Vakar man buvo užėjusi dieviška...
Vakar man buvo užėjusi dieviška nuotaika:
lašą Bizantijos kelneris taurėn įpylė,
viskas šoko aplinkui Hip – Hop ir sparnuotą kadrilį,
povinėjo ištvirkus našlė, godžiai meldėsi nuotaka.
Ką čia Natalja Sergejeva Oberlut veikia?
Ką ji dėvi – chi chi – skrybėlaitės išblukusį modelį.
Jei save tik išvystų suknelė, pridengus tą moterį,
ji su ašarom bėgtų skandintis į šaltą Vileiką.
Baliuj krenta poetas – mirtis jį ištinka ne sykį.
Kaukės apvelka veidus žuvėdo, igaunio ir krievo.
Aš slapčia išgirdau – tiktai niekam šiukštu nesakyki, –
kad vonioj išsimaudęs Volteras sugrįžo prie dievo.
Aplaižytas margų dalmatinų svetainę apleis greit mėnulis,
anekdotą užbaigs makaroniniu distichu Lenskis.
Nesuvirškinti ikrai rūgščiam „De Chateau“ jį sukruvins
ir nukąstas liežuvis per salę ilsėtis ridensis.
Ar nematėt kur nors nelaimingojo piktžolės žiedo?
Krėvos bokšte supūdyto kartais nematėt Kęstučio?
Kas šiame šurmuly pastebės vieną mirtį poeto:
Besa me, besa me, besa me, besa me mucho.
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.