Nebuvo kada rašyti eilėraščių. O ir tai, ką parašiau, tiktai šalia praeidamas. Dainas apie svyruojančius gluosnius — su arimais ir bernyste atsisveikindamas; Kryžių Lietuvą — Telšių kalėjime žemaičius beguosdamas; Obelį iš Suvalkijos sodo (kurios dalis klaidingai išleista Duonos kasdieninės vardu) — prakeiktą savo dalią po svetimus kraštus nešiodamas. Tai būtų ir viskas, jei ne didžiausia poeto nelaimė, kada smaugia nepasakyti žodžiai. Bet dar pagyvensime. O gyventi gal niekas taip nepasiryžęs, kaip aš — daugelio sudužusių laivų jūrininkas. Ir didžiausias apmaudas, kad tie laivai ne į uolas audrose sudužo, bet tamsią naktį prasmego lietuviškose pelkėse. Todėl ne kartą kėsinausi tas pelkes padegti, bet nieko neišėjo. Bet dar pažiūrėsime.

    

     1936. VII. 1.

    

     Kazys Boruta    

    

     Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.