tekstai.lt

Maksim Osipov. Maskva–Petrozavodskas

 

Мaksimas Osipovas gimė 1963 m. Maskvoje, baigė 2-ąjį Maskvos medicinos institutą, apgynė disertaciją. Dirbo Kalifornijos universitete, Maskvos klinikose. Parašė knygą „Кlinikinė echokardiografija“ (kartu su Nelsonu Schilleriu), tapusią žinomiausiu šios srities vadovu rusų k. 1994 m. įkūrė ir vadovauja medicininės literatūros leidyklai „Praktika“, leidžiančiai ir muzikologines bei teologines knygas.
Nuo 2007 m. publikuoja apybraižas, apsakymus ir apysakas, dažniausiai – žurnale „Znamia“. M. Osipovas yra keturių prozos rinkinių autorius: „Nuodėmė būtų skųstis“ (2009), „Naminio paukščio klyksmas“ (2011), „Renesanso epochos žmogus“ (2012) ir „Jūros banga“ (2014). Už geriausią 2010 m. apsakymą („Maskva–Petrozavodskas“) apdovanotas Jurijaus Kazakovo premija.

VERTĖJAS

 

 

Iš rusų k. vertė Tomas Čepaitis

 

 

Dėmėkis tad, Jobai, klausykis manęs!

Tylėk, o aš kalbėsiu.
Job 33, 31

 

Išlaisvinti žmogų nuo artimo savo – argi ne toks yra progreso tikslas? Ir ar man rūpi žmonijos kančios bei džiaugsmai? Teisingai, visai nerūpi. Tad kodėl gi, sakykite, negaliu bent keliaudamas pabūti vienas?
Pasiteiravo: kas važiuos į Petrozavodską? Konferencija, tarptautinė – dalyvaus ir užsieniečių. Gydytojai, kas nors būtinai turi važiuoti. Žinome mes tas konferencijas: porą emigrantų, štai tau ir visas jų dalyvavimas. Mažasis nusigėrimas, viešbutis, paskaita, didysis išgėrimas po paskaitos – ir namolei. Po paskaitos dar klausimai, o tau už nugaros drūti vyrukai raudonais snukiais, į laikrodžius rodo – gana. Tie vyrukai – vietiniai profesoriai, dabar provincijoje visi profesoriai, kaip Amerikos Pietuose: baltasis, vadinasi, teisėjas arba pulkininkas.
Na, tai: kas važiuoja į Petrozavodską? Aš ir prisišaukiau: Ladogos ežeras, tas, anas. – Ne Ladogos, Onegos. – Koks skirtumas? Ar Jūs esate buvęs Petrozavodske? Ne? Aš irgi.
Stotis – baisutėlė vietelė, apsimetu patyrusiu keliautoju, tai gera apsauga. Lyg nuobodžiaudamas kėblinu prie vagono, kad visi iš karto matytų – aš prie stočių pratęs, plėšti mane beprasmiška.
Traukinys „Maskva–Petrozavodskas“: keturiolika su puse valandų važiuoti, beje. Pakeleiviai – beveik visad nelaimių šaltinis: alus, džiovinta žuvis, konjakėliai „Bagrationas“, „Kutuzovas“, atvirumas, paskui agresija.
Pajudėjome, viskas „kentėti galima“, kol esi vienas.
– Bilietukus paruoškime.
– Panele, kaip čia mums susitarus?.. Matote, aš... Vienu žodžiu, kad aš vienas važiuočiau?..
– Priklauso nuo to, ką jūs vienas veiksite.
Na, ką aš tokio galiu veikti?
– Sėdėsiu sau tyliai, knygutę skaitysiu.
– Jei knygutę, tada penki šimtai.
Staiga – dviese. Vos nepavėlavę. Dvi apatinės. Sėdi, gaudo kvapą. Ek, kad judu kas! Nesiklosto man kelelis. Apmaudu. Įsitaisykite, aš jums nemaišysiu, – užsikabarojau ant viršutinės, jie apačioje kuičiasi.
Pirmasis – paprastas kaip trys kapeikos, primityvus. Galva, rankos, batai – viskas stambu, grubu, prasižiojo – debilas. Prakaituotas debilas. Išsitraukė telefoną, žaidžia. Dzin dzin – sėkmei pagarsinti, jei pralošė – plll-lium, užtrauktuką laisva ranka brauko – irgi triukšmas, šnopuoja. Bet, regis, blaivus.
Antrasis – po manimi:
– Striukę renkis, vėpla. – Irzlus. – Nepimpink.
Ant širdies sunku. Bilda ratai. Apačioje: dzin dzin. Kokia dar čia knygutė. Nejau taip bus visą kelią?
Išėjau į koridorių. Gretimoje kupė šnekasi:
– Rusiją galima priskirti pailgoms šalims, – aiškina malonus jaunuolio balsas, – skirtingai, pavyzdžiui, nuo JAV ar Vokietijos, apvalaus tipo šalių. Abiejose šalyse aš, beje, esu gyvenęs. – Mergina džiaugsmingai aikčioja. – Rusija, – tęsia balsas, – primena buožgalvį. Važinėja ja tiek iš rytų į vakarus, tiek iš vakarų į rytus, o kur dar gausiai apgyvendintas buožgalvio kūnas. Jame galima judėti iš pietų į šiaurę ir iš šiaurės į pietus.
Tai kairiau mano durų, o dešiniau – geria. Vištą plėšia, pomidorus rankomis laužia, taurelėmis daužiasi vyrai, žvengia.
Grįžau pas save. Viešpatie, kaip lėtai laikas slenka, tik iš Maskvos išvažiavome.
Dar pusvalandis, dar valanda. Greitai Tverė. Debilas dzingsina. Antrasis atgijo.
– Garsą išjunk.
– To-o-olia, šitąąąą...
Tolia, vadinasi. Aukštas, metras devyniasdešimt tikriausiai, pirštai ilgi, balti, apvaliais nagais. Veidas – nieko ypatingo. Lūpos siauros. Veido lyg nebūtų. Nemoku paaiškinti. Kažkuo man Tolikas nepatiko. Nuo jo nėjo impulsai, štai kas. Anaesthesia dolorosa – liguistas jausmų netekimas. Palieti ranka ir nesupranti – ar lygų lieti, ar gruoblėtą. Aš nelabai kabinėjuosi? Blaivus, mandagus, stengiasi nekliudyti.
– Laikraščiai, laikraštėlius imam, naujienos.
Mersi. Žinome jūsų laikraštėlius: tenisininkė apsinuogino prieš žurnalistus, tragedija televizijos laidų vedėjos šeimoje, pavogė milijardieriaus dukterį. Plokščio pilvo paslaptys. Kriminalinė kronika. Numirėliai – spalvotose nuotraukose. Tfu. Tolia, beje, laikraštėlį paėmė, šlameno ten, apačioje. Po kiek laiko – debilui:
– Eime.
Valandžiukę pabuvau vienas. Nieko sau kelionė.
Prieš bendrą ėjimą miegoti įvyko dar keli nereikšmingi dalykai.
Pirmiausia iš gretimo kupė – ten, kur gėrė, – užėjo girtas. Rankose jis laikė fotoaparatą. Girtas atidarė duris, pasiruošė fotografuoti, Tolia šastelėjo link jo ir tuojau pat nusisuko, paslėpė veidą. Aha, saugumietis. Čekistas. Dabar aišku.
Girtas prisitraukė mane, kaip tik ruošiausi dantis valytis. Reikia juos su draugais spragtelėti. Spragtelėjau. Viskas? Ne, ne viskas. Turiu išklausyti jo gyvenimo istoriją. Vos ant manęs negriūna: degtinė, prakaitas, rūkalai – še, kvėpuok. Atstumas tarp žmonių turi būti. Kaip Amerikoje.
Mama jam kadaise padovanojo šimtą rublių fotoaparatui, o paskui – pinigų pritrūko – atgal pasiėmė. O jis nuo vaikystės fotografuoti mėgsta. Ir ką tu pasakysi, ką? Užjaučiu. Man laikas.
– Stovėt! – jis man eilėraštį perskaitys, pasipuikuos.
– Atleisk, – sakau, – pilvą suėmė. Tuoj grįšiu. – Vos ištrūkau.
– Pe-e-er tū-ūndrą... gele-e-ežinkelio bėgiais! – ėmė bliauti, atlapojęs glėbį visiems, kas nespės išsisukti.
Maniškiai pakeleiviai dar ne prasčiausi, pasirodo. Pamanyk – saugumietis. Sėdi sau, nesmirda. Ir atstumo laikosi – irgi, kaip ir aš, bodisi...
Antra, paaiškėjo, kad pasinaudoti artimiausia išviete nepavyks: kažkas iki viršaus užkimšo unitazą laikraščiais. Permirkę spalvoti paveikslėliai – kuriems galams?
Trečia, vanduo arbatai pasirodė esąs vos vos šiltas ir, galbūt, nevirintas.
– S-s-sovietikai, – ištarė Tolia.
Ne, ne saugumietis.
Bendra šviesa gęsta, pamėginti užmigti. Kas juodu sieja? Vargu ar kas gera. Ne giminės, ne bendradarbiai. Gal homikai? Kas juos žino? Ir koks mano reikalas? Gal ir homikai. Tarp paprastų žmonių tai dažniau pasitaiko, nei manoma.
Tie patys garsai: tuk tuk, šmukšt šmukšt. Gailestis sau. Užmigau.

 

Aš užmigau ir miegojau neįtikėtinai kietai ir ilgai, o kai pabudau, manęs laukė ankstyva saulė, sniegas ir labai stiprus šaltis už lango, sprendžiant iš pastirusių eglių.
Nežiūrėdamas į pakeleivius, išėjau iš kupė. Traukinys stabtelėjo. Regis, „Snytj“, neįskaičiau užrašo. Sustojus traukiniui, naudotis tualetais... Palauksime. Ek, dar porą valandų, ir išsiilgtasis Petrozavodskas, viešbutis, šiltas vanduo, pietūs su vynu. Širdis kiek atlėgo. Ko aš, iš tikrųjų, toks lepus!
Mano kaimynai jau buvo pilnai susikomplektavę: Tolia, matyt, išvis nebuvo prigulęs. Jis sėdėjo prie lango, sunerimęs žvalgėsi:
– Ko, ko, ko mes stovime? Kas nutiko?
– Regis, „Snytė“, – pasakiau. – Stotis „Snytė“.
– Ką? Sieras, kur mes?
– Pusvalandį stovėsime, „Svirė“. – Sieras dabar atrodė kur kas geriau. Jokių vaikiškų žaidimų, jokio šnopavimo.
Sieras dingo, traukinys pajudėjo. Aš šiaip taip apsiprausiau, išgėriau šiltos arbatos ir dar labiau pralinksmėjau. Norėjosi gyventi: pusryčiauti, pokštauti, liežuvauti apie Maskvos profesūrą, daryti įspūdį jaunutėms gydytojoms. Ar mes nevėluojame? Praėjau koridoriumi, sužinojau. Regis, ne.
Ai, o kas nutiko mano pakeleiviui? Dabar, vienas, šviečiant saulei, Tolia atrodė labai apgailėtinai.
– Anatolijau, jums bloga?
– Ką? – jis atsisuko į mane.
Viešpatie, visas tirta! Aš ne kartą mačiau, kaip praleidę parą ligoninėje tokie pacientai ima drebėti, velnius vaiko, o dar, žiūrėk, taikosi šokti pro langą: baltoji karštinė. Štai kaip viskas paprasta. Pasirodo, Tolia alkoholikas.
– Panele, – šaukiu, – panele! Keleiviui baltoji karštinė, suprantate? Alkoholinis delirijus. Ar turite vaistinėlę? – neturi jie jokios vaistinėlės. Tiksliai, sovietikai! Nieko sau, pas traukinio viršininką! Kur aš jį rasiu? – Vynelio jam įpilkite, užmokėsiu, jis gi jums viską čia išdaužys.
– Ramiau, keleivi, ramiau, – sako palydovė. – Kur jo draugelis?
– Tai kad jis dar toje Svirėje išlipo.
– Kur jis ten išlips? Bilietas iki Petrozavodsko, – rėkia jau. – Išvietę savo laikraščiais užšiko! Visą paką paėmė. Tualetinio popieriaus jam maža?
Kuo čia dėta išvietė? Keleiviui bloga. Iš palydovės pagalbos reikia, o ne isterijos. Jis ten jau, galbūt, galva sieną daužo. Viskas, per vėlu, prapliupo:
– Tuoj mes dėl jūsų kupė išsiaiškinsime, vyriški! Išvis iš traukinio išmesime! – kažkur nubėgo. Tai velnias, baisu į kupė užeiti. Stoviu prie durų, laukiu.
Stotis „Piaž Selga“, paskutinė prieš Petrozavodską. Eina milicininkas. O taip, šitas išsiaiškins. Aš, medicinos mokslų kandidatas, neišsiaiškinau, o jis išsiaiškins. Draugas Dzeržinskis tiesą širdimi jaučia.
– Taip, dokumentukus paruoškime.
Į manuosius jis vos žvilgtelėjo. O Toliai atsitiko kažkas baisaus: jis užšoko ant staliuko ir ėmė batu kulti langą. Ne iš pirmo karto išdaužė, bet išdaužė: duženos, šaltas vėjas, kraujas. Viskas įvyko greitai. Milicininkas smogė Toliai gumine lazda per kojas, ir tas pakibo, įsitvėręs viršutinės lentynos. Tada krito ant grindų. Kaip jį vilko iš kupė, nemačiau, palydovė išvedė mane pas kaimynus – pas mielą jaunuolį ir merginą.
Tolią mušė po mūsų langu ne mažiau minutės: atbėgo kažkoks vaikinas sportiniu kostiumu, keistai lengvai apsirengęs, dar milicininkų. Mušė juodomis lazdomis ir kumščiais. Taip pas mus gydo baltąją karštinę – ne patį, atvirai kalbant, rečiausią susirgimą. Ar verta aprašinėti tai nuodugniai? Jie turi tokį terminą – „griežtas sulaikymas“. Kažkuriuo momentu tariausi išgirdęs, kaip traška kaulai, nors ką tu ten išgirsi už dvigubų stiklų?
Mušė kažką šnekėdami, kažko net, tikriausiai, klausinėdami. Iš kažin kur atvilko Sierą, mušė ir jį. Sieras iškart puolė ant žemės, užsidengė galvą, visas susigūžė, su juo taip nebesistengė. Pavargo, teisėtvarkos tarnai.
Mes tą siaubą stebėjome pro langą, paskui traukinys pajudėjo.
– Siaubas, koks siaubas, – mergina verkia, kodėl mes leidome jai žiūrėti? – kaip baisu! Nenoriu, nenoriu gyventi šitoje šalyje!
– Štai jums. Kaip tik apie tai aš ir kalbėjau, – taria jaunuolis. – Tačiau aikčioti, dūsauti šiomis temomis kontrproduktyvu.
Aš ne iš karto supratau ko pridirbęs. Taip po lemtingos medicininės klaidos bereikšmiu žvilgsniu žiūri į ligonį, į prietaisų ekranus, į kolegas.
– Jie kuo puikiausiai tinka vieni kitiems, – tęsė savo prakalbą jaunuolis. – Mušamieji ir mušantieji. Štai, jei primuštų Berklio profesorių, jis pasikartų iš gėdos. O šitie atsikels, pasipurtys, iki vestuvių užgis.
– O jūs, – paklausiau. – Ką jūs darytumėte?
– Aš, – šyptelėjo. – Išvažiuočiau.
Mes visi trys, atrodo, nesuvokėme, ką kalbame.
Mano naujasis bičiulis vėl šypsosi:
– Nežinau, kaip iškęsčiau šitą kelionę, jei ne mano miela pakeleivė. Šiame traukinyje net miegamųjų vagonų nėra.
Apsidairiau: keista, kupė tokia pat, kaip mano, bet viskas čia alsuoja tvarka, gerbūviu. Jaunuolis skleidžia malonų odekolono kvapą. Taip, irgi į konferenciją. Buvęs gydytojas, dabar – leidėjas, žurnalą leidžia („kaip Puškinas“), kažkokios asociacijos prezidentas, ir dar daug visko. Ant staliuko pusė butelio „Napoleono“. Ir mergina iš tikrųjų miela.
– Jums nepakenktų taurelė. – Jis ir taurelių turi, iš kažkokio akmens. Oniksas, nežinau, gal jaspis. Akmeninės taurelės. Taip, konjakas puikus, nieko nepasakysi.
Jaunuolis aiškina, kodėl iki šiol neišvažiavo: kultūra.
– Pavyzdžiui, mano amerikiečiams draugams triple A – Amerikos automobilių asociacija. O pas mus kokia asociacija su trimis „A“? – Išlaikė pauzę. – Ana Andrejevna Achmatova. – Pergalingai mus nužvelgė ir pridūrė: – Na, ir versliukai mano čia. – Taip ir pasakė – versliukai.
Gera šildytis konjakėliu po to, kai tapai dviejų žmonių nelaimės priežastimi.
– Jūs visiškai teisus, – tęsia jaunuolis. – Tai ne mūsų šalis, tai jų šalis.
Negi aš kažką panašaus esu sakęs?
– Mudu, tarp kitko, šių žmonių nesamdėme sau apginti. Čia veikia savotiška negatyvi atranka. Ir štai rezultatas: esamos sistemos rėmuose humaniškas „mentas“ neįmanomas. Sistema jį išstums. Kas lieka? Keisti sistemą. Arba vėl – vidinė emigracija. Blogiausiu atveju, – jis tragiškai skėstelėjo rankomis, – daunšiftingas.
Pagavau merginos žvilgsnį. Nu jo. Daunšiftingas.
Į duris pabeldė kažkokia geležte: „Už penkiolikos minučių atvykstame.“ Reikia eiti į savo kupė pasiimti daiktų, pakeleivis man padės, ačiū.

 

Nusiaubtoje kupė manęs laukė labai svarbus atradimas: supratau, kas tokie Tolia su Sieru. Po suolu šalia mano lagaminėlio stovėjo didžiuliai languoti krepšiai, su kuriais keliauja tik viena piliečių kategorija – „čelnokai“*. Ir keista mano pakeleivių draugystė tapo suprantama – „čelnokais“ tampa labai įvairūs žmonės, – ir jų žvėriškas sumušimas taip pat suprantamas.
– Sąskaitų suvedimas su konkurentais, – sutiko su manimi jaunuolis. – Mentūros užsakymas.
– O ko taip stengtis, jei tai užsakymas?
– Širdis trokšta. Aš gi sakau, mentai – ne žmonės.
„Čelnokai“. Mano pašnekovui yra ką pasakyti ir apie šią žmonių veiklos sferą.
– Matote, jie atlieka svarbią visuomeninę funkciją, – sako jis savo gražiu balsu. – Mums visiems, visai visuomenei, kažkuriuo momentu staiga prireikė to paties – turėti brangių skudurų, „Rolekso“ laikrodžių, nežinau ko dar, o tuos, kurie negali sau leisti šveicariško „Rolekso“, – jis mostelėjo kaire ranka, – tuos tokie čelnokai kaip jūsiškiai – kuo jie ten vardu? – aprūpina „Roleksu“ iš Kinijos, iš kur tik nori, bet juk tai irgi laikrodis, laiką rodo. Ir atrodo gerai.
Po paraliais, kokie sunkūs krepšiai! Kur juos dabar dėti? Atiduoti palydovei? Ne, ta sterva nieko iš manęs nesulauks! Jaunuolis patraukia pečiais, aš išvelku krepšius į koridorių:
– Padėsite panešti?
– Žinote, ką, – jis mąsto. – Duokite man savo lagaminą. Kaip aš atrodysiu su šitais baisiais maišais?
Ačiū ir už tai. Man norisi pasakyti jam ką nors malonaus, ir aš sakau:
– Jūsų tokia miela kolegė!
– Ką jūs! – atsako. – Beviltiška. Septyni su puse balų.
Aš kažkodėl pasitikslinu:
– Pagal dešimtbalę sistemą?
– Ne, pagal septyni-su-pusebalę! – juokiasi jis. – Ir jos galvoj viskas visiškai topsy-turvy, suprantate? Aukštyn kojomis.
Aš patenkintas: nieko jam su ja neišėjo. Keista, kad panašiomis aplinkybėmis tai mane jaudina, tačiau per daug apmaudu būtų praleisti laiką taip skirtingai.
Palydovė abejingai išleidžia mus į peroną, merginą kažkas sutinka, mes su ja atsisveikiname, laukiame nešiko, tada, vos spėdami, sekam paskui jį ir matome transparantą „Sveikiname... dalyvius“, nusimato išties rimta konferencija.
Įlipus į taksi, jaunuolis taria:
– Žinote ką, spjaukite jūs į tuos savo mušamuosius, – ir tuoj pat šypteli, į galvą šovus meniškam sąmojui: – Bigbendas kažkoks.
– Bet juk dėl manęs jie patyrė nemalonumų. Ne tas žodis – nemalonumų.
– Ai, – mosteli jis, – inteligentiškas kaltės jausmas. Visoje šalyje dabar mentai vanoja čelnokus. Laikas priprasti: pasaulį valdo neteisybė. Palikite juos ramybėje, nekvaršinkite sau galvos.
„Ne, – galvoju. – Jis lėkštas žmogus, ponas Niekas. O aš to taip nepaliksiu.“
Įsikėlęs į viešbutį, reikalauju telefonų knygos ir imu skambinėti. VRM, RŽD, FSB – krūvos abreviatūrų. Kad ir kaip būtų keista, prisiskambinau greitai. „Privažiuokite. Pulkininkas jus priims.“ Ir štai, vos prabėgus valandai, skubu į vieną iš tamsių, beveidžių pastatų. Krepšiai langučiais su manimi. Manęs laukia pulkininkas.

 

Juodu ant aukso – Šacas, žemiau – Semionas Isakovičius, parašyta ant pulkininko durų, o dar žemiau, skliausteliuose – Šlioma Ickovičius. Niekada dar tokio nemačiau. Drąsu.
Kabineto šeimininkas ką tik pabudo ir dar neatsitokėjo iš letargo. Sėdėjo ant tuščios sofos, be pagalvės ir antklodės, vien su marškinėliais ir treningais. Viena Semiono Isakovičiaus koja jau buvo bate, kita – dar ne. Taigi, gal septyniasdešimties metų žmogutis, mažo ūgio, beūsis, bebarzdis, bet su plaukų kuokštais, styrančiais iš ausų ir iš nosies – iš visur, kur plaukai augti neturėtų. Jo rankos, pečiai ir krūtinė buvo padengti juodpilkiais gaurais. Pagalvojau: „Į Ezavą atsigimė.“
Kaip kreiptis į poną pulkininką? Vardas Šlioma jam tinka, ir pačiam labiau prie širdies, bet Šlioma, tikriausiai, tik saviems?
– Pulkininkas Šacas, – taria jis, klibikščiuodamas link stalo: antros kojos taip ir neapsiavė.
– Supratau, draugas pulkininke.
Jo pilvas didelis, rankos storos, kaip sunkumų kilnotojo. Plati, mėsinga nosis išrausta provėžomis, ir skruostai provėžomis išarti. Apibūdinti akis keblu: aš į jas beveik nežiūrėjau. Pulkininkas nueina iki stalo, užsimeta ant marškinėlių uniforminį švarką, atsisėda.
Buvau truputį pasiruošęs: gydytojas, tarptautinio kongreso dalyvis.
– Gydytojas, – sako jis, – biudžetininkas. – Tyli. – Sėsk.
Prisėdu ant kėdutės priešais. Kambaryje viso labo ir buvo: didelis poliruotas stalas, sofa, keletas kėdžių. Turbūt neseniai darė remontą.
A jid**?
Linkteliu. Juokinga: biudžetininkas žydas. Kaip ir jis. Gal pakalbame apie reikalą? Dėstau: pakeleiviai „čelnokai“, nehumaniškas, švelniai tariant, požiūris, sąskaitų suvedimas jo darbuotojų rankomis. Norėtųsi bešališko aiškinimosi, teisingumo. Daiktai turi būti grąžinti jų savininkams.
Pulkininkas tarsi linkčioja, o gal tik nežymiai purto galvą.
Telefonas. Jis pakelia ragelį, atsakinėja trumpais, kapotais sakiniais, daugiausia – keiksmais. Keiksmų ir grubumų nemėgstu, bet čia tai atrodo organiška.
Sienos plikos, be jokių atvaizdų. Tik ant vienos sienos – pasaulio žemėlapis su įbestomis vėliavėlėmis. Pretenzijų mastai. Sistemos, kuria vadovaujantis susmaigstytos vėliavėlės, suprasti neįmanoma.
– Gerai jau, baikite ten greičiau, – padeda ragelį ir kreipiasi į mane: – Turėjome tokį partorgą, Vasilijų Dmitričių, geras žmogus, kasryt išgerdavo butelį konjako. Aštuntą nulis nulis jau būdavo apsiforminęs.
Kam man žinoti apie Vasilijų Dmitričių? Na, gerai jau.
– ...tai tas nuknisdavo tiek, kad kas rytą turėtų butelį konjako. Ar supratai?
Aš kol kas klausausi.
– Ogi čia, – jis linkteli į telefoną, – iš valstybinės įstaigos darbuotojo konfiskuota trylika milijonų dolerių. Darbuotojai po pusmetį algos negaudavo. Pasakyk man, kam tam puspročiui trylika milijonų dolerių?
Efektinga, nieko nepasakysi. Tačiau kaip tai susiję su vargšais „čelnokais“?
– Čelnokais? Galima ir taip pasakyti. Skaityk.
Pulkininkas išsitraukia tą patį laikraštį, kurį man jau siūlė – traukinyje.
„Ieškomas už dvigubą žmogžudystę, – skaitau, – Petrozavodsko gyventojas...“ – ir Tolios nuotrauka, su ūsais. Čia jis dar juokiasi, užstalė. Nužudyti vyras su paaugle. Įsileido Tolią pagyventi.
Primityviau nebūna: vyras gyveno dviese su dukrele, pardavė butą, kad persikraustytų į mažesnį, Tolia iškvietė sėbrą... Taip, suprantu, Sieras, Sergejus.
– Ne, ne Sergejus, – sako pulkininkas. – Sieras – nuo pavardės. Kuri, kol vyksta tyrimas, neviešinama.
Aš vos įstengiu sulankstyti laikraštį, grąžinu jį pulkininkui, rankos dreba, balsas irgi.
– Atleiskite, draugas pulkininke, – vis dėlto ištariu aš. – Bet geltonoji spauda, o ir bet kokia spauda, – dar ne įrodymas. Tai, atleiskite, neįtikinama.
– O ką – tu prisiekusiųjų teismas, kad tave įtikinėčiau?
Jis tai pasakė taip, kad supratau: laikraštyje parašyta tiesa.
Pulkininkas išsitraukia keletą nuotraukų:
– Gydytojas, sakai? Na, žiūrėk.
Mes mokėmės teisminės medicinos, bet tai buvo kas kita. Man pasidarė bloga, ir aš neįstengiau to nuslėpti.
– Imk, – įpylė man vandens. – Išgerk.
Kaip būtent Tolia su Sieru juos žudė, aš nepasakosiu. Yra dalykų, kurių tikrai niekam žinoti nereikia.
Paaiškinu pulkininkui: neišsimiegojau, konjakas be užkandos, na, vienu žodžiu...
Ferštein, – atsako jis.
– Kam tos nuotraukos?
Dėl tikrumo. Jų vietinius abonentus prakalbinti.
Žudikus išaiškino patikrinę telefonų skambučius iš buto. Visi numeriai fiksuojami telefonų stotyje, o aš ir nežinojau. Kažkuris vienas, o gal ir abu, skambino į Petrozavodską prieš nusikaltimą, o svarbiausia – po jo. „Roumingas“, pinigus taupė.
Jie ne iš karto išėjo, nakvojo bute su lavonais, ir tai labai mane paveikė. Kai miršta ligonis, norisi greičiau iš palatos, o tie... Taip, naktį praleido, o gal net dvi.
– Viešpatie, – lemenu, nieko iš siaubo nesuvokdamas, – aš nakvojau kartu su žudikais! Ramiai sau miegojau! Nieko nejausdamas. Viešpatie!
Pulkininkui tai ypatingo įspūdžio nedaro.
– Negalvok apie juos, – sako jis. – Žudikai – vidutinybės.

 

Vėl telefonas, vėl jis labiau klausosi nei šneka, aš vėl gaunu pauzę, ir šia pauze džiaugiuosi. Padeda ragelį.
– Kas ten? Žiūrėjai? – apie krepšius.
Ne, net į galvą neatėjo. Paima krepšius, lengvai užkelia ant stalo. Labai stiprus.
– Rankomis neliesk, o tai teks paimti pirštų antspaudus.
Elektronika. Priedas žaidimui – Sierui, aišku. Atidaro dėklą.
– Kas čia?
– Fleita.
Mergaitė grojo fleita? Velnias, man vėl bloga.
– Nebūtinai, viskas gali būti iš įvairių vietų.
Skudurai. Net skudurais nesibodėjo. Ne, skudurai ikonoms pridengti.
– Ikonos, – taria pulkininkas. – Dievą tiki? – nesulaukęs mano atsakymo, sako: – Dabar visi tiki. Pas mus net žydukai su kryžiais vaikšto.
Aš instinktyviai brūkšteliu per kaklą: ar nematyti grandinėlės? Tikiuosi, pulkininkas neatkreipė dėmesio. Staiga panūstu jo neįskaudinti.
Knygos. Ne knygos – pašto ženklai.
– Ką nors supranti apie pašto ženklus?
Ne, iš kur? Pašto ženklai, žinau, būna labai brangūs.
Pulkininkas sudeda atgal daiktus:
– Visa tai pinigus kainuoja.
– O šitie, žudikai, įdomu, ant kaklo turėjo kryžiukus?
– Nieko ypatingo. Sakau tau – vidutinybės.
Atsistoju, vaikštau po kambarį. Kaipgi čia, ką? Kaipgi čia? Kodėl aš jau taip visai nepažįstu žmonių? Kodėl nesuprantu dalykų esmės? Vėl geriu vandenį, aš čia jau truputį apsipratau.
Pulkininkas nukelia krepšius.
– Sėskis. Tu viską teisingai padarei. Padėjai tyrimui. Būtų tekę mieste juos imti.
Dabar aišku: tiesiog laimingas sutapimas. Pasirodo, iš Maskvos tuo pačiu traukiniu važiavo operatyvinis darbuotojas – jų areštuoti. Prisimenu žmogų sportiniu kostiumu. Tiesiog laimingas sutapimas. Galėtų išvis nerasti. Atskleidžiamumas gi niekinis.
– Niekinis? Kas tau pasakė? Koks pusprotis?
Pulkininkas šypteli ir meiliai ištaria:
Šlemazl.
Tokio žodžio mano žodyne nėra. Ką jis reiškia?
Šlemazl, – pasimėgaudamas pakartoja pulkininkas. – Geltonsnapis.
Štai kam aš apsireiškiau Petrozavodske: kad mane išvadintų geltonsnapiu.
– Amerikoje, – sakau, – kažkaip apsieinama netvatinant visų iš eilės bananais. Yra procedūros. Aš neginu žudikų, ir taip toliau...
– Amerikoje, – atsiliepia jis. – Aš tau papasakosiu.
Ir pulkininkas pasakoja man savo tėvo istoriją.

 

Šacas vyresnysis, apipjaustytas žydas, karo pradžioje gavo šaukimą į frontą, tačiau kariauti jam neteko: jau keturiasdešimt pirmųjų rugpjūtį visa jų armija buvo apsupta ir pasidavė. Šacas apsirūpino užmušto raudonarmiečio ukrainiečio dokumentais, taigi jo iškart nesušaudė, ir pateko jis ne į koncentracijos stovyklą, o iš pradžių į vieną darbo stovyklą, paskui į kitą. Atsidūrė Rūro srityje, šachtoje.
– Žinai, ką vokiškai reiškia „Schatz“?
Turtai, brangenybės, lobis. Pulkininkas linkteli: tėvas šiaip taip susišnekėdavo vokiškai, iki karo visi mokėsi vokiečių kalbos. Taigi, papuolė jis į kasyklas teturėdamas vieną norą – gyventi. Nors užtenka įsivaizduoti: karas nežinia kada ir kuo baigsis, kas šeimai – neaišku. Darbo stovykla – ne naikinimo stovykla, tačiau iš tų, kas prasėdėjo ten visą karą, išliko gal viena dešimtoji.
Įsitaisyti vertėju? Ne, jokiu būdu. Pirma, norint pranykti, reikia būti tokiam, kaip visi, o antra, normalūs žmonės lageryje buvo itin sovietiškai nusiteikę. Tik padugnės bendradarbiavo su vokiečiais labiau, nei vertė. Šacas elgėsi kitaip: jis išpildydavo ne vieną normą, o dvi. Už tai skirdavo premijas – duonos, tabako. Metė rūkyti. Vienintelis, galima sakyti, džiaugsmas, o metė – kad maisto būtų daugiau, kad dirbtų našiau, planą vykdytų. Keisdavo su draugais tabaką į maistą, ir visada būdavo sotus. Kai pataikydavo pirmas išeiti iš šachtos, vogdavęs iš apsaugos – bulves, kiaušinius, duoną. Tik maistą. Mušė pagavę, smarkiai mušė, kas kartą – po dvidešimt pagalių. Vokiečiai juk, tvarka turi būti. Visa nugara juodavo nuo pagalių. Mušė, mušė, bet neužmušė.
– Taip ir nesužinojo, kad jūsų tėvas – žydas?
– Kol vyko kampanija žydams išaiškinti, ne. Pirtyje jį pridengdavo. Saviems jis kažką sugalvojo.
– Fimozė.
– Taigi, taigi. Vėliau sužinojo. Iš mūsiškių sužinojo.
Paaiškėjus, kad Šacas – žydas, gyvenimas tapo gerokai sunkesnis. Lyg ir „naudingas žydas“ – vokiečiai turėjo savo žodelį ir šiam atvejui. Teko vykdyti trigubą normą. O kentėjo – ir nuo vokiečių, ir nuo savų. Bet tikrų sadistų lageryje buvo nedaug. Apsauginiai irgi žmonės kaip žmonės.
– Vidutinybės, – sufleruoju aš.
– Taip, vidutinybės, – pulkininkas nepastebi ironijos.
Sadistų buvo nedaug, ne daugiau nei dabar, tačiau viena tokia buvo – lagerio komendanto žmona. Graži boba, pasakojo tėvas. Mėgdavo bateliu spirti į kirkšnį. Versdavo prieš ją kelnes nusismaukti. Žodžiu, linksminosi kaip įstengė. Prisilinksmino.
Vadavo juos amerikiečiai. Darė taip: apsupdavo stovyklą ir laukdavo, kol apsauga pasiduos ir kaliniai ją išžudys. Kartais parą laukia, kartais dvi. Laikė distanciją. Amerikiečiams būdinga praktika. Vokiečiai pas juos į nelaisvę prašėsi, bet kam jiems vokiečiai belaisviai?
– Ką jis jai padarė? – klausiu.
– Apturėjo pagal paskirtį. Supratai? Pirmas.
– O paskui? Ką paskui? Užmušė?
– Na, tikriausiai, – gūžteli pečiais. – Vokiečius visus išpjovė, vargu ar kuris išsigelbėjo.
Kurį laiką tylime.
– Sakykite, kaip jūsų tėvas vėliau žiūrėjo į vokiečius?
– Normaliai. Kodėl „žiūrėjo“? Tėvas gyvas. Pyksta tik, kad pensijos vokiečiai nemoka. Jis jų dokumentuose niekad nefigūravo kaip Šacas.
Jo tėvas gyvas. Ir ką veikia? – Nieko neveikia, ką jam veikti? Mėgsta į turgų vaikščioti. Bobą tą vokišką prisimena. Anksčiau, kol motina buvo gyva, tylėjo, o dabar dažniau nei žmoną mini.
Kabinete beveik tamsu. Staiga kyla noras užjausti pulkininką, bent pažvelgti jam į akis, bet jis sėdi nugara į langą, ir aš nematau jo akių. Mėginu kažką pasakyti: apie patologinį afektą, apie senolių seksualumą. Priklausymas gydytojo profesijai lyg ir suteikia man teisę tarti nieko iš esmės nereiškiančius žodžius.
– Per visą karą, – sako pulkininkas, – mano tėvas nenužudė nė vieno žmogaus. Ir jei tie tavo amerikiečiai būtų jį išlaisvinę kaip pridera, žmoniškai, jis dabar tos vokietės bobos neprisimintų.
Pulkininkas užbaigė pasakojimą ir pamažėle grimzta į letargą. Tikriausiai man laikas eiti.
Vis dėlto paklausiu:
– O ką tos vėliavėlės jūsų žemėlapyje reiškia?
Jis staiga plačiai nusišypso, prietemoje matyti jo dantys:
– Nieko nereiškia. Vėliavėlės kaip vėliavėlės. Šiaip sau.
Na ką, aš eisiu?
– Ir kur tu eisi be kepurės? – tėviškai, švelniai klausia pulkininkas. – Kepurę turi?
– O, dvi net: kėpį ir šiltą, vilnonę.
– Dėkis vilnonę.

 

Petrozavodskas: tamsybė, šaltis, ledas, gatvės vos apšviestos, nieko nesuprasi.
Vakare susitinku kongrese jaunuolį gražiu balsu, tą patį, iš traukinio, jis dalijasi įspūdžiais apie miestą, sako: „Tokia pat šikna, kaip ir visa kita“, ir pareiškia norą pratęsti pažintį Maskvoje:
– Papietaukime kartu? Ne, ne, aš vaišinu. – Tarp kitko klausia manęs: – Susižinojote apie vakarykščius sumuštuosius? – Rado žodį, matai, koks šaunuolis.
– Ne, – atsakau jam. – Ne.

 

2010 m. vasaris

___________________________

* Čelnokas – prekeivis, perkantis plataus vartojimo prekes smulkiu urmu pigiau ir parduodantis mažmeninėmis kainomis.

** Žydas? (Jidiš)

 

 

Versta iš:
Максим Осипов. КРИК ДОМАШНЕЙ ПТИЦЫ.
Мocквa: АСТ-Corpus, 2011

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 m. Nr. 1 (sausis)

 

b_200_305_16777215_0___images_iliustracijos_2016_metai_sausis_1_metai_2016.jpg