alis balbierius
Būtinoji gintis
Aš ginuos nuo mirties baisesnės negu amžiams pranykti
aš kas dieną ginuos sielos žvakę apglėbęs delnais
kiek numirusių žengia žeme pasivogusių kūnus ir žvilgsnį
ir apgauna gyvuosius apraizgo lyg voras tinklais
kiek stiprybės išlikt ąžuoluos ir žolėj – atsiremti
čia antėjišku liemeniu žemėn šaknim tarsi pirštais gyvybę sugniaužt
aš ginuos nuo mirties į save lyg į šulinį žvelgdamas
ar skaidrus ten vanduo ar nekyla iš Hado nafta
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
Kaimas
samanės daina apie lavoninę.
vejas vijoklio spiralė ir žydi
aplink pievoje įbestą dalgį.
(mes nešokam aplink erškėtį,
mes niekad nešokom aplink erškėtį)
rieda per lietų per ašmenis
raudančios rūdys.
kiaulės iš tvarto išėjo
į kiaulių dausas.
samanė dainuoja apie lavoninę.
apie angelus baltus, sparnuotus
rožinių kiaulių pavidalais.
įbestą dalgį vėjas iš šiaurės
išpusto, sapnuoja jie dviese
gulinčias formas žolės
kaip nuotakos kūną.
(mes nešokom aplink erškėtį,
mes niekad nešoksim aplink erškėtį)
samanės daina apie lavoninę.
vėjas ir dalgis.
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
***
Drugio vikšras
margas kaip Seurat paveikslas
šliaužia per asfaltą
aš niekaip nesuprantu
kodėl jis
tarp automobilių ratų
tikisi reinkarnuotis
į
nuostabią peteliškę
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.