vytautas bloze
kur tu dabar tyli ir klausais kitapus
skambėjo tavo balsas ragelyje, užkimus burna pilna spanguolių kraujo
ankstyvo rudens šalčio, kuris sruvo
pro praviras seklyčios duris iš sodo ir girios
miegojo žvėrys Dievo delnuos suspaudę atrajojamą lietų
mirksinčiose akyse saulės spindulį, kuris dabar po naktinės audros
perduodamas telefonu iš pietų, kur gobelenuose stiepiasi palmės
kur pietų vaisiai ant stalo blunka nuo kasdieninio klijuotės šiūravimo
šiūru šiūru ošia banga, girgžda verandos skersvėjo varstomos durys
tavo nerimas, silpnas gripas ir prašymas kad dar negrįžčiau
iš ten, iš olandijos pajūrio pylimų ant aukšto kranto, kur jūra
aukščiau garbiniuoto kaimelio
iš norvegijos atšiauraus fiordų apsiuvo, barokinio vaikų faneros
išpjaustymo
smakrą įrėmus virbaliniu pjūkliuku – šiūru šiūru – kad tik negrįžčiau
į tuos sunkius metus be gardesnio sotesnio kąsnio kai nežinai
kur su knygom, rankraščiais ir lagaminais atsidursi po nebepirmo
išmetimo į gatvę (mandagaus ir ortodoksiško) su temperatūra
su gripu per ragelį neužkrečiamu, su prakaitavimu ant valdiškos sofos
kitiems užkūrus tau pirtį, kad buvai aklas
pastumdėlis išduodant ir šnipinėjant
ką tu spjaudai prieš vėją užkimusia burna pilna spalgenų kraujo
matomo akyse tavo, ką tu inkšti prieš gamtos permainų ciklą
norėdamas peršokti žiemą – į glėbį tiems keliems draugams
kurie rankom sukibo beždžionių tiltu per Šventąją
aš perėjau tu likai kitapus, nes pabijojai
savo atspindžio vandenyje – tamsaus ir užkrečiamo
siūbuojančių savo žingsnių po kojomis – ir tiems keliems draugams
jų turėklams likom dėkingi – jie iki galo tikėjo
nevilties praregėjimu iš ten, iš anos pusės
(kur tu dabar tyli ir klausais kitapus ragelio)
198O.X. 9.
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
kur kris mano žodžiai į smėlį
pririšo sunkų akmenį
ir kraujo pilna statinė
nuėjo į jūros dugną
ir susirinko visi – prigėrę, bet alkani
išblyškę paskenduoliai, prastai apsirengę
po keturius vienoj valtyj ėję į jūrą
bet neparėję, po keturius
svirduliavo apie statinę, apsilpę nuo mažakraujystės
jūros druskų išėstais kaulais
atmušė volę ir pylė
sunkų kraują, natūralų, ir gėrė
susidauždami kaukolėmis į mirusiųjų sveikatą
dar mes gyvi neragavome šitiek
ir dar mums, protėviams, vaikai dar nebuvo nuleidę į jūrą
tokio puikaus masalo – raudonos kraujo putos
jeigu gyvas – kraujo puta, jei negyvas – pieno puta
dainavo numirėliai dainą
žalčio žemę gabalais sukapoję
ir sudėję sau į burnas kaip masalą
oi vaiduokliai, kas jus beišmes į krantą
kaip jūs besurasite savo tuščią kapą šalia šventoriaus
kaip jūs besugrįšite kaukti pasikabinę viena ranka po šelmeniu
kita ant svirties? Kaip
miegosite švokšdami kamine ar
kukuodami senoj liepoj ar
karksėdami rytais bundančioj varnoj, kaip
išeisite su dalgiu į pievą, su kastuvu
į kapines, pagerbti gyvųjų Vėlinių, kaip
giedosite, kaip mušitės į krūtinę
briedkriauniais, jeigu
girti jūs nuo kraujo, hemoglobino
persiriję – tai jūsų vaikai ir anūkai jus vaišina
Velykų rytą – aleliuja, o! Aleliuja
Viešpats kėlėsi iš jūros dugno, pervertas
ūdos kabliu jo šonas ir išteka vanduo
o iš vyno statinės – žmogaus kraujas
ačiū, vaikai, ačiū, vaikaičiai, iš jūsų
kapų žels sausa žolė toj vietoj
kur kris mano žodžiai į smėlį
198O.X. 13.
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
jį savaip mus įkūnija
kaskart sunkiau laikyti savyje tuos žmones jie nebeklauso,
veržiasi į patį
paviršių, kyla ant bangos
putotos, šiaušiasi prieš mane, elgiasi savaip, sukyla
atmeta mano doktrinas, manekenišką sąžinę, prašo valgyti
gerti, juoktis, kyla vaiduokliais iš kapo
baltas popierius nespėja viską suryti, saulė teka, jau rytas
sunki man buvo naktis, jų tarpe, pirštai pavargo
nuo siūlų virš scenos, prairo siūlės, suplyšo batai
rankomis kojomis einu, lipu sienom iš savo skeleto
kaip želmenys ką tik pasėtų rugių
gyvi ir žali jie, galingi, pasiruošę žiemai
o iš tavęs, iš žiemos pusės, laiškai
krinta nuo stalo, po stalą vaikščiojant žalioms kopų želmenų ugnelėms
pajūrio kopos, kapai, užpylę daugybę
piliakalnių ir nuardę tiek
jūros išplautų pamatų, manyje blėsta
rūko paslaptyje skęstančios lygumos, ir nykuma būt man vienam,
visi paliks
pasklis išėję savais keliais, liūdesio vaikai, alkani ir ištroškę
važiuos autobusais į Klaipėdą, ieškos pirštinių
kurios išnyks ore, iš po mano degtuko
iškilus ugnis vis labiau mane sudegina
atleisk, popieriaus siena, į kurią atsimuša kakta
tyli tu, aklina buvai daugelį metų
dabar griūni iš po ašarų, iš po lietaus, išsinerdama kaip gyvatė iš
žodinio lukšto
likdama neapibrėžta dvasia, kuri nebeįsikūnija
kitapus popieriaus antkapio, mano išsvajotoje žemėje
žali mūsų želmenys, pasėti kaulai, grūdai
jūros išmetami iš po nupustomų kopų
mano juodas pražudytas gyvenimas juoda statula stovi šešėlyje
klaupkitės visi melstis savo abstrakcijai
nesutelpančiai savy, kol mus neša
gyva srovė, ji savaip
mus įkūnija žaviais tolydžio luošėjančiais kūnais
ir aš kaip lošėjas
žaisiu iš paskutinės kortos
kaip Dostojevskis iš tavęs, Vera
kuri pasitraukei nuo manęs, save apgaudama
kitų gyvenimui manyje, jų labui
198O.X. 19.
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
nėra ko prarast praradus viską
vėl nuo jūros pučia vėjas, ir vėl aš lyg Odisėjas grįžtu
į savo varganą pirkią, visų apleistą
išdaužytais langais ir dantimis
sukąstais prieš lietų ir prieš mane dar
vėl jaučiuosi gerai, vėl nevalgau nieko, išskyrus mintis
sprangias ir sausas, išmestas iš jūros, apkartusias
iš jūros enciklopedijų, vėjo blaškomų puslapių
juodų puslapių išskrendančių pažeme su varnais ir kovais
traukia jie iš manęs į pietus, į pietus
pabūgę šiaurės vėjo (jau gervės seniai savo sielvartą egzotikon
nunešė) lieka tušti knygų viršeliai, perkrimstų ir surytų lapų
(nesamų jūros krantu su paukščiais – iš manęs, iš manęs)
nieko many neliks – ant pagalvės šlapias sniegas
kris po kojų ant malkų, ant pernykščios žolės
kuri sausa kaip gerklė, geriu ir geriu sausą vandenį
rovno tridcat' liet i tri goda sidniem sidiel
i posediel, pražilau, iš čia – iš viso pasaulio
sugrįžtu į savo tuštumą (kas yra tuštuma? tu sakydavai)
kuo dabar užpildysiu visatą, nejučiom nutolusią ir prarastą
valgant antis, keptas ir virtas, triušius, aštriais prieskoniais įdarytas
sriubas, rūpinantis langais ir durimis
kuo užpildysiu tuštumą? kas esu? kaip žvilgsniu sulaikysiu jūroj
tolstantį savo laivą?
Itakė sugriauta, manęs paties, šventoji vieta išniekinta
pamerkiu kojas į dubenį šalto vandens ir įsiklausau
kaip ūžia jūra many, po manim ir viršum manęs
šaltą žiemą sutiksiu ligi pavasario
išdaužytais langais, išplėštom durim, niekam nieko neradus ir
nieko neišnešus
kas yra aš? tuštuma? jūroj tolstantis laivas?
nėra ko prarast praradus viską
1980.X.20.
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
