B-Brazdzionis_foto       Gyvenu — ir nežinau kodėl — kvailą tragediją: niekam nesu savas, kadangi kalbu nečystų sąžinių išmetinėji­mais ir prisipažinimais, neelgetauju vien savo intymias širdies žaizdas rodydamas ir nekasau padų galingiesiems, meiliai balsą laviruodamas ant mados ir laiko kanklių pirštus uždėjęs.

       Savo biografiją rašau antrą kartą. Ir vis nemoku jos taip parašyt, kad nepasirodyčiau nenuoširdus, keistas ir nesuprantamas.

       Gal šitai mano pažįstamiems ir nepažįstamiems knygos skaitytojams bus neįdomu ir atrodys nereikalinga. Bet ar daug įdomiau būtų, jei kalbėčiau apie tai, pavyzdžiui, kad gimiau 1907 m., kad pridėčiau, jog tat įvyko šaltoj, sningančio į Grabnyčių dienos, penktadienio, pavakarėj. Priedui eitų vieno Aukštaitijos kaimelio vardas etc. Tarp kito ko, esu bežemių ir beraščių tėvų sūnus ir tik dėl to, kad gaivalingai jie mylėjo derlių nešančią dirvą ir dievino nepasiekiamą mokslą, išėjau pradžios mokyklą, baigiau gimnaziją, lankiau universitetą.

       Už jokius nuopelnus nei tėvynei, nei bažnyčiai nesu apdovanotas nei ordinais, nei medaliais, kurių autentiškus atvaizdus galėčiau čia viešai išstatyti.

       Baigiu trečiąją dešimtį, bet širdy vis džiaugsmingai jaučiu dvidešimties metų jaunystę ir, rodos, nė vienas ruduo dar jos žiedų išraškyt nežadėjo.

       Jais vainikuotas einu kurdamas visą žmogų ir ieškodamas gyvojo Kristaus.

       Kai kada pavydžiu padoriam piliečiui, kuris nei karjeros nedaro, nei kasos nepaglemžia, nei eilių nerašo, o gyvena sotus ir gražiai apsirengęs. O kai kada taip nežmoniškai gera, kad galiu daryt atgailą už kiekvieną žmogaus nuodėmę ir nusidėt dėl jo džiaugsmo ir laimės, kvepenant mažą čiobrelio žiedą arba žiūrint į šviesią išganymo saulę.

 

       Bernardas Brazdžionis, 1936 m.

 

 

       EXPROMTO

      

       O, koks gyvenimas, kokia paguoda,

       be jokio saiko, be jokių ribų.

       Ir duoda vis ir duoda vis ir duoda —

       drebu, kad neimu; pasiimu — drebu.

 

       Praeis diena, kaip vieną rudenį baudžiauninkas,

       liūdėjimų liūdėjimais apsunkinta ir nusivylusi,

       ir vakaras, kaip plonas muslinas ant mėnesio padžiautas,

       taip visą vakarą išbus visose vilose.

 

       O, žvaigždės, jūs žvaigždelės graudulingos,

       kurios negalite pernakt užgesti,

       o kas, o kas, o kas taip ypatingo

       ir su mumis taip susirūpinančio esti — — —

 

       Nežinome nei metų, nei mažiausio momento,

       o saulė vis tamsyn tamsyn tamsyn.

       Ir reiks nukristi vienąkart expromto,

       tu koks gyvenimas, kokia šetanija, tu juodas sukinsyn.

 

 

 

       GĖLĖS MIRŠTA

      

       Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.

       Gėlės — imkit, numarinkit ir mane.

 

       Jos ant lūpų, jos ant veido, ant širdies

       nežydės, nebežydės, nebežydės.

 

       Aš iš ašarų išplaukti, iš juodų

       savo kelio nerandu, neberandu.

 

       Dugne vynas ir košmaras ir mirtis,

       o ant kranto vieno sapno praeitis.

 

       Vienas sapnas man dainuoja širdyje:

       myliu myliu myliu velnią, myliu ją.

 

       O po meilės, o po sapno, po dainos,

       kas bus meilė, kas bus sapnas, kas dainuos — — —

       Gėlės miršta. Jos numiršta. O aš ne.

       Gėlės — imkit, numarinkit ir mane.

 

 

 

       KĄ SAKĖ MŪRININKAS JĖZUI TĄ NAKTĮ

      

       Amžinos meilės kūdiki,

       aš žinau, tu nemoki rūstauti,

       kuris miegojai pirmą naktį ant žemės

       pas asilą ir pas jautį.

 

       Manęs žmonės nenorėjo įleisti

       į tavo bažnyčią,

       nes, sako, aš šunimi smirdu

       ir nieko neturiu tau pasakyti.

 

       Jie zakristijoną atvedė,

       pirštais rodė ir keikėsi baisiai.

       Dieve, ar taip galima elgtis,

       prie komunijos eiti ir keiktis — — —

 

       O aš taip buvau pasiilgęs

       tavęs, šventasis berneli... —

       tada prisišliejau prie mūro

       ir parpuoliau ant kelių.

 

       Jėzau, namie — tu žinai, kokis mano namas —

       yra septynetas vaikų ir jų motina

       ir neturi ko padėti ant kalėdų stalo

       ir neturėjo šį vakarą plotko.

 

       Aš viską, aš viską pralaku,

       kaip alkanas šuo,

       ir keletą nakčių nesulaukia

       manęs mano lova.

 

       — Kiaulė tas mūrininkas, — kalbėjo

       kartą kunigas piktas, —

       į Dievo namus pasigėręs

       nesisarmatina lįsti.

 

       Ir kaip aš negersiu, kad liūdna,

       ir nebūsiu nudriskęs, kad neapvelka niekas,

       kad per mėnesį dirbto pinigo

       už poros dienų nebelieka.

 

       Eikit jūs, žmonės žmonės,

       kai kada pagalvoju,

       gal aš nevertas sandalo dulkės

       prie Viešpaties kojų.

 

       Gal aš nevertas pakelti

       akių į dangų,

       o bet pastačiau šituos mūrus

       ir tuos didelius didelius langus.

 

       Aš alkoholikas, cinikas, latras

       ir vistiek aš krikščionis.

       O švenčiausias, o emanueli, o mesijau,

       tu būsi prikaltas už šitokius žmones.

 

       O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę

       gulėsiu beprotis ir nuo savęs nusigrįžęs,

       kas apspjaudytą, kruviną ir pervertą,

       kas nuims tavo kūną nuo kryžiaus — — —

 

 

 

       PASKUTINĖ NUODĖMĖ

      

       Numesiu paskutinę nuodėmę,

       į tyrą vandenį nusimazgosiu... —

       ir guodžiamas ir nebeguodžiamas

       visą gyvenimą graudžiai raudosiu.

 

       Panele motina skaisčiausioji,

       ak, kodėl aš ne žolelytė šventojo Jordano

       tada po Dievo kojomis per Krikštą augusi,

       ir jos dalia ne dalia mano.

 

       Ko aš ne anas balsas tyruose,

       šaukiantis ir prišaukiantis

       Jį, pagal seną testamentą mirusį,

       Tą, kuris buvo nuplaktas, pagirdytas, paaukštintas.

 

       Gal išklausys, ne ašarų ir ne kančios pasigailėdamas.

       Rūpintojėlis maloningas,

       kad sūnus tolimas ir užmirštas ir biednas

       nepasiklydo ir nedingo.

 

       Gal numečiau ne nuodėmę,

       gal kalbinu kažinką nepažįstamą, ne Kristų —

       todėl ir guodžiamas ir nebeguodžiamas

       neverkti nebedrįstu.

 

 

 

       SUSIGALVOJIMAS

      

       Aš negaliu atsižiūrėti

       dangaus žvaigždžių ir marių dugno žalio

       ir pora žodžių iš gražiausios psalmių vietos

       apsimainyti su pačiu karaliumi.

 

       Naktis juoda, kaip neįskaitomas talmudas,

       prispaudžia mano širdį su ranka juodžiausia.

       Ir dūšia pasiilgusi, nuliūdusi

       jau nieko nieko nieko nebeklausia.

 

       Žiūriu į žemę kaip prieš Mišią per Apšlakstymą

       ir kruvina auka susigalvojęs

       ir negaliu atsižiūrėti brevijoriaus lakštų,

       mano tragedijos už sukryžiuotas Dievo kojas.

 

       Alsuoju mirštančios gaidos atodūsiais,

       visųjų apačių visu alsavimu

       ir apsilieju ašara, kaip katalikas archeologas

       pas seną Kapernaumą.

 

 

 

       TOLIMAS AIDAS

      

       Kad sutemų kraštas, kaip žydinti žemė

       melsvųjų vosilkų žiedais pražydėtų,

       ir žodžiai prapultų, kur prapultį lemia,

       ir mūsų mirtis, užgimimo pradėta.

 

       Ilga nebuitis už visų orizontų,

       kaip tolimas aidas miške tolimame,

       pas grįžtančių marių išeinantį krantą

       prislėgė svajonę audringą, neramią.

 

       Lyg mažas lašelis iš dugno giliausio,

       lyg aukštasai bokštas ant aukštojo kalno

       į didžiąją saulę pakilęs dairausi,

        į mirgančią žvaigždę ant baltojo delno.

 

       Užgeso užgeso užgeso žibintas,

       kaip vėlinių žvakė juoda ant altoriaus,

       ir vienas paliko geismų noras šventas —

       aš noriu, jis nori, jis nori, aš noriu,

 

       kad sutemų kraštas, kaip žydinti žemė

       melsvųjų vosilkų žiedais pražydėtų,

       ir žodžiai prapultų, kur prapultį lemia,

       ir mūsų mirtis užgimimo pradėta.

 

 

 

       AGNUS DEI

      

       Popiet dangus paniuręs, apsiniaukęs,

       ir debesys per dangų ėjo

       juodi, kaip juodo karnavalo kaukės,

       debesys juodieji.

 

       Giesmės nuvargintas, lietaus išlytas ir sušalęs,

       be šilto lizdo ir ant vėjo

       paukštelis po lapu verkšlendamas patelės

       pro ašaras čiulbėjo.

 

       Palenkė smilga pievoje viršūnę ilgą

       ir dobilėlis sujudėjo —

       dangus ir debesys, paukštelis, dobilas ir smilga

       taip jie giedojo Agnus Dei.

 

 

 

       EMAUS

      

       Kodėl gavėnioje gyvename,

       o mirštam aleliujos maldose,

       ko nenumirus nerandi išganymo

       žmogaus bedievio dieviška dvasia?

 

       Kuriais keliais kurių šventadienių

       maldingos minios prieis žemę artimiausią

       ir ką kalbės gyventojus žmogaus žadu pažadinęs

       stebuklo vakaras miestelyje Emaus — — —

 

       Ir žiūriu, žiūriu — ir išvydau:

       ateina Kristus keliu apiplyšęs, basas —

       brasta upelį nuolankiai perbrido,

       perbrido, saulėn, žemėn pažiūrėjo ir nusišluostė ašaras.

 

       Ir tarė žiedui šalia balto tako:

       tave keleivis vakar čia sumynė,

       ar neregėjai mano veido vakar

       per visąnakt nuliūdęs, purvinas ir nusiminęs...

 

       Ir vėl užmins tave atgal jis grįždamas

       ir vėl nejau tu lauksi čia manęs

       sudėjęs mirtį ir gyvenimą dugne upelio kryžmais

       ir laukdamas, kur mirtį vandenys ir kur gyvenimą nuneš.

 

       Ir tarė žiedas Kristui liūdnas, o vienok pradžiugęs

       kaipo mokytiniai ano kalne alyvų —

       nebeužgrius kalnai, nebeuždengs pakalnės jau grabų ir grabnyčių mugės,

       galiu nuvyst, galiu nuvyst — regėjau Viešpatį, saldybę svieto gyvą.

 

 

 

       JERUZOLIMA

      

       Iš ko tave pažint,

       šventoji Jeruzolima,

       kas tau charakteringa,

       kas pripuolama,

 

       ir kas mane iš augančio į šeštą aukštą Kauno, kas nuves

       pasižiūrėt ir apsiverkt tavęs?

 

       Neliko to gyvenimo, tų svietiškų žinių,

       neliko akmenio ant akmenio,

       daug buvo ir daug numirė žmonių,

       kuriuos kas atmena ir kas neatmena.

 

       Ir aš norėjau, aš norėjau be tavęs

       iškelti tau laidotuves.

 

       Ko išdidi buvai,

       ko nenusilenkei žydeliui Kanaano -

       dabar po laiko, jau

       po laiko mano krikštas ir išganymas.

 

       Ir avinėlio kraujas ir pavalgymas žuvies —

       po laiko, po tavęs.

 

       Kas bus tau kito Kristaus pranašu ir kas gyvu paminklu,

       ir už tave kas išeis sveikas šitą žemę dygiąją,

       iš vandenio tu ar iš kito ženklo

        manai tu atsigaut, manai gyvent, mano šventa, mano skaisti religija — — —

 

       Kas tavo atgailą, kas adventą ir atnašavimo prefaciją atšvęs —

       Jeruzale, Jeruzale, nenoriu mirštančios tavęs.

 

 

 

       KELIONĖ Į NAKTĮ

      

       Sesuo man tarė — tu ne mano brolis,

       ir brolis tarė — tu ne mano brolis —

       o kur aš mielą seserj, o kur aš mielą brolį

       rasiu ir seseriai ir broliui tolimas.

 

       Yra ten Alpėse giliai po sniegu

       sena ir užpustyta san-bernardinų koplytėlė,

       pas varpą vienišas ir šaltas varpininkas miega,

       miegas sapnuodamas, kad angelas atėjo ir pakėlė. ..

 

       Ir eina jis manęs ieškodamas pakalnėn

       per naktį ir perdien, per vėją, per pusnis, per atlydžius ir šalti, —

       rodos, jau kaktą palietė, uždėjo ranką gerą, švelnią,

       rodos, jau veidą palietė, rodos, jau širdį palietė...

 

       Širdis užmigs, širdis nubus, širdis senelė be peruko,

       o taip, o taip — širdis pradėjo nebeplakti,

       per rūką pasaka, viskas viskas per rūką,

       per rūką ir gyvenimas — kelionė į naktį.

 

 

 

       MES NETURIME NAMŲ

      

       Mes neturime namų pas juodą girią,

       mes neturime baltų avių bandos,

       mes išbėgę iš gyvenimo kaip Meiri,

       nebenorime jin grįžti niekados.

 

       Kur tu būsi, mano miela, mylimoji,

       ar paklausei, kur tu eisi be manęs —

       tie naktigoniai pamojo ir nujojo

       ir pernakt nekūrė laužo nei ugnies.

 

       Mūsų laukas, mūsų lankos, viskas mūsų,

       mūsų žvaigždės, mūsų laimė, viskas mūs ...

       Žalia žemė sutemų sapnan įgluso,

       vaikšto vakaras, o vaikšto po namus.

 

       Mes neturime namų pas juodą girią,

       pas mus vakaras per amžius neateis —

       tai gerai, kad mano tėvas biednas mirė,

       kad tu visas mano turtas, tai gerai.

 

 

 

       METAMORFOZĖS

      

       Aš pavargau bebūdamas žmogus

       ir begyvendamas kukliai,

       užpuolė sielą jausmas nesmagus,

       ar nepakeist keliai.

 

       Ne iš tiesų gyvenimas gražus,

       apoteozė tai graži —

       pražus gyvenimas, apoteozė jo pražus

       ir mūsų niekas nenorės pažint.

 

       Aš pavargau be skausmo ir kančios

       ir ko nenumiriau beveik —

       norėčiau viską viską iš pradžios

       pradėti ir pabaigt.

 

       Žinotų žmonės, kad ir aš buvau

       kažin kur vienas, užmirštas visų —

       norai, pavidalinkitės greičiau, gyviau,

       jau nebe taip jaučiu, jau nebe tas esu.

 

 

 

       PAKLYDĖLIS EFRATOJE

      

       Aš pasiklydęs klaidžiojau Efratoje

       ir atsigert mažos upelės neradau —

       ir girių gilmenys ir laukų lygumos sausroj žaliuot priprato jau,

       o aš murmėjau ko ne duona — mano nuodėmės, ko Tavo meilė, Dieve, ne vanduo.

 

       Aš numiriau prieš Tavo veidą, Jėzau Kristau,

       ir neteisingas Tavo akyse, apsimelavėlis esu

       ir senas ir pavargęs kaip seniausias altarista

       po Didžiojo šeštadienio aukos mišių.

 

       Abuoja siela be giedros gyveno,

       o iš Tavęs ateidavo giedra,

       giedra užgesdavo širdyje mano,

       bijojau Dievo rytą, velnio — vakare.

 

       Giliam kape gyvena kirminas pašvinkęs,

       įlįs į akį jis, į burną jis įlįs,

       ir tuo manim pasibaisėjimas mane pagauna ir kankint apninka,

       ir nesiteisina liežuvis, Dievo užmirštas kvailys.

 

 

 

       SUNKI RANKA

      

       Pas gryčią augo alksnių krūmas

       ir senas didelis lazdynas —

       strazdai, lakštingalos ir kregždės tų medelių rūmuos

       giedojo jutrines, votyvas ir adynas.

 

       Nebežinau kur eit, kur rengtis

       ir kur surasti išdalytą sodžių —

       laikai išgriaus visas padangtes,

       ir išsipildys senojo pranašo žodžiai.

 

       Nebekalens garnys pakluonėje į klevą aukštąjį įskridęs

       ir kalvio nebebus gale sodžiaus kaimyno,

       augs dobilų, augs kanapeikos kultūringas laukas didelis,

       o smilga vėjo pučiama nebepalinks į žalią kmyną.

 

       Tėvų žemele, per pigiai parduota,

       skaudžiai išmokei juoktis alkanam, -—

       o kur, o kaip, o ką man ir kada apie tave rinktiniais žodžiais apraudoti

       ir apsakyt išniekinimą namo.

 

       Viskas kitaip, moderniškai jau padaryta,

       be meilės — geležim ir cementu ir čili,

       sunki ranka ant lauko ir ant pievų krito,

       sunki ranka švinu ir mano skausmą apipylė...

 

 

 

       SOS

      

       Tu mano nenumaldomas maldavimas

       iš nešventų burnojimo maldų —

       kas žodį man, kas žodžiui mintį davė,

       kas pavadins tave tikruoju pavadinimo vardu.

 

       Kodėl aš neturiu to mažo sidabrinio lito, ko,

       ir eisenoj nedalyvauju ko po vėliava organizacijos visos,

       nenoriu šmeižt ir pasirodyt kankiniu ir pareigos nesuprantu politiko

       Rex prezidentas S. O. S., Rex deus ex machina S.O.S.

 

       Tegu, kad neturėjo mano tėvas dvaro,

       visa šeima po žemę ubagais —

       graži dalia, graži tu karvė, nematyta karvė

       po Žemės Ūkio M-jos langais.

 

       Bet gal išlipsiu aš kada iš to klozeto

       ir mano tėviškė kokį pavasarį išeis, išlips —

       tai kas norės, tai kas norės palikti mūsų vietoje

       ir juoksis kas iš alkano ir verks pas spavėdnyčią, kad

       [apie pragyvenimą pamanė—ir be išrišimo pastips...

 

       Daugiau negalima. Suims. Reiks mormorando memorandumo.

       Jau aš girdžiu kažkur drebėjimą, aiškiau, arčiau girdžiu.

       Nebenutils pasigirdimas, ne, — gal neišbrisim mes, kas brendame —

       o koks gražumas to vidurnakčio, o Dieve Dieve, kiek danguj žvaigždžių...

 

 

 

       PASAKA

      

       Gerai aš moku pasaką mamytės

       apie užburtą karalaitės dvarą,

       apie pyragą, iškeptą pelytės,

       ir trijų brolių pamotę negerą.

 

       Kiekvieną vakarą, saulutei nusileidus,

       bijau vaiduoklio iš tamsios pasuolės,

       gyvas iš šulinio atėjęs skamba aidas,

       sesuo avytė mano, avinėlis — brolis.

 

       Slyvos mėlynos kas metai vėl pražįsta,

       kas vasarą lelijų didžios marios žydi —

       praeina baltos dienos ir atgal negrįžta,

       kaip paukščiai rudenį, šilton šalin išskridę.

 

       Sakyk, mamyte, pasaką ilgiausią

       ir niekur nuo ratelio, niekur nenueik tu,

       o aš gražiai Dievulį paprašysiu, pamaldausiu,

       kad tavo siūlas niekad nesibaigtų.

 

 

 

       ATEITIES PAVEIKSLAS

      

       Mūsų gyvenimas kaip samanė bitelė

       vėlyvą vakarą į avilį parskris,

       jau bus daina nutilusi, jau bus gražiai pašalę,

       kaip Dievo mintys susirinksim pas duris.

 

       Ant šilo samanos žilos su širdimi pražilusia

       gal verks jaunystė už paklydusias maldas,

       ir tujen, mylima, ir tujen gal su manimi per vieną nakt pražilsi

       ir bijūnėliai nežydės veiduos.

 

       Pas ugnį tolimą regėsim taip save susėdusius,

       iš siluetų pastatysim sau tėvų gūžtelės žuvusius namus,

       lig paskutinio giedro saulės spindulio žydės ten aukso vynuoginis žiedas

       ir baltam nuomete pirmoji mūsų meilė eis pro mus.

 

       Dvarus ir turtus atiduos karaliai

       ir karalienės — perlus, smaragdus

       ir Tavo vardas, Jėzau, mirties žaismo pastoralėj

       saldžiausioji paguoda bus ir prieglobstis nežemiškai saldus.

 

       Vienuoliai ir vienuolės šalto mūro sienose,

       aukšti hierarchai  ir žemi tarnai

       iš mėnesienos vaikščiojo į mėnesieną

       ir nesurado Tavo tako, Kristau, į tenai.

 

       Mes į tenai su aidu einančiu per lauką,

       mes į tenai su sausu ėglio spygleliu

       taip nukeliausime nepasipuošę ir vienplaukiai

       pagruodžiu vėlinių keliu.

 

       Pas paslapties iš kalno prasimušusį upelį

       ten mūsų siela pasilenks ir atsigers ir atsigaus sunykusi

       ir bus žydresnė už vaivorykštės opalą

       šventųjų iškilmių šventų žolių vainikuose.

 

       Užmiršk žmogaus prisirišimą tuščią

       ir pažadus tau, žeme, nenumirt ir jo mylėjimą užmiršk —

       antai jau temt pradės, antai jau laivas keliasi ir bangos ūžčioja

       ir paskutinis mano žodis miršta.

 

       Naujosios poezijos antologija „Antrieji vainikai“. Spaudai paruošė K. Binkis. Spaudos fondas, Kaunas, 1936.

 

       1_Vainikai-II-virselis