gediminas kajenas
istorija su gaubliu
mėgo paskaitinėti kur lovoje išsivertęs po
sočių pietų, sakydavo knygos peni dvasią arba
aukštielninkas žiūrėdavo į lubas kažką vis sau galvodamas
rytais tik pabudęs valydavosi dantis, triašmeniu
skustuvu šienaudavo veido pievas
kad įtiktų moteriai kartą liovėsi gerti, savaitę
ištvėrė, paskui pasakė viso gero ir iškilmingai išlydėjo
rišdavo juodus kaklaraiščius eglišakiams baltais
rašmenimis išpaišydamas, įpykęs keikdavosi, net pačiam
ausys linkdavo – vis dėl to iškalbingumo
kiaušinius mėgo kietai virtus,
kavą saldžią,
metų laiką – po žiemos
su malonumu medituodavo plūdę paežery, kas vakarą
ligi pabaigos žiūrėdavo televizijos programas,
spjaudydavosi tik į servetėlę, prieš šventes išvėdindavo
kambarius, kviesdavo į namus santechnikus ir kitas
greito reagavimo pajėgas
dievino kassavaitinius apsipirkimus super parduotuvėse,
rūkydavo cigaretes be filtro, nuo ko palaipsniui
lengvi krenkštelėjimai peršalus peraugo į chronišką kosėjimą
pykosi su kaimynais dėl katės apmyžto kilimėlio, kiekvieną
rudenį iš skambinančių į duris pirkdavo maišus bulvių
pašte užsiprenumeruodavo laikraščius visiems metams,
skaitydavo juos sau vienutėje nuo visų pasislėpęs
falcetu kriokdamas – gražus šitas pasaulis, visų jis gražiausias
kartą iš nuobodulio peiliu gaublio vidurius
atvėrė ir apstulbo tokią tuštumą radęs
paskui jau greit suvisam viską metė
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
pasisėdėjimas prie atviro lango
su puodeliu arbatos
užu apvalaus medinio stalo tarp
visokių popiergalių sulankstytų suglamžytų prakuroms
tiksiančių artypilnio arbatinio pašonėj
čiobreliais ir jonažolėm užmerkto spoksau pagada,
kanapėlės prie lango ant laikraščio taip
dailiai išdėliotos pamažėl traukiasi, visaip kaip garbanojasi
sukasi pamiršusios saulėje išsiraivyti tai vis nuo žemės
šaknimis atitrūkusios tik taip ir beišgali dabar
užsimirštu taip sėdėdamas musių zvimbimo klausydamas
skersvėjis pro atdarus langus vis kokį šuns amsėjimą pasiklydusį
ar karvės baubimą tuštėjančiuose laukuose atgina ligi manęs
obuoliams dundant žemėn lyg prieš užkasant
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
***
šiąnakt prisiminiau kaip skambinau
mirusiam draugui ir pigaus
vyno kartumą užliejusi negrabiom
pėdom nutryptą žolę rudeninę
ligi sankryžos juodvarnio sparnų
mostais, automobilių ratams
lyg cunamiui pažadinus kelkraščių
balas, ligi kraštinio
raudonų plytų namo kalvarijų
gatvėj, o paskui penktas aukštas,
septyniasdešimt du laipteliai (nes
liftas ir vėl kaip visada neveikia) ir
paskutinis gurkšnis žaliam buteliui lyg
rodyklei krypstant dangop, nes vis tiek
gyviesiems nėra gyvenimo, mirusiems
nėra mirties (o gal ir atvirkščiai?...)
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.
vieno pavargėlio lėtas sėdėjimas
plateliuos ties ubagų sala
apsemtos valtys
nendrynais palengva
tipena vėlės
Žiema ir mirtis: poezijos almanachas – Vilnius: Žuvėdra, 2005.