vladas braziunas

 

 

vėžiautojų naktipiečiai
 
kūrybos valkata, gyvenimo tylūne
apsisprendimo bijantis lyg nuosprendžio
dar nemiegok, papuoselėk tą nuoskriaudą
krantų skalūnai senvages užgriūna
 
plačiais sparnais kvatoja žilas varnas
mėnulis po Šventos Onos įžiebia žiburį
ir regi sutanotą raudonžnyplį
kuprotą vėžį rabždant į atabradą
 
viena žuvis praryja kitą žuvį
paprotink ją, vėžy saldžialiežuvi
sūnai ir dukterys, už stalo sėskit
 
žiūrėkit, mirusie per ugnį žiūri
šilta ranka, išbalus ir didžiulė
riekė per dangų kaip per sprangų sviestą
 
1997.VII.30–2002.XII. 19
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
nei ugnies, nei balandžio
 
oro gyvoji dvasia, laisva nuo visokios medžiagos
mirti neleidžia žmogui, gyvenimo nepabaigusiam
šaltos druidų pėdos, baltos ir žydros snaigės
spiečiais nusėdančios, gerą medunešį lemiančios
 
chrizantemos skleidžia kartėlį, blanksta dangaus mėlynė

kovarniai, kylantys nuo ražienų, debesys, kliudantys ąžuolą

liūdi ir liudija tvarką esant, sutampant matoma ir nematoma

rankos, piešiančios dangų, nerangios šviečiančios linijos
 
nepagaunamos, tik pavadinamos oru ar eteriu
poterio kvapas, raudono vyno sklaistosi virš auksinių

šventųjų aureolių lygiai kaip virš ražienų kovarniai trinas

driekiasi plėnys ženklų atgalinių, tik kas tau sakė, kad spėtinų

 
Vilnius, 2003.XII.3O–2004.I.4; Birštonas, 2004.I.11
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
***
oras gyvas ugnies mirtimi, o žemė vandens
tau vaidensis, kad visa tik mainos ir tvarką išlaiko
tau vaidensis, taisyklę patvirtina verkiančio vaiko
piktos ašaros, kas bejėgystę pridengs
 
tavo išmanymui keliaklupsčiaujančio proto
viskas atrodo gerai, kol miglota ir nieko nereikia daryti
viskas atrodo gerai, kol įstengia atryti
tavo gyvybę mirtis, bet praleidusiam progą
 

lieka šypsotis, kad lemta nebuvo šį kartą, ir graudžiai juokaut

graužia pelėkautus pelės vienodais danteliais ir juodos, ir baltos

graužia pelėkautus pelės, sugraužia, ir lieka apgautas

tas, kur taip baisiai gerai apie orą ir vandenį, ugnį ir žemę išmanė

                                                                  apleistas dangaus

 
Birštonas, 2004.I.21
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
***
pagaliau tą kartą pasielgė
kaip žmogus, mirštamas
tik liko langas užvertas
nebepaspėjom su laisva
beatsilabint, artėjo
lapkritis, pabiro lapai iš
susitrynusio bloknotėlio
iš vandenų ir potvynių krašto, iš
ramaus teliūškavimo, balto šilko
plazdėjimo, vėjo, iš uosio laivelio
važiuoti per jūres marias ir
nevirsti, gruntely neskęsti
 
vaike, sustiręs pusny, akimis
įsitvėręs į juodą raidžių
eilutę, žemininkėlę, ne marių
dukrytę, į juodą jau uogą, ne
žiedą, ne namytužio
 
2004.IX.21
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.