gintaras bleizgys

 

 

***
kaip antims melancholiškai plūduriuojančioms
buvo leista mums kaip žolei laukiančiai
kol išdygs dumbliams ežero gelmėje
 
klausi kas esame bet negaliu atsakyti
gal esam tik blyksniai vandens paviršiuje – tykštelk
išdykusią ranka sakau nusišypsok taip
tarsi nebūtume vienas kitam reikalingi
tarsi nebūtume pamėgę
savo nykios pakrantės – – gal mūsų vėlės
susitiks kur nors mėnulio dykynėj – –
 
mano fantazija mano fantazija perverta klausimo
į kurį negaliu atsakyti nusišypsok
tarsi niekad nebūtume susitikę tarsi nebūtų
gaila viso gyvenimo visko
ką čia patyrėm tarsi nebūtume iš paskutiniųjų įsikabinę
vienas į kitą į šitą pasaulį kuris velnias žino iš kur
mums nukrito – aš nežinau ar viskas tik pokštas ir
ar galima šitaip iš mūsų tyčiotis
todėl jau seniai nustojau klausti seniai jau
pamiršau net patį menkiausią atsakymą
jau nebeturiu kito pasirinkimo –
 
tik sielą iškeltą ant meškerykočio
sielą geležiadančiam rudenėjančiam peizaže
tiktai kraują kuris velniaižin kaip palaiko mano gyvybę
tik baimę kuri nebeklausia tik laiką
kuris atbukina ir netgi baimę praryja
tik tave ir save
artimuosius ir daiktus kuriais pasitikiu
 
ir dar viską viską
kas jau greitai bus atimta
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
 
 
 
***
tas vėjas ir atolydis iš vingiuoto
kelio tarp aukštadvario ir veisiejų
pajuodusių alksnių stagarų paežerės lauko
pliko niūraus kalvų tas vėjas ir atolydis
iš permirkusios pakelės pašiūrių vėjas
tirpstantis pernykštėse malkose šiferio lakštuos
akmenyse iš šuniuko gerklės palei linkstantį
namą niekieno atolydis varnos apšepę
niekieno varnos ežeras elektros linijos kapčiai
žymintys niekieno teritoriją plotus neartus
neužstatytus nesibaigiančius vėjas iš baltarusijos
lenkijos suakmenėjusių meldų senas pavasaris su pariečėj
pirktais kukurūzais išaugtais žieminiais batais
pienu kliuksinčiu stiklainyje dvidešimt minučių –
nuo vaivadienės iki namų nuo vieno veisiejų galo
iki kito dvidešimt minučių atolydžio varnų
dvidešimt metų kliuksinčių stagaruotų
nesugrąžinamų permirkusių dvidešimt
viešpaties kirčių dvidešimt pokalbių
neužbaigtų traiškančių mano mintis
 
– tikrai ateik pas mane ir atsisėsk ant pajuodusių malkų
šuniuko pasenusio uostinėjančio užmirštus batus
šokuok kapčiais žmogau drugeli žmogau dangau
visai ne žmogau žmogau viešpatie su dvidešimčia
mano metų su trisdešimčia su terba žmogau atolydi
su mano motina senstančia tėvu su mirusiais
su kliuksinčiu pienu tolstantis alksniuos ištirpstantis
kelyje tarp aukštadvario ir veisiejų
būk su manim
 
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.