vladas braziunas
vėžiautojų naktipiečiai
kūrybos valkata, gyvenimo tylūne
apsisprendimo bijantis lyg nuosprendžio
dar nemiegok, papuoselėk tą nuoskriaudą
krantų skalūnai senvages užgriūna
plačiais sparnais kvatoja žilas varnas
mėnulis po Šventos Onos įžiebia žiburį
ir regi sutanotą raudonžnyplį
kuprotą vėžį rabždant į atabradą
viena žuvis praryja kitą žuvį
paprotink ją, vėžy saldžialiežuvi
sūnai ir dukterys, už stalo sėskit
žiūrėkit, mirusie per ugnį žiūri
šilta ranka, išbalus ir didžiulė
riekė per dangų kaip per sprangų sviestą
1997.VII.30–2002.XII. 19
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
nei ugnies, nei balandžio
oro gyvoji dvasia, laisva nuo visokios medžiagos
mirti neleidžia žmogui, gyvenimo nepabaigusiam
šaltos druidų pėdos, baltos ir žydros snaigės
spiečiais nusėdančios, gerą medunešį lemiančios
chrizantemos skleidžia kartėlį, blanksta dangaus mėlynė
kovarniai, kylantys nuo ražienų, debesys, kliudantys ąžuolą
liūdi ir liudija tvarką esant, sutampant matoma ir nematoma
rankos, piešiančios dangų, nerangios šviečiančios linijos
nepagaunamos, tik pavadinamos oru ar eteriu
poterio kvapas, raudono vyno sklaistosi virš auksinių
šventųjų aureolių lygiai kaip virš ražienų kovarniai trinas
driekiasi plėnys ženklų atgalinių, tik kas tau sakė, kad spėtinų
Vilnius, 2003.XII.3O–2004.I.4; Birštonas, 2004.I.11
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
***
oras gyvas ugnies mirtimi, o žemė vandens
tau vaidensis, kad visa tik mainos ir tvarką išlaiko
tau vaidensis, taisyklę patvirtina verkiančio vaiko
piktos ašaros, kas bejėgystę pridengs
tavo išmanymui keliaklupsčiaujančio proto
viskas atrodo gerai, kol miglota ir nieko nereikia daryti
viskas atrodo gerai, kol įstengia atryti
tavo gyvybę mirtis, bet praleidusiam progą
lieka šypsotis, kad lemta nebuvo šį kartą, ir graudžiai juokaut
graužia pelėkautus pelės vienodais danteliais ir juodos, ir baltos
graužia pelėkautus pelės, sugraužia, ir lieka apgautas
tas, kur taip baisiai gerai apie orą ir vandenį, ugnį ir žemę išmanė
apleistas dangaus
Birštonas, 2004.I.21
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
***
pagaliau tą kartą pasielgė
kaip žmogus, mirštamas
tik liko langas užvertas
nebepaspėjom su laisva
beatsilabint, artėjo
lapkritis, pabiro lapai iš
susitrynusio bloknotėlio
iš vandenų ir potvynių krašto, iš
ramaus teliūškavimo, balto šilko
plazdėjimo, vėjo, iš uosio laivelio
važiuoti per jūres marias ir
nevirsti, gruntely neskęsti
vaike, sustiręs pusny, akimis
įsitvėręs į juodą raidžių
eilutę, žemininkėlę, ne marių
dukrytę, į juodą jau uogą, ne
žiedą, ne namytužio
2004.IX.21
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.