ir įvertins jo sodo obelis, laukiančiam „Milašiui akyse pasirodė jo motina, motynėle visų vadinta ligi grabo lentos, surukusi ir pikta, ji praskriejo lyg juodas paukštis, užkliudydamas šermukšnių viršūnes, pabiro dar būsiančios uogos, viena paptelėjo Milašiui ant nosies, motynėlė pagrūmojo kaulėtu pirštu“. Milašius prisimena, kaip „motynėlė vis rūgodavo, vis jai negalėdavai pataikyti ką nors darydamas, ji vis sakydavo: „Ne taip kaip senovėj“.
       Prieš daugelį metų pirmą kartą skaitydamas novelę šitą haliucinacinį vaizdą, prisimenu, priėmiau kaip stilistinę puošmeną, kaip galbūt net abejotinos vertės siurrealistinį elementą, įsiterpusį į realistinį tekstą. Bet kai po sandėrio su komisija, po vaišių „svaigstančia galva“ Milašius grįžta į sodybą ir kai jam vėl pasirodo ne tik staiga nuo žemės pakilusios ir skraidyti ėmusios obelys (penkios, nes tiek buvo užrašyta nesąžiningai), bet ir „po plonu celofanu lyg kokiame inspekte“ gulinti „išvytusi motynėlė“, kuri „sudžiūvusiu pirštu … rodė sau į smakrą, ant kurio vietoj kadaise styrojusio ilgo plauko augo nedidelė balta obelėlė“, siurrealistinis vaizdinys iš stilistinės puošmenos virto semantiškai svarbia novelės pabaiga: kitokią moralę išpažinusi senoji motynėlė net iš anapusinio pasaulio įspėjo sūnų apie pavojus, galinčius slypėti tokiuose sandėriuose su sąžine. „Skraidančiose obelyse“ tokiu įspėjimu ir apsiribota. Novelėje „Vieškelyje džipai“ šis įspėjimas išsipildo – baisiau negu galėjome numanyti.
       Būta „Skraidančiose obelyse“ ir dar vieno įspėjimo: iš mokyklos sugrįžęs sūnus Juozukas, tas pats, kurį dabar jau pažįstame kaip nelemtąjį Juozą, pamatęs išrautų medžių vaizdą su pionierišku (nors tiesioginės nuorodos į tai ir nėra) entuziazmu pareiškia:
      
„– Oho! Gaila, kad nemačiau, kaip juos rovė!.. O kaip su troba, su daržine? – pasiteiravo tėvo. – Girdėjau, kitur ir trobas traktoriais nuverčia… Sako, dulkių kaip po atominės bombos!..“

       Net motinos praneštą naujieną, kad „vakarieniausim naujoj vietoj“, Juozukas sutinka abejingai: „– Gerai. O man tas pats…“ Vaiko sieloje autoriaus jau tada bus pastebėta tuštuma, kurioje ir tegali išsikeroti tai, kas tampa tragiška novelės „Vieškelyje džipai“ kulminacija. Dabar jau kitaip perskaitysime senojo Milašiaus retorinį klausimą: „Kaip kadaise… kada nors… turėjo atsitikti, kad dabar atsitiktų šitaip?“ Kitą prasmę – nebe stilistinę, o semantinę – dabar įgyja ir paskutinė novelės sintagma: „Kur grūmojo genties pirštas“. Ir iš konteksto iškrintanti frazė – „kur prie kokio nors horizonto šernai“ – dabar atsistoja į deramą vietą. Mažoji novelių dilogija, susiedama esmingai nutolusius istorinius laikus, netikėtai, bet labai prasmingai sujungia juos į vieną žmogui skirtą laiką, kuriame skaudi, nebepataisoma socialinė patirtis susilydo su nuolat lydinčia atmintimi ir asmeniniu sąžinės balsu. Kažkada grūmojęs motYnėlės pirštas (Y – ne korektūros klaida, o gilių genties šaknų simbolis) dabar tampa dar įsakmiau įspėjančiu genties pirštu. Geležiniais šernais, skraidančiomis obelimis, grūmojančiu pirštu kažkada metęs savotišką iššūkį ir pranašaujantį įspėjimą, šiandien autorius meniškai konstatuoja jo liūdną išsipildymą.
       Kiekvieno iššūkio, apie kuriuos dar rengiuosi kalbėti, nereikėtų traktuoti tik kaip iššūkio visuomeninei santvarkai, politinei sistemai, viešpataujančiai ideologijai, – būta iššūkių sau pačiam, savo jau įgytai patirčiai, savo paties suformuotiems „standartams“, į kuriuos jau buvo ėmęsi orientuotis sekėjai. Anksti įvertintas kaip J. Biliūno psichologiškos ir lyriškos prozos tradicijų tęsėjas, J. Aputis pasuka ir sėkmingai žengia sąlygiškų konstrukcijų ir vaizdų kūrimo keliu. Atskirus sapno poetikos, siurrealistinio vaizdo elementus sėkmingai panaudojęs novelėse („Skraidančios obelys“, „Ledynų šauksmas“, „Tylėdami važiavo greitai“ ir kt.) autorius sukuria jau minėtą „Skruzdėlyną Prūsijoje“, kol kas vienintelę tokio pobūdžio apysaką lietuvių literatūroje.
       Kitaip kaip iššūkiu situacijai negalėčiau pavadinti dar vienos rašytojo literatūrinės veiklos sferos, apie kurią iki šiol beveik nė nebuvo kalbėta, – literatūros kritikos. Greičiausiai bus atsitikę taip, kaip A. Baltakis kažkada apibūdino A. Bučio situaciją: „Poetas kritiko šešėlyje“. Tik šiuo atveju atvirkščiai – kritikas prozininko šešėlyje.
       Kad ir kaip ten būtų, kritiko titulas prie J. Apučio pavardės turėtų būti įrašytas: į vieną vietą surinkus visus keturių dešimtmečių, o ypač nepriklausomybės metų darbus, išsimėčiusius ne tik po literatūrinę periodiką, bet ir po visuomeninio pobūdžio leidinius, išeitų knyga, tikrai ne menkesnė už tas, kurias yra išleidę kiti prozininkai ir poetai: kelios dešimtys jo straipsnių, recenzijų ir pokalbių reprezentuotų plataus akiračio ir neapsimestinių interesų autorių. Šeimininkiškai rūpestingas žvilgsnis į literatūrinį palikimą, nuoširdus noras iš istorinės užmaršties iškelti vardus ir kūrinius, kuriems ypač nepalanki buvo priklausomybės metų konjunktūra, pastangos „prisijaukinti“ gimtinėn grįžtančią egzodo rašytojų kūrybą, kolegiškas dėmesys amžininkų ir bendraamžių žodžiui, vaižgantiškos „perliukų“ paieškos tarp pirmųjų jaunųjų autorių knygų, netgi liūdnoki atsisveikinimo žodžiai, laužantys įprastinius nekrologų žanro rėmus, – tai kryptinga, objektyvių aplinkybių ir vidinės būtinybės lemiama įvairovė, kurią į vieną reiškinį, vadintiną J. Apučio literatūros kritika, sulydo nesunkiai nujaučiama individuali vertybių sistema, aiškiai išreikšti vertinimo kriterijai, ne racionaliais išvedžiojimais, o neklystančia menininko nuojauta paremtos įžvalgos, atodangos, prognozės.
       Įsivaizduojama literatūros kritikos knyga prasmingai užpildytų bent jau dviejų dešimtmečių spragą, apie kurią jau buvome užsiminę. Prisiminti J. Apučio talento investicijas į literatūros kritikos žanrą skatina dvi aplinkybės, du vidiniai imperatyvai. Į daugelio pastebėtą ir įvardytą literatūros kritikos krizę, lemtą ne vienos, o kelių priežasčių, tarp kurių reikėtų minėti ir kartų kaitą, ir vertybių perkainojimo situaciją, ir daugeliui gal primygtinai įpirštą kaltės sindromą, J. Aputis reaguoja ir organizaciniu, ir kūrybiniu darbu: kaip „Metų“ redaktorius, jis tiesiog įdiegia periodiškų, reguliarių kolektyvinių pokalbių, svarstymų tradiciją, pats aktyviai tuose pokalbiuose ir svarstymuose dalyvaudamas; kaip kritikas, ir anksčiau gražiai pristatinėjęs pirmąsias jaunųjų autorių knygas, užsienio rašytojų kūrybos vertimus, nepriklausomybės metais jis tampa bene aktyviausiu grįžtančios egzodo literatūros, iš stalčių ir gilesnių slėptuvių traukiamų politinių kalinių ir tremtinių rankraščių propaguotoju. Dar nepriklausomybės priešaušryje viename pokalbyje J. Aputis ištaria ne tik kviečiančius, bet ir tam tikrą asmeninį įsipareigojimą reiškiančius žodžius:

„Šiandien, ryt, gal ir poryt sąžiningai, tauriai užleiskime vietą tremtinių kūrybai (jau girdėti pranašavimų, kad ji greitai nusibos, kaip ima kai kam nusibosti džinsai!..) ir atsiminimams. Apie genocido laiką tik jie gali pasakyti tiesą. Ne vienas autorius net labai m e n i š k a i“.

       Prisimindamas tuos žodžius, aš dažnai pagalvoju, kad, be kitų priežasčių (kaip antai autoriaus ne kartą deklaruotas noras gerai susigaudyti, kas gi iš tiesų vyksta gyvenime), ar tik ne svarbesnė bus pastaroji: matyt, nelabai tikėdamasis, kad jo kvietimas ar iššūkis bus daugelio išgirstas, rašytojas – bent jau pats – kuriam laikui „užleidžia vietą“.
       Užleisti  p r o z i n i n k o  vietą J. Apučiui – ne pirmiena. Kaip čia neprisiminti fakto, kad kažkada jis daugiau nei vienus įtempto darbo metus paaukojo anksti Anapilin išėjusio Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelių“ antro tomo parengimui spaudai? Nežinau, kas kitas būtų ėmęsis ir atlikęs šį sunkų ir kilnų darbą.
       O anksčiau cituotoji pastraipa turi tokį savo tęsinį:
      
„Tie, kurie ano gyvenimo nepatyrėme, turime kaupti jėgas kūriniams, kuriuose su didele menine, estetine jėga būtų skelbiamas grožis, žmonių meilė, tikėjimas, teigimas ir priešinimasis. Neabejoju: tikro, didelio meno tiesos žmonės neilg trukus ims ilgėtis kaip trokštantys šaltinio vandens“.

       Nesvarstysime, kas paklausė pilietinio rašytojo kvietimo, kas suabejojo tuo, kuo rašytojas neabejojo, bet viena yra aišku: jėgos iš tiesų buvo kaupiamos, kol išsiveržė novelių knyga „Vieškelyje džipai“, kurioje iš tiesų „su didele menine, estetine jėga <...> skelbiamas grožis, žmonių meilė, tikėjimas, teigimas ir priešinimasis“.
       O „Maži atsakymai į didelius klausimus“? Dabar jau visiškai akivaizdu, kad šiame rašinyje vietos jiems nebelieka. Tikiuosi, kad sąžinė dėl to ilgai negrauš: tokias knygas svarbiau ir prasmingiau ne recenzuoti (neišvengiamai jas perpasakojant ir gausiai cituojant), o tiesiog ramiai, įdėmiai perskaityti, iš anksto žinant, kad didelių atsakymų net į mažus klausimus ten bus daugiau, nei pažadėta knygos viršelyje.
       Belieka kažkaip užbaigti šį vingiuotą rašinį. Baigsiu jį paties rašytojo vizija ir žodžiais, kažkada apdairiai įdėtais ne į herojaus lūpas, o į jo sielą, neverbalizuotus jausmus. Turiu omeny jau minėtos novelės „Horizonte bėga šernai“ veikėją traktorininką Gvildį, kuris užkopęs į kalnelį išgyvena retai aplankančią būseną. Taigi vaizduojuosi: įkopia Juozas Aputis į savo septyniasdešimtmečio kalnelį, nuo kurio atsiveria ir gimtosios Balčios ar Žalpės apylinkės, ir Dzūkijos pušynai, nuo kurio matyti, kaip šienauja Griškelis ir kaip mina vieškelio smėlį tokios šnekios į gegužines pamaldas einančių dzūkių „kojaitės“, ir išgyvena būseną, kažkada praturtinusią dvasinį Gvildžio pasaulį, –

„…kai tau atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį reikia kam nors prisukti, o toks, nuo kurio paties viskas priklauso: tu skleidi šviesas ir spalvas, upėse girdai gyvulius ir šulinio vandeniu žmones, krauni paukščiams lizdus ir nuo vanagų saugai plikus jų mažylius…“

       Gal ir neleistinai apkarpau citatą iš abiejų pusių, bet tokia proga šitaip man atrodo geriau.