Petras Karuža (1906—1933) gimė 1906 m. Škotijoj, Klengernocko miestely, kur tėvas paprastu darbininku dirbo anglių kasyklose ir geležies fabrike. 1912 m. grįžo su tėvais į Lietuvą, į Alvito miestelį, o karui užėjus persikėlė į Vokiškėlių kaimą, Vilkaviškio valsčiuj.
Mokėsi Vilkaviškio pradžios mokykloj, progimnazijoj, o vėliau gimnazijoj, kurią baigė 1928 m. Universitete studijavo literatūrą ir pedagogiką. Iš namų veik jokios medžiaginės paramos negaudamas, mokėsi savo išgalėmis: dirbdavo redakcijose, visuomenės organizacijose.
Rašyti pradėjo dar gimnazijoj būdamas. Savo pirmuosius raštus spausdindavo „Ateity" ir kituose katal. krypties laikraščiuose, Kapsainio slapyvardžiu.
1933 m. ruošėsi išleisti pirmąjį savo poezijos rinkinį „Giesmės apie daiktus ir žmones", tačiau netikėta mirtis atėmė Lietuvai šią ieškančią ir daug žadančią sielą. Karužos pirmąjį eilėraščių rinkinį, jam mirus, baigė išleisti jo draugai M. Jurkūnas ir B. Brazdžionis, vienas gražiai aprašęs trumpą poeto gyvenimą, kitas atskleidęs jo kūrybiškąjį kelią.
IŠ ANKSTO RYTO
Iš anksto ryto, iš balto ryto
Ant minareto trys saulės švito.
Liepsnojo skliautai, plasnojo vėlės,
Ir varpo aidas kalnuose kėlės.
Pas žmones šventė, sidabro šventė.
Visi išėjo — mylėt, gyventi. —
Žiedais kaišytis, gintarais žaisti,
Nuo žalio vyno puotoj nukaisti.
Ir skamba dainos, padangių dainos.
Sonatų burtuos pasaulis mainos.
Banguoja kraujas, nerimsta gatvės,
Ir vysta žiedas manos jaunatvės.
DŽIAUKIMĖS
Džiaukimės atėję mes,
Džiaukimės kartu.
Sukimės alėjomis
Viesulų ratu.
Mūsų dienos — pasaka,
Pasaka žvaina.
Kas gi saulės neseka
Su jaunų daina?
Gėlės ir pavasariai
Žydi mums, tik mums.
Ko gi skaisčios seserys
Meldžiasi dangums?...
Džiaukimės atėję mes,
Džiaukimės kartu.
Sukimės alėjomis
Viesulų ratu.
AS NEŽINOJAU
Aš nežinojau, kad juoko dainos
Pavirsti gali kančios aidais,
Kad baltos rožės ir kiparisai
Skaudžiais erškėčiais širdį sužeis.
Dėl to kas dieną ėjau lenktynių
Ir rausvus žiedus raškiau kasdien,
Džazbando tonų gaisruos paskendęs
Nuodus ir vyną maišiau išvien.
O šiandien juodos gedulo kaukės,
Aplinkui niaukstos tamsi naktis;
Slaptomis mano kieman subėgę
Giltinės rodo baltus dantis.
PATS SAVO LAIMĘ KALK
Nei iš pasaulio nei dangaus
Išganymo nelauk.
Pats tiltus tiesk per bedugnes,
Pats savo laimę kalk.
Dangus tau prakeiksmu grūmos,
O žemė pavydės,
Kad strėle šovęs į erdves
Sieksi savos žvaigždės.
Kai pilko vargo iškalta
Laimė kaip plienas bus, —
Tau iš aukštybių nusileis
Ant žemės šios dangus.
LIETUVAI
Lietuva, žeme kryžių ir smutkelių,
Šalie artojų su baltais trinyčiais.
Kodėl parymai prie dulkėto kelio
Lygu juodalksnis samanotos gryčios?...
Ko susidūmojai lyg laukų mergina
Radusi laimę žydriam lino žiede?
Gal svetimi pančiai vėliai surakino,
Kad skruostų raukšlėm šaltos rasos rieda...
Tėviške mano! Krašte žalių girių! —
Tu tapai našlaite, valkata elgeta,
Kur bastaisi nuo durų lig durų
Iš visur išvyta lyg dūšia be vietos.
Nuo tavęs sūnūs, dukters nusigrįžo,
Žydinčią laisvę į purvus sumynę.
Jų dūšios birža — Berlynas, Paryžius,
Skambantis auksas, blizgančios krūtinės.
Bet aš tau, Tėvyne, meilę vis dainuosiu,
Meilę ir laisvę — naują atgimimą.
O kas pamiršo žalius kaimo uosius,
Tą akmeniu teprislėgia juodas prakeikimas.
APIE DAIKTUS IR ŽMONES
Metropoly ten ponai apie krizį
Susėdę pakalba atminę balių vakarykštį.
O kaime kiekvienam pastato kryžių
Atėjęs antstolis kaip Dievo rykštė.
Dar vakar nušlavė savanorį Klaipėdos,
Šiandien kaimynas karvę palydėjo.
Ir klykė moterys — gyvenimą suėdė,
Paleido ubagais, paleido vėjais.
Kai ten Kaune kokia nors Niemčinova
Padaro trisdešimt ir vieną piruetą —
Naujakuriui parduoda paskutinę lovą
Ir išmeta kaip daiktą sudėvėtą.
BE TĖVIŠKES
Klystam, klystam tarytum balandžiai
Vis tolyn į nežinią, tolyn, —
Kol pateksim margai žemės kandžiai,
Kol į dulkes mus dienos sutrins.
Pakeleiviai išvyti, be tėviškės,
Kaip našlaičiai už durų nakčia.
Išklajojom miestus mes ir kaimus
Ir raudojom nekartą slapčia.
Akmuo buvo duona, o ašaros — vynas,
Kuriais sielą ir kūną sotinom,
Kuriais dalią varganą svaiginom
Ir šaukėm mirties, kaip naujagimis motinos.
Dabar, kada prie žemės lenkia metai,
Lyg elgetos sudėsime lazdas prie vartų,
Kad jovarais pražystų amžius išgyventas,
Kad nežinia už valandas anas nebartų...
IŠ MANO SIMBOLIKOS
Gana man.
Užteks jau tos meilės vylingo romano,
Kaip žūstančiam kaliniui pančių.
Ne mano jaunystė, ne mano —
Man liko tik varstyt kaip elgetai juodą rąžančių.
Paklydęs,
Nelyginant skęstantis laivas audros sūkuriuose
Vis grimzdamas dugnan iš lėto.
Kaip žiedas vandens kaitroje išgaruosiu,
Iškilsiu padangėn raketa.
O žemei
Paliks jai klajūno niūrus atminimas
Apsvaigusios laimės dienų išgyventų.
Tegu iš jų naujas gyvenimas imas
Ir viskas, kas buvo — tebūna kaip šventa.
APIE PONIOS ŠUNĮ
Ponia turėjo šunį mažą.
Mažą šunį Liūliu.
Kasdien šukavo jį ir prausė
Eau de Cologne gėlių.
Sūnelis vaišinos prie stalo
Tarp gerbiamų svečių.
Jam lenkės ponai, glostė damos
Ir kalbino čiu-čiu.
Veltui kas vakars senas vyras
Šnibždėjo vis — myliu.
Ponia į savo buduarą
Imdavo tik Liūliu.
Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.
