laurynas katkus

 

 

Nuo pajūrio. Rugsėjis
 

Ar būsi, širše, išganyta, virš plono pulso, lovos, virš palauk ir Dieve?

Ar duosi ženklą vienmarškiniams vyrams, kurie užsnūdo

                                                                              užsikvempę vairą?

Žvelgiau į mirusiojo slėnį, save už daugelio sekundžių.

Nepažinojau, nesišildžiau prie jo krosnies. Skiautę pergamento,

                                                                                          atnešė mane

čionai, kad nupaišytum erdvią violeto spalvą. Žinau – tau to reikėjo.

Prie karsto ėjo žmonės, žegnojosi ir dėjo vainikus. „Tiek daug apylinkėj

staigių mirčių“, – išeidavo, gurgždėdami pernykščiais batais.

O aš girdėjau, kaip tu girdi, kaip blaškosi ir zyzia tarpulangy gyvybė.

                                                                  Nespėjo, nespėjo užkamšyti!

Važiavome miesteliais, nežinančiais, kad Antras pasaulinis baigėsi,

– spidometrų šviesoj ragavome pranykusių tautelių alų, –

paskui debesimis, ištrūkusiais iš freskos pamiškės bažnyčioje.

Uždainavau: kur tavo, plėviasparne, kerdžius? Ar pasiklydus tarp

                                                                                          rodyklių

                                                                              rasi savo spiečių?

Ar mirkčios mums, susėdusiems už stalo, geltonas tavo kūnas

                                                                  tarp Liūto ir Mergelės?

 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
Teta Janė
 
Teta Janė atsirado iš tinklinio komandos nuotraukos.
Ji niekad neklysdavo skaičiuodama.
Teta Janė mintinai išmoko vokiečių kalbą.
 
Dažną vakarą ji kažką spausdindavo mašinėle.
Stogais teta paspruko nuo kareivių.

Jos vienišas vyras liepsnojančiais marškiniais bėgo per miškus.

Jį susekė per dovanotą Bibliją.
 
Teta Janė grįžo ir gyveno, nes kitaip neišėjo.

Teta Janė mėgo mįsles ir antkapių užrašus, pasakojo pusbrolis.

 
Kai mano kakta tekėjo aliejai,
iš jos rankos kišenėn įkrito žvilgantis rublis.
Paskum tolimi giminės pavogė tetos atmintį.
Keršydama ji ėmė klajoti ir dingo.
 
Dabar ji guli, grįžusi gimtinėn,
mes nežinome ką daryti ir verkiame.
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.