tekstai.lt

...tikra palaima nors kartais pabūti apostatu

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Rašytojas Arūnas SPRAUNIUS atsako į Romo DAUGIRDO klausimus

 

– Kadaise minėjai, kad neprisimeni, kada pradėjai rašyti. O vėliau tarsi paneigei ir įvairius atskaitos taškus. Vis dėlto sunku ignoruoti niutonišką laiko cikliškumą. Galima jį sureliatyvinti, kaip tai darė vienas anglų poezijos klasikas. Bet juk be tradicinio karkaso nebebūtų ko ir neigti. Tad kaipgi priimi (jauti) neišvengiamą laiko srauto bėgsmą per kūną, mintis ir jausmus?

 

– Banali tiesa – kuo toliau, tuo labiau „priimi“, tik bent kol kas nesu linkęs primygtinai aiškintis, kaip ir kodėl. Tiksliau, pagunda aiškintis (kapstytis...), aišku, yra ir natūraliai linkusi augti (yra ir tokia tikrovės aiškinimo versija, kurios vardas – amžiaus tarpsnių psichologija), vis dėlto tikiuosi, kad bent dabar tai ne lemtingiausia Sprauniui tema. Yra tų kitų pramogų. Mano akimis žiūrint, nėra nieko banalesnio ir net labiau apgailėtino kaip vien savo ego tiražavimas.
Be to, irgi mano akimis žiūrint, reliatyvinimas yra gana simpatiškas užsiėmimas, jei kuriam nors konkrečiam asmeniui to reikia iš tiesų – „laiko srauto bėgsmas per kūną, mintis ir jausmus“ galimas ir skirtingais diapazonais, todėl žodžius „per <...> mintis ir jausmus“ sukeisčiau vietomis. Nieko ypatinga – viskas kaip bet kuriais kitais gyvenimo atvejais.
Jei atsitrauktume nuo konkrečių personalijų, tikrai manau (ar jaučiu – sic...), kad į tempą redukuotas laikas yra kone tapęs tikrovę formuojančiu faktoriumi. Kai taip, „tradicinis karkasas“ tampa labai jau privačia tema. Dar sykį, – kai taip, kai kurie asmenys linkę dalį naratyvo pasilaikyti sau ne dėl to, kad jaustų nepatogumą ar baimę viešintis (nors čia rašantis iracionalią baimę visada jautė ir, matyt, jaus, kad ir ištinka periodiškai viešos reprezentacijos), o kad tebetiki privatumo verte. Ypač dabar suvešėjusio visuotinio viešumo kontekste.
Norisi būti senamadiškam bent šitame „sektoriuje“, juo labiau kad iš dalies savo iniciatyva, iš dalies aplinkybių verčiamas beatodairiškai „minu“ visas pačiam prieinamas konvencijas, taip pat ir literatūrines. „Aplinkybių verčiamas“ šiuo atveju reiškia, kad jei dabartiniai reikalai intriguoja iš tiesų, kitaip nei „minti“, manau, nelabai įmanoma.

 

– Na, gal bent atskleistum, kas Tave pastūmėjo į šias literatūrines galeras?

 

– Maždaug iki trisdešimties gyvenau absoliučiai „atsitiktinai“ (nesakau, kad dabar „neatsitiktinai“, bet, tikiuosi, „nebeabsoliučiai“), tik kažkuria neartikuliuota savivokos vieta jausdamas, kad kažkas „ne taip“. Kita vertus, atsitiktinumams irgi būdingi dėsningumai, be to, jie neabejotinai turi žavesio. Taigi, nujausdamas, kad kažkas „ne taip“, gana tiksliai žinojau, jog būti kaimo mokytoju – ne mano likimas. Su tuo žinojimu mokytoju atbuvau beveik aštuonerius metus, ir tie metai, be jokios abejonės, nestokojo žavesio.
„Aidas Marčėnas, žinokit, yra neprilygstamas“, – sakydavau penkto pagal dydį šalies miesto proletarinio, „žemaitukų“ nusikalstama grupuote garsėjusio (vis dėlto praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžia) mikrorajono mokyklos sveikai ciniškiems vyrukams abiturientams (santykis 9:3 vyrukų naudai, jeigu teisingai prisimenu). „Nėra kalbos, mokytojau, neprilygstamas. Dar ir kaip...“ – ekspertų tembrais atremdavo jie. „Ar jaučiate šios metaforos grožio galią?“ – tęsdavau. „O, mokytojau, dar ir kaip jaučiam, baisu net pagalvot...“ Po tokio geranoriško pokalbio mes visi kaip vienas mažiausiai penkias–septynias minutes šypsodavomės, o literatūros pamokai pasibaigus išsiskirstydavome prie savo reikalų. Beje, taip pat išskirtinai geranoriškai jie buvo nusiteikę visų paminėtų ir nepaminėtų planetos autorių atžvilgiu – pradedant Sapfo ir baigiant Kristijonu Donelaičiu.
Kadangi pradėjau ne penktame pagal dydį šalies mieste ir septynerius metus atbuvau visiškame užkampyje Šiaurės Lietuvoje, lindėdamas ten perskaičiau viską, kas tik įmanoma, taigi vėliau be ypatingų problemų galėjau pagal poreikį kaitalioti žanrus, užsiimti eseistika, geopolitiniais komentarais ar kurį laiką rašyti vaizduojamųjų menų temomis. Studijų metais neskaičiau – buvau ypač nedrausmingas studentas, tebesistebiu, kaip man leido tą Pedagoginį institutą baigti.
Kai piktavališkai niekam nesiskelbdamas pagaliau nutariau gyventi pagal savo planą, kartu su nesusipratimais prasidėjo ir legali literatūrinė veikla. Tebesitęsia. Kol kas. Gali būti (bent spėju), kad, viena vertus, susiklostė gana komplikuoti ir turiningi santykiai su tikrove, kurioje nori nenori tenka maltis, be to, veikiausiai nuo pat pradžių jaučiau (gana ilgai visiškai nevalingai, aklai) poreikį raiškai, kuri Sprauniui tiktų geriausiai. Na, o dar kitas, bet turbūt ne lemtingiausias motyvas – patiriantis nuotykių paprastai turi ką papasakoti. Kai kurie tuo ir užsiima.
Tiesa, manau, yra prastokai, jei bet koks užsiėmimas redukuojamas iki „galerų“.

 

– Tavo debiutas kiek neįprastas – primena man nebent Tomo Arūno Rudoko kūrybą. Pradėjai nuo romano, tada meteisi į poeziją, paskui vėl grįžai prie prozos. Paprastai poetai tol kankina poeziją, kol ji kiek išsivadėja. O tada jau kartais nudreifuoja į prozos zoną. Kaip galėtum pakomentuoti tokią formalią savo kūrybos raidą?

 

– Vis dėlto tikiuosi, kad niekur nesimėčiau, juo labiau kad pradinėse privačiose pratybose tikrinausi rašydamas poetinius tekstus.
Prisirišimas prie konkretaus žanro niekada nebuvo siekiamybė; manau, yra porą priežasčių. Pirma labai formali – nuo pat pradžių būnant už pageidautino elgesio (tinkama aukštoji mokykla tinkamame mieste, tinkamos draugijos tinkamuose vakarėliuose etc.) algoritmo ribų, pavyko ir neturėti iliuzijų dėl savo galimybių. Tai būvis, kuris suteikia laisvę ignoruoti konvencijas (jų tiesiog nežinai), madas, tikrus ir konjunktūros konstruojamus publikos poreikius etc., keliaujant tik pagal savo, dažniausiai per daug painų arba atvirai chaotišką „asmeninį“ žemėlapį iki raiškos bei temų, su kuriomis galų gale norisi turėti reikalų. Būdamas neinformuotas, esi ir laisvas klysti kiek širdis geidžia, iki žemės graibymo – esi lyg ir toks į „ezoterikų“ draugiją atsitiktinai patekęs laukinis.
Tiesa, šiuo atveju pridurtina, kad „ezoterikų draugijos“ viešas statusas ypač per paskutiniuosius penkiolika metų dėl objektyvių priežasčių keitėsi gal net lemtingai.
Kita priežastis turbūt susijusi su pirmąja, vis dėlto man svarbesnė, nes konceptuali – asmeninę buvimo literatūroje poziciją (asmeniniam naudojimui) suformuluoti teko, nes po visų įmanomų išsisukinėjimų vis tiek reikėjo prisipažinti, kad neturiu kitos išeities. Taigi: manau, žanras tėra priemonė, o svarbiausia – tinkamas pretekstas, intrigos idėja. Kaip minėjau, lindėjau užkampyje, turėjau laiko studijuoti eilėdaras, romano kompoziciją, stiliaus strategijas, dramaturgijos taisykles (viena pjesė publikuota šiame žurnale) ir t. t.
Man toks metodas kaip tiko, taip tebetinka, ir dabar tebemanau, kad intrigos idėja yra pirminė ir svarbiausia. Kai įsitikini, kad turi tinkamą, stengiesi labai racionaliai, nesidraskydamas ir be pritempimų viską apgalvoti ir nusprendi, kokia konkreti struktūra jai tinka. Ir sėdi dirbti.

 

– Tavo geografinės gyvenimo gairės: Raseiniai, Pasvalys, Panevėžys, Vilnius. Kaip pirmosios trys formavo Tave kaip rašytoją, žurnalistą, pagaliau – asmenybę?

 

– Pirmoji – akivaizdžiai slogiai, visos kitos nuotaikingai, kuo toliau, tuo labiau hiphopo ritmu. Man ypač svarbu „draivas“ – turiu trūkumą: esu labai spontaniškas žmogus. Minėjau nesusipratimų žavesį, tai neką bepridursi.
Nebent kad nuo „aukštų tonacijų“ ir „montyphytoniškų“, „oberiutiškų“ situacijų kai kada pavargstama, bet savijautą galų gale lemia ir asmeninė filosofija – gyveni laikais, kai net pats neprisidirbęs objektyviai vis atsiremi į situacijas, intermedijas, nuo kurių egzistenciškai neatsitversi. Tas srautas nenumaldomas, ir tokią nuotaikingai mirgančią tikrovę esi priverstas jei ne jaukintis, tai bent su ja kažkaip būti, nori to ar nenori. Be to, kas pačiam atrodo intermedijos, kitiems gali būti savaime suprantamas dalykas. Mane asmeniškai nuotaikingai nuteikia, galima sakyti, jau susiformavusi „selfie-asmenukių industrija“, dukra ironiją šia tema atsisako suprasti.
Todėl geriau jau egzistencinis hiphopas „visiems gyvenimo atvejams“ – tapsmo tikru neurasteniku perspektyva ne ypač žavi.

 

– Antanas A. Jonynas yra teigęs, kad esi vienas iš nedaugelio, po Atgimimo pradėjusių rašyti naujai ir neįprastai, bet gana adekvačiai tam laikui. Kuo, Tavo nuomone, šis laikotarpis ypatingas (praleiskim politinį padažą), kokios kūrybinės „ginkluotės“ jis, Tavo nuomone, pareikalavo? Ir kodėl?

 

– Na, nebuvo tikslo žūtbūt „naujai“ ar „neįprastai“, temas ir stilius – kai kada imperatyviai – siūlo ar primeta (priklauso turbūt nuo to, ar adresatas isterikas, flegmatikas, ar kokia „tarpinė“ asmenybės struktūros versija) gyvenimas, ypač kai nuo pat pradžių maliesi už dominuojančio naratyvo ribų. Sutinku, negerai, kad per vėlai sužinojau tokį esant.
Bet nutiko, kaip nutiko, o man vienas svarbesnių motyvų bet ką veikti yra smalsumas. Smalsumą „užgaunančių“ atvejų, faktų, reikalų etc. dabar per akis, ir nemanau, kad bent apžvelgiamoje ateityje mažėtų.
Dabar prieglobsčio ieškojimas ar slėpimasis vien tik kalboje dėl objektyvių priežasčių nebėra universalumo monopolija disponuojanti egzistencinė laikysena, nors tokia buvo dar ne taip ir seniai, bent jau praėjusio amžiaus pirmoje pusėje. Dabar tai – viena iš versijų, ne daugiau. Be abejo, ji nestokoja kilnios laikysenos elementų, ypač jei esama galimybių įvertinti iš laiko atstumo. Tiems, kurie galėjo prie to supratimo (manau, tai likimo dovana) kaip reikiant prisiliesti, dabar teisėtai apmaudoka, gal net slogu.
Bet apsimesti, kad „čia ir dabar“ nėra, mano supratimu, naivu. Tiksliau, galva smėlyje – irgi laikysenos versija, bet – ne daugiau. Tiesa, lietuvių literatūra neabejotinai kaip buvo, taip ir yra neįtikėtinai svari bei reikšminga, ne tik Lietuvos visuomenė dėl mūsų raštijos prasminių atradimų pagal kiek mažiau nei amžiaus senumo apibrėžimą privalėtų nuolat praradinėti savitvardą, gal net gyventi už savitvardos ribų. Bet nusikalstamai nepraranda, kodėl – klausimas atviras. Tačiau apdairūs žmonės kai kurių klausimų neužduoda. Žmogiškai tą suprasti galima ir tikriausiai reikia, vis dėlto taip tobulai saviamputuoti smalsumą... – tai negali nekelti pagarbos.

 

– Dažniausiai pasitaikantys epitetai apie Tavo kūrybą: konstruktyvi, ironiška, absurdiška. Dar pridėčiau – siurreali. Ar sutinki su šiais „stalčiais“? Kadangi esi pakankamai racionalus ir sugebi pažvelgti į save tarsi iš šalies, gal galėtum pateikti išsamesnę savo paties interpretaciją ar bent jau sureliatyvinti Tau klijuojamas etiketes.

 

– Konstruktyvi neabejotinai – dėl jau minėto tempo ir tikriausiai dėl čia rašančiojo vis dėlto permainingo būdo. Ironija padeda išlikti ir, manau (tai svarbiau), išsaugoti savigarbą. Na, o absurdas yra privaloma mūsų puikios tikrovės dalis, nesvarbu, kalbėtume apie 2014-ųjų „Eurovizijos“ laimėtoją Conchitą ar kvapą gniaužiantį nuskendusio trimečio sirų berniuko Airano kūnelio vaizdą Turkijos paplūdimyje. Kitur esu minėjęs, kad gyvename veržliais ir ciniškais laikais, ir tai puiki galimybė parabolei, kurią suprantu kaip dvigubą prasmės apvertimą.
Dar vienas man patrauklus ėjimas yra absoliučiai neracionalus, atžagareiviškas polinkis naratyvą komplikuoti (tiesa, tenka susitaikyti su tuo, kad čia nemažai lemia išorinės aplinkybės). Senokai maluosi viešojoje erdvėje, įvairiose jos apraiškose – buvo ir reklama, ir viešieji ryšiai, buvo ir yra geopolitika, turbūt dar kažkas, ko nebeprisimenu, – taigi turiu pakankamą svarių sau argumentų rinkinį daryti išvadą apie akivaizdų naratyvo judėjimą elementarumo link.
Nemanau turįs įgaliojimų skelbti kokį nors vertinantį (vertybinį – sic...) ar tuo labiau moralizuojantį nuosprendį, juo labiau kad naratyvo judėjimas elementarių išvadų (kad ir kokios būtų) ar tiesiog faktų išvardijimo link, kiek suprantu, yra ir objektyvi, ir dramatiška slinktis. Vis dėlto kai „selfie“ gretos aplink tave nenumaldomai tankėja, tikra palaima nors kartais pabūti apostatu. Kai kas nors sako – ką tu čia, Sprauniau, nusišneki, Spraunius pajunta tuščiagarbišką pasitenkinimą.

 

– Kas Tau yra romanas? Ar atitinkamom plunksnom apkaišyta istorija, ar bandymas sukurti naują pasaulio modelį? O gal tai savotiška pirmųjų dviejų variantų simbiozė? Ar dar kažkas kita?

 

– Vėlyvojo modernizmo augintiniai tikėjo, tebetiki ir iki paskutinio atodūsio prisieks, kad „kiekvienas romanas – savo epochos reprezentantas, tad iš esmės skyrėsi nuo ankstesniųjų; romanistai pagal savo skonį ir estetinę programą atrasdavo naujas formas, stilius, pasakojimo būdus“ („Literatūros terminų žodynas“, I sąsiuvinis, „Baltos lankos“, 1995, p. 13). Žodžiu, epochos reprezentantas.
Niekas turbūt neskaičiavo, o ir objektyviai tai vargu ar įmanoma, kiek romanų mūsų planetoje parašyta nuo Longo „Dafnio ir Chlojos“ laikų, skaičiau, kad prieš gerą dešimtmetį vien Prancūzijoje kasmet buvo išleidžiama po du šimtus romanų. Jei taip, epochos reprezentantų bauginančiai nemažai ir beveik neabejotinai daugėja, gal net geometrine progresija. Tokio neregėto „reprezentavimo“ masto sąlygomis neatmestini ir subtilesnių asmenų panikos precedentai. Be to, kol romanas lemtingai analizuoja ir reprezentuoja, vis labiau technogenizuota ir vis globalesnė visuomenė gyvena savo gyvenimą lyg niekur nieko.
Manau, kad su romanu nutiko kaip su roko muzika – „Led Zeppelin“ ar „The Beatles“ praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje stadionuose surinkdavo dešimtis ir šimtus tūkstančių katarsio ištroškusių žmonių, jau šio amžiaus pradžioje tokios pat kokybės bet kokiam skoniui muzikos daugybėje didmiesčių klubų klausėsi ir klausosi po keliasdešimt nuolatinių lankytojų.
Miguelis de Cervantesas ar Jamesas Joyce'as, kaip ir kiti klasikai, yra vieninteliai tokie, grynuoliai, be abejo, esu jų augintinis. Tik laikas (esama tokio pretenzingo žodelio – epocha), kai literatūros svarba gyvenimo visumos pažinimui gamindavo klasikus, tiesiog pasibaigė – dabar labai daug iš tiesų geros klubinės literatūros, taigi ir romanų. Be pretenzijų į universalizavimą. Tiesą sakant, čia ir dabar skleidžiantis tokiai gyvenimo formų įvairovei jas visas subrukti po vieningu stiliaus skėčiu – neįsivaizduoju, kaip tą įmanoma padaryti.
O kad istorija būtų be plunksnų – neįmanoma, be abejo. Nėra kitos išeities.

 

– Bene kontroversiškiausias Tavo kūrinys – romanas „Isto(e)rija apie šoferį Sofiją“, kuriame paradoksaliai perpinti įvairių laikų ir literatūrinių šaltinių klodai. Gal galėtum pasiūlyti skaitytojui šio kūrinio suvokimo raktą ar bent jau nedidelį plaustą, kuris padėtų nenuskęsti romano polifoninėse bangose?

 

– Kaip ir romano „Sulamita“ atveju, svarbiausia – tinkamas pretekstas: pačioje „kvapniausioje“ ankstyvojo kapitalizmo lietuviškos versijos stadijoje dar kaimo mokytojas kažkaip susimąstė – OK, jei „Giesmių giesmės“ Sulamita yra meilės kvintesencija, grynuolis, kaip tas grynuolis atrodys „padėtas“ į kiek kitokį arba – pageidautina – visiškai kitą mentalitetą.
Beveik toks pat algoritmas su „Sofija“. Labai sąmoningai pradėjau, siekdamas kiek įmanoma įsikomponuoti (įsipiešti) į Lietuvoje dominuojantį poetinio stiliaus naratyvą, bet užbaigti turėjau būtinai savaip, tai yra džiaugsmingai ir isteriškai pozityviai.
Kadangi buvau ir anose (vėlyvasis sovietinis modernizmas), ir šiose (virsmas į „lietuviškai globalią“ kapitalizmo versiją) apkasų linijose, parūpo to tarpulaikio „skurdą ir spindesį“ apgiedoti. Tebemanau, kad Senojo Testamento „Penkiaknygė“ kaip „gairių žemėlapis“ tam gerai tinka – ten labai kruopščiai, išsamiai išdėstyta, kaip reikia gyventi. O ir asmeninių patirčių jau buvo užtektinai, nuosaikiai tariant. Taigi maždaug nuo trečdalio tęsti ir užbaigti hiphopo ritmu nereikėjo kažkokių išskirtinių pastangų.

 

– Atvirai kalbant, nemėgstu labai poetiškų romanų. Kaip Tau sekasi balansuoti tarp poezijos ir prozos? Ar tai sugebėjimas susidvejinti, ar tik mėginimai „braidyti“ įvairiose savo kūrybinės „pelkės“ zonose?

 

– Lyg ir atsakiau – jei nėra tinkamo preteksto, intrigos, nematau prasmės tęsti. Mano akimis žiūrint, optimaliausia ir bet kuriai lokaliai literatūrai geriausia, kai poetinis – ar lyrinis – naratyvas yra vienas iš. Lietuvoje taip nėra, o kai dominuoja ir proteguojamas vienas ir tas pats, naivesniam žmogui kyla visokių klausimų.
Be to, jei literatūra ir turėjo monopoliją (kuo abejojau nuo pat pradžių) į nepakartojamo žmogaus žavesį, kančią, ilgesį, vienatvę (tęsti pagal pageidavimą), kapitalizmas visą tą rinkinį iš jos paėmė ir atidavė psichoanalizei. Nekalbant apie meno kaip kalbos redukciją iki akcionizmo. Galima šimtąkart nepastebėti, kad ir garsiausiose vaizduojamojo meno bienalėse (Venecija, „Documenta“...) ta pačia meno kalba seniai nerodoma nieko sukrečiančiai originalaus – ta industrija gyvena savo gyvenimą ir paprasčiausiai nepastebi „nepastebinčiojo“.
Esu kitur minėjęs, kad simptomiška, jog vis paklausesnės dokumentinės ar iš dokumentinio (pavyzdžiui, istorinio) audinio verpiamos knygos. Štai 2010 metų balandžio 18-ąją „Times“ paskelbtą XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio geriausių knygų šimtuką pradeda Pulicerio premijos laureato Cormaco McCarthy'io romanas „Kelias“, antroje vietoje – Irano rašytojos ir dailininkės Marjanės Satrapi autobiografinis (būtent) romanas „Persepolis“, trečią vietą užėmė JAV prezidento Baracko Obamos apmąstymų knyga „Mano tėvo svajonės“. Joannos Rowling „Haris Poteris ir Mirties relikvijos“ – 17-oje vietoje, Haruki Murakami „Aklas gluosnis, mieganti moteris“ – 73-ioje. Užtat kaip knyga išleista JAV kongreso ataskaita apie 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykius – 23-ioje vietoje, Oksfordo biografinis žodynas – 27-as.
Tradicinis žanras apskritai patiria gana sudėtingas permainas ir išgyvena turbūt ne geriausius laikus. Mane gali linksminti ar gluminti etimologinis nesusipratimas „komiška drama“ – na, ir kas? Absoliučios daugumos jis nestebina nuo pat pradžių, šis oksimoronas kuo puikiausiai visuotinai eksploatuojamas.
Kita vertus, ir tai turbūt svarbiausia, kiekvienas atvejis griežtai individualus – kiek kapitalizmas „neuniformuotų“, man asmeniškai Jorge's Luiso Borgeso vienatvės („Žemėje yra gimęs ir miręs vienas žmogus <...>. Ir tas žmogus visada buvo vienišas“) apgiedojimas atrodė, atrodo ir neabejotinai atrodys neprilygstamas. Tačiau tai tik privatus Sprauniaus atvejis.

 

– Dar viena Tavo veiklos briauna – esi tikrai nepaviršutiniškas žurnalistas. Politologiniai ir ekonominiai ekskursai – nebanalūs ir dažnai – netikėti. Bet, pasitelkęs įdomesnę formą, tarsi atimi ją iš savo kūrybos. Juk kažkaip nepatogu rinktis tas pačias literatūrines figūras. Kaip sekasi spręsti šią dilemą?

 

– Ji neišsprendžiama, tad su tuo paprasčiausiai gyvenama. Čia – prie gyvenimo „atsitiktinai“ ir „galerų“. Darant bet ką, jeigu darytojas turi savigarbos, svarbu daryti tinkamai. Be to, kai darbas kapitalistams atlaiko trukmės išbandymą, dirbančiajam beveik neišdildomai „instaliuojama“ tokia lyg ir protestantiškos etikos soft versija. Lietuviški kapitalistai ne prasčiau, o daugeliu atveju ir išmoningiau už kolegas bet kurioje planetos vietoje moka išgauti iš samdomojo tai, ko jiems reikia.
Turbūt galima ir tokia Friedricho Nietsche's sentencijos parafrazė, kad ne jausmų stiprumas, bet trukmė sukuria kilnesnį žmogų...

 

– Be Vytauto Rubavičiaus, turbūt esi vienintelis rašytojas, taip intensyviai nagrinėjantis kapitalizmo pozas, formas ir spalvas (Tavo tezė: „Kapitalizmas – estetinis projektas“). Gal galėtum pasidalyti su skaitytojais savo pagrindinėmis įžvalgomis.

 

– Manau, kapitalizmą ne tik galima, bet ir privalu vertinti kaip estetinį projektą – ypač jei tikrovė domina ir intriguoja nenumaldomai, atsipalaiduoti neišeina niekaip ir gresia „stogo pavažiavimas“. O jau akivaizdu, kad interneto socialinių tinklų pavidalu tikrovė baigia apsirūpinti ypač patikimu instrumentarijumi, kuris jau suteikė dalyvavimo imperatyvui galimybę lankytis pas tave jam patogiu režimu, nori tu to ar nenori.
Be to, – ir tai ypač svarbu – kapitalizmas reikalauja iš individo heroizmo, siekti maksimaliausių uždavinių. Pavyzdžiui, ir pasigėrėtinas, ir neabejotinai sektinas yra šių metų Venecijos bienalėje dalyvavusių lenkų menininkų C. T. Jaspero ir Joannos Malinowskos įgyvendintas užmojis į Haičio kaimą nuvežti Stanisùawo Moniuszkos operą „Halka“, kur ją žiūrėjusių čiabuvių skaičius (įskaičiuojant ir ožkas) siekė kokį šimtą ir maždaug atitiko atlikėjų komandą. Galimas, aišku, istorinio konteksto paminėjimas, kad lenkų kareivius ten savo laiku malšinti sukilimo pasiuntė Napoleonas. Vis dėlto svarbiausia – juk operą dabar nuvežė...
Todėl negali neįkvėpti užmojis, pavyzdžiui, suręsti „McDonaldą“ arba „Statoil“ degalinę su visa privaloma ir gal net papildoma infrastruktūra Žaliosios girios glūdumoje, kur iki artimiausio vienkiemio bent dvidešimt kilometrų, jos savininkas neturi automobilio ir yra neįsisąmoninęs, bet itin nuoseklus antiglobalistas.
Dar pamatysim, ką jis kartu su stirnom, apuokais ir barsukais užgiedos, kai greito maisto restoranas su labai patogia galimybe ir čia pat pripildyti talpas (koks skirtumas – kokias ir kam) benzino atsiras vos už dvidešimties kilometrų nuo jo namų.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12