tekstai.lt

Raminta Gamziukaitė. Variacijos Vilhelmo Meisterio tema

b_200_308_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_gruodis_Metai_2015_12.jpgPabaiga. Pradžia 2015, Nr. 11

 

KETVIRTOJI variacija: pedagoginiai autoritetai

 

Vadinamieji pedagoginiai autoritetai – būtinas auklėjimo romano segmentas. Jų pasirodymus „Vilhelmo Meisterio mokymosi metuose“ gaubia paslaptingumo aureolė. Pirmą kartą Nepažįstamasis kerta Vilhelmo orbitą jau pirmojoje knygoje. Jiems besikalbant paaiškėja, kad atvykėlis pažinojo Vilhelmo senelį, turėjusį puikią meno kūrinių kolekciją. Tai, ko gero, vienintelis argumentas, pateisinantis sistemingą išmintingųjų autoritetų domėjimąsi Vilhelmu. Vis dėlto per silpnas tai argumentas, kad pagrįstų kelių tarpusavyje susijusių asmenų siekį nuolat stebėti jaunojo Vilhelmo kelią ir kreipti jį norima linkme. Tai panašu į užgaidą ar laisvalaikio eksperimentą, intelektualų žaidimą ar pramogą, nes „kas jam Hekubė arba jis Hekubei?“ („Hamletas“). O kitais, ne Williamo Shakespeare'o žodžiais, – kas jiems tas Vilhelmas Meisteris, kad taip juo rūpintis reikėtų? Pats vertingos kolekcijos pardavimas ir pinigų investavimas į verslą rodo esminius pasaulėžiūrinius pokyčius šeimoje keičiantis kartoms. Ankstesnės biurgerių kartos mokėjo vertinti ir suprato meną, jų palikuonys vertina tik pelną, todėl apie teatrą svaičiojantis Vilhelmas nebegali pritapti prie šeimos ir sekioja paskui aktorę tarsi koks Kristijanas Budenbrokas Thomo Manno romane. „Budenbrokuose“ bohemiškas personažas simbolizavo šeimos nuopuolį, „Meisterio“ pasaulyje šeima nepraranda gyvybingumo, ūkinius reikalus sėkmingai tvarko tėvas ir svainis Verneris, o Vilhelmas tiesiog nuo savo šaknų atitolsta.
Į „paklydusį biurgerį“ („ein verirrter Bürger“ – Th. Manno apibūdinimas) žiūrima tolerantiškai ir leidžiama naudotis kitų šeimos narių darbo vaisiais. Lygiai taip pat nekvestionuojama biurgeriška šeima su jos pragmatiškomis vertybėmis, jos raida link grynojo, menu nesukilninto verslumo atitinka visuomenės raidą, tad su problemomis susiduria blaivia biurgeriška aplinka nesitenkinantis personažas. Visa bėda ta, kad į meną linkstantis jaunuolis neturi tikro talento ir visose srityse nepakyla aukščiau diletanto lygio. Jau pirmas pokalbis su Nepažįstamuoju išryškina jo nekompetenciją, vertinant dailės kūrinį. Tas paveikslas nebuvo iš geriausių, sako pašnekovas, supeikdamas Vilhelmui vaikystėje ypač patikusio kūrinio kompoziciją, koloritą, manieringumą. Vilhelmas turi pripažinti nieko apie tai neišmanąs, – paveiksle jį žavi objektas, o ne menas.
Tame pačiame pokalbyje su naujuoju pažįstamu pirmą kartą paliečiama likimo tema. Vyksta dialogas, o tai turėtų reikšti, kad kiekvienas jų gina savo poziciją, bet ar iš tikrųjų taip yra? Kai jaunasis pašnekovas deklaruoja tikėjimą likimu, o vyresnysis, daugiau patyręs, mėgina tai nuginčyti, susidaro įspūdis, lyg tai būtų autoriaus-pasakotojo vidinis dialogas. Eilėraštyje „Kelionė po Harcą žiemą“ („Harzreise im Winter“) ką tik atvykęs į Veimarą J. W. Goethe jaučiasi esąs dievu, o tai reiškia – ir likimo – numylėtiniu. Tada jis tikrai galėjo ištarti Vilhelmo žodžiais: „Gerbiu likimą, mokantį ir man, ir kiekvienam kitam viską sutvarkyti kuo palankiausiai“ (p. 62)*. Jaunasis J. W. Goethe turėjo pakankamai pagrindo pasitikėti likimo vadovavimu, kaip tai būdinga jo jaunam personažui. Bet, atėjus brandai, mąstytojas J. W. Goethe siekia giliau perprasti likimo sąvoką, atrasti būtinybės ir atsitiktinumo santykį. Tai lemia vyresniojo pašnekovo poziciją: „Šis pasaulis – tai būtinybės ir atsitiktinumų sampyna. Žmogaus protas stoja tarp to ir kito ir moka su abiem tvarkytis: būtinybę jis laiko savo būties pamatu, o atsitiktinumus geba valdyti, nukreipti ir panaudoti, ir tik tuomet, kai protas tvirtas ir nepalaužiamas, žmogus nusipelno būti vadinamas Dievu žemėje“ (p. 62). Jeigu šiuose žodžiuose užkoduota būsimojo Vilhelmo tapsmo programa ir galutinis jo raidos tikslas, tai iš anksto galima pasakyti, kad programa utopiška, o tikslas Vilhelmo tipo individui nepasiekiamas. Bet ir Nepažįstamajam tai neturėtų būti pasiekiama, nes tik J. W. Goethe's masto asmenybė, Veimaro klasikas, gali formuluoti panašius reikalavimus: „Klaidinga būtinybėje aptikti savivalę, o atsitiktinumui priskirti savotišką protą“; arba „Negalima atsisakyti savo paties mąstymo galios ir atverti neribotas erdves saviesiems polinkiams.“
Nepažįstamieji netikėtai pasirodo ir nepastebimai išnyksta, spėję pažerti didaktinių patarimų. Iškylaujančių aktorių laivelį sustabdo į dvasiškį panašus Nepažįstamasis ir praleidžia su jais nemaža laiko, dalyvaudamas iškylautojų pramogose ir nepraleisdamas progos jų pamokyti. Su Vilhelmu dvasininkas užmezga turiningą bei pamokomą pokalbį apie vaidybos meną ir meną plačiąja prasme. Šį kartą diskusijų objektas – įgimtas talentas, kurį abu vadina alfa ir omega, bet, kitaip nei dvasininkas, Vilhelmas mano, kad talentas pats vienas turėtų vesti prie užsibrėžto didžio tikslo ne vien aktorių, bet net ir kiekvieną žmogų. Dvasininkas gi mano, kad įgimtas talentas – dar ne viskas, jį būtina lavinti, o ir šiaip įprastiniai, kitaip sakant, vidutiniai, gebėjimai veda prie didesnių pasiekimų, nes genijų lengviau išmušti iš vėžių (p. 105).
Įdomiausia čia net ne polemika dėl talento ir genijaus sampratos, o ta aplinkybė, kad dialogas vyksta tarp apylygių pašnekovų. Juos skiria amžius, dėl to ir pažiūros nėra vienodos, bet Vilhelmas turi jau suformuotą nuomonę, kurią sugeba sklandžiai išdėstyti, jis nėra tas tuščias lapas, kurį mentoriams reikėtų užpildyti, – kad ir kaip propaguojama auklėjimo idėja, auklėtojams nelabai yra kas veikti su šiuo individu. Jo nepalyginsi su Parcifaliu, kuris išvyko į riterių pasaulį visiškai naivus. Taigi problemiška pasirodo išgirtoji auklėjimo idėja, tai pabaigoje pripažįsta ir Abatas: „Apie auklėjimą tiek daug kalbama ir rašoma, tačiau aš regiu tik nedaug žmonių, gebančių suvokti ir įgyvendinti tą paprastą, bet didžią idėją, aprėpiančią visa kita“ (p. 106).
Pokalbis apie didžią auklėjimo idėją nejučia pakrypsta kita linkme, tarsi pratęsdamas ankstesnį Vilhelmo dialogą su kitu Nepažįstamuoju. Jaunuolis nelinkęs aukštai vertinti auklėjimo, jam atrodo laimingesni tie, kuriuos auklėti imasi likimas. Dabartinis pašnekovas, kaip ir ankstesnysis, gana atsargiai vertina likimo vaidmenį žmogaus asmenybės raidai: „Likimas yra prakilnus, bet brangus asmeninis mokytojas. Aš labiau kliaučiaus žmogiškojo auklėtojo protu. Likimas, kurio išminčiai reiškiu didžią pagarbą, veikia per atsitiktinumą, tą tokį nevaldomą vykdytoją. O šis, kaip atrodo, retai tiksliai ir sąžiningai įvykdo, ką anas yra nusprendęs“ (p. 106). Ar nėra taip, kad šiuose dialoguose J. W. Goethe diskutuoja su pačiu savimi, – subrendęs, užsidegęs švietimo, auklėjimo idėja klasikas Vilhelmui patiki ginti jaunojo J. W. Goethe's įsitikinimus. Dialogas taip pat leidžia pasvarstyti apie likimo ir atsitiktinumo tarpusavio ryšį, bet autoriui, atrodo, daugiau rūpi pats disputo procesas, nes galutiniai akcentai nesudedami, išvados nepadaromos.
Trečiasis pedagoginis autoritetas nebe anonimas, tai Jarnas, apibūdintas kaip drąsus, atkaklus, savo vertę žinantis žmogus. Kita vertus, apie jį sakoma, kad nuo jo dvelkia šalčiu, kad jis nepaprastai pasitiki savimi, įsivaizduoja puikiai išmanąs vokiečių literatūrą ir nesibodi lėkštai iš jos pasišaipyti. Su juo geriau nediskutuoti, nes anksčiau ar vėliau jis kiekvieną užgaus. Susidaro gana prieštaringas ir ne itin malonus įspūdis apie šį įtakingą žmogų, diplomatą, princo numylėtinį ir galimai jo didenybės nesantuokinį sūnų. Nors šis dvasiškai nepatrauklus, Vilhelmas jaučia jam, išsiskiriančiam iš kitų, „kažkokį prielankumą“. Abu anksčiau sutiktieji Nepažįstamieji daugiau pamokslavo, o Jarno poveikis Vilhelmui konkretesnis, apčiuopiamesnis – jis užveda ant tikresnio kelio teatre pasiklydusį jaunuolį, nurodydamas jam neginčytiną autoritetą – Šekspyrą. Be to, Jarnas nelinkęs postringauti apie auklėjimo idėją ar likimą bei atsitiktinumą, jis skatina užmojį imtis aktyvios veiklos ir įsakmiai ragina palikti teatrą, kuriam Vilhelmas neturįs nei tikro pašaukimo, nei talento.
Aktyvumas, veiklos užpildytas gyvenimas – tai J. W. Goethe's credo, kurį paties rašytojo, mąstytojo, gamtos reiškinių tyrinėtojo, teatro vadovo, hercogo ministro ir t. t. gyvenimas visiškai pateisina. Kitaip yra su jo herojumi, nes neaišku, kokios veiklos derėtų šiam imtis, jeigu eiti protėvių pramintu biurgeriško gyvenimo keliu jis atsisako pats, o nusigręžti nuo teatro iš jo primygtinai reikalauja nežinia iš kur atsiradę patarėjai – pedagoginiai autoritetai.
Į auklėtojų gretas įsiterpęs neištikimas mylimasis, sužadėtinę Aureliją palikęs Lotarijas tik patvirtina spėjimą, kad kiekvienam keistokos bendrijos nariui autorius leido išsakyti savo paties pažiūras. Lotarijas suformuluoja: „Didžiausia mokytų žmonių klaida yra ta, kad jie viską pasirengę sieti su idėja, o mažai arba nieko nesieja su konkrečiu dalyku“ (p. 380). Ir vėl galima pastebėti, kad empirika, konkretybė yra J. W. Goethe's pažiūrų pamatas, ir kaip tik tuo jis labiausiai skiriasi nuo Fiedricho Schillerio, kuris visame kame rėmėsi idėjomis. „Naujos meilės, naujo gyvenimo“ doktrinai ištikimas Lotarijas ir šia savybe artimas J. W. Goethe'ei, o kad nevedė Aurelijos, tai belieka prisiminti, kad ir J. W. Goethe nevedė Friederikės, Lotos, Elizabetės ir daugelio kitų. Bet Lotarijas yra personažas ir daro daug to, ko nedarė autorius: jis vyksta į Ameriką, tikėdamasis ten rasti palankią dirvą veiklai, grįžta nusivylęs, paskelbia, kad tik tėvynėje rado tikrą Ameriką, perka ir perparduoda dvarus. Retorinis klausimas, ar toks pragmatiškas ir kiek lengvabūdiškas individas atitinka pedagoginio autoriteto kriterijus. Kad ir kaip būtų, autorius jam šį statusą suteikia.
Negana to, Lotarijo dvare yra paslaptingosios Bokšto brolijos būstinė. Pačią broliją monografijos apie J. W. Goethe'ę autorius Nicolasas Boyle'as apibūdina taip: „Quasi-masoniška brolija, kurios nariai savo atskirų gyvenimų istorijas pavertė bendros išminties suma, išpažindami savęs nugalėjimo principą“(1). Pasak N. Boyle'o, į „Meisterį“ tai atėjo iš epinio fragmento „Geheimnisse“ („Paslaptys“), kurį, užuot tęsęs, J. W. Goethe nusprendė panaudoti kitame veikale. Sąvoka „Geheimnisse“ XVIII a. buvo taikoma ne vien slaptoms masonų žinioms apibūdinti, bet ir toms specifinėms dogmoms bei praktikoms, kurios deistų požiūriu leido atskirti istoriškai egzistuojančias „pozityvias“ religijas ne tik nuo vienintelės tikros, racionalios religijos, bet ir vieną nuo kitos. „Paslaptyse“ pasakojama apie klajojantį vienuolį brolį Marką, patenkantį į rozenkreicerių (Rosenkreuzer) simbolika paženklintą vienuolyną, apie skliautuotą koplyčią su trylika kėdžių ir virš jų kabančius herbus, apie dvylika jaunų kilmingų vienuolių, kurių kiekvienas išpažino kitą tikėjimą ir atstovavo kitai nacionalinei kultūrai.
Meniniu požiūriu niekuo ypatingai neišsiskiriantis fragmentas atskleidžia, kuo mąstytojas J. W. Goethe domėjosi devintajame XVIII a. dešimtmetyje. Fragmente rasime Parcifalio istoriją, taip pat legendos apie Christianą Rosenkreuzą atspindžių, be to, dar brėžiama masonų ortodoksų kalbos ir praktikų paralelė. Fragmentas įdomus ir dėl sąsajų su Barucho Spinozos filosofija bei savęs nugalėjimo idėja. J. W. Goethe buvo sudaręs programą, kur ir kaip panaudos neišplėtotus „Paslapčių“ motyvus. Sumanymas liko neįgyvendintas, dingo ir programa, o tai, kas atėjo į „Mokymosi metus“ Bokšto brolijos ir jos principų pavidalu, tikriausiai tėra tolimas buvusio sumanymo aidas.
Vilhelmui surengtas jo įšventinimo į Bokšto sąjungą spektaklis greičiau parodijuoja, o ne autentiškai pavaizduoja autoriui ne iš knygų, o iš patirties pažįstamus masonų ritualus. J. W. Goethe's šviesuoliai (iliuminatai?) labiau žaidžia slaptą broliją, negu ją iš tikrųjų sudaro, todėl į šį intriguojantį motyvą nesigilinsime, juolab kad kritikoje jam dėmesio nepagailėta. Pavyzdžiu galėtų būti Hanso Jurgeno Schingso straipsnis, kuriame, be kita ko, teigiama, kad „Meisterio“ epocha buvo itin paplitusių slaptų draugijų metas, todėl Vilhelmas galėjo kaip natūralų reiškinį priimti iliuminatų atsiradimą jo gyvenime. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys, kad „Bildung“ buvusi kertinė iliuminatų programos sąvoka(2).
Kritikoje įsivyravusi tradicija pagarbiai vertinti Bokšto bendrijos narius bei jų veiklą, apie juos atsiliepiama kaip apie „išmintingų regentų“ draugiją, vadovaujančią ir nukreipiančią kolegiją. Pasak Berndo Leistnerio, šios „draugijos nariai yra sąmoningai aplinką harmonizuojantys subjektai, tarpusavyje susiję partnerystės ryšiais, o jų veikla turėtų būti suprantama kaip apdairus ir tęstinę raidą skatinantis veikimas, nukreiptas į visas puses ir, nors yra partikuliarinio pobūdžio, reprezentuojantis visuotinius siekius“(3). Šiaip nevengiantis ironijos Richardas Friedenthalis lyg ir rimtai teigia, kad neherojiškasis romano herojus turės įžengti į aukštesnįjį pasaulį: „Tai jau nebe grafo dvaras, o aristokratiška ir neapibrėžta slaptoji draugija pagal masonų ar iliuminatų pavyzdį; viskam diriguoja „Abatas“, „ložės vadovas“(4). Bet užtenka prisiminti tariamai mistinį epizodą, kai Abatas (arba jo brolis dvynys) incognito vaidino Hamleto tėvo šmėklą, ir susvyruoja „aristokratiškos slaptos draugijos“ autoritetas, nes pagalvoji, kad niekais užsiima tie masonus mėgdžiojantys vyrai. Tačiau tenka save stabdyti – juk tai erezija taip galvoti, J. W. Goethe rimtai kalbėjo apie Bokšto bendrijos narius, ne veltui pasirinko juos pedagoginiais autoritetais. Bet ir vėl: ar tikrai rimtai jis vaizdavo Vilhelmo auklėjimą, o gal autoriui svarbiausia buvo parašyti knygą apie auklėjimą kaip tokį, o personažai – tiek auklėtinis, tiek auklėtojai – tik marionetės?
Pažymėtina, kad apie Bokšto broliją, tolygią pedagoginei provincijai (J. W. Goethe's terminas), ir jos narius – pedagoginius autoritetus dažniausiai rašoma kaip apie būtinus ir charakteringus auklėjimo romano elementus, pražiūrint pasakotojo pozicijos nepastovumą bei neaiškumą. „Paslapčių“ autorius ketino rimtai gvildenti jį tuo metu dominusias problemas, bet „Mokymosi metų“ naratyvas akivaizdžiai ironiškas. Pasakotojas tariamai neutralus, jis tik vaizduoja, o ne vertina, nesmerkia nei lengvabūdės aktorės Filinos, nei neištikimo aktorei Aurelijai dvarininko Lotarijo, objektyviai pateikia pasakojimą apie baisokas senojo arfininko metamorfozes, pabaigoje atskleidžia, ką buvo nutylėjęs. Bet ar galima laikyti neutraliu pasakojimą apie tuos rimtus vyrus, žaidžiančius nežinia ką?
Pašaliniams neprieinamas rūmų bokštas, įmantrios dekoracijos, ritualai, tarsi ekrane pasirodantys išminties skelbėjai – tai dar vienas teatras, apie kurį Jarnas sako: „Visa, ką matėte bokšte, tėra tik likučiai vieno jaunystės laikų sumanymo, kuris jo dalyviams iš pradžių atrodė labai rimtas, tik dabar dažnokai kelia šypseną“ (p. 488). Visai nenuostabu, kad Vilhelmas piktinasi, tai girdėdamas: nejaugi tais kilniais žodžiais ir vaizdais tik žaidžiama? Lieka neatsakytas ir klausimas: kodėl tiems kažkokiais niekam nežinomais rimtais reikalais užsiėmusiems vyrams prireikė būtent Vilhelmo kaip žaidimų objekto? Argi išsilavinusių, išmintingų dvarininkų ir net dvasiškių vertas užsiėmimas sekioti dėl teatro galvą pametusį jaunuolį ir kiekviena proga žerti pamokslus? Tai nejaugi tie savo ir kitų vestuves planuojantys, perkantys ir paveldintys dvarus veikėjai daugiau nebeturi ko veikti? Juolab kad Vilhelmas pasiduoda ne jų įkalbinėjimams, o likimo siunčiamiems atsitiktinumams. Tiesa, kartais jie Bokšto vyrų surežisuoti, bet atrodo, kad veikti Vilhelmo likimą nėra jų pagrindinė misija romane.
Tačiau jau žinome, kad visų auklėtojų lūpomis kalba autorius, todėl drauge su pedagoginiais autoritetais į pasakojimą įsilieja plati didaktikos srovė, J. W. Goethe trokšta mokyti ir auklėti, tad leidžia personažams kalbėti tiesiog aforizmais, iš kurių po kiekvienu galėtų pasirašyti. Pedagoginė provincija tampa išmintingų vyrų, gražių sielų, anonimiškumą praradusių amazonių ir dorybingų mergaičių rengimo ūkvedėmis meistrių choru. Į tą daugiabalsį chorą dar įsiterpia Naujojo pasaulio tema – reikia visiems vykti į Ameriką, o tam kiekvienas turi įgyti amatą, kad galėtų būti naudingas visumai. Tai tenka priimti kaip nelabai logišką visos auklėjimo programos išvadą, nes visa istorija prasidėjo kaip tik nuo maištaujančio jaunuolio nenoro įgyti konkrečią profesiją. Jis paklus reikalavimui, bet ne todėl, kad subrendo kaip asmenybė ar pakeitė pažiūras, o tik dėl to, kad visiškai prarado valią bei sugebėjimą daryti sprendimus. Atsiduodamas jam diktuojančių poelgius valiai, kartais tą jų primestą valią Vilhelmas pavadina likimu.

 

 

PENKTOJI variacija: Vilhelmas Meisteris

 

Aptarėme mokytojus, tad metas nukreipti žvilgsnį į tiek netikėto dėmesio sulaukusį auklėtinį. Pakartotinis knygos perskaitymas sukėlė abejonių dėl Vilhelmo, „kalbančia“ pavarde „Meisteris“, protagonisto statuso. Kritinėje literatūroje šios hipotezės patvirtinimo rasti nepavyko, bet padėjo pats J. W. Goethe, viename laiške pataręs adresatui nežiūrėti į Vilhelmą Meisterį kaip į pagrindinį herojų. Bet jei ne jis, tai kas? Sumenkinus auklėtinio vaidmenį, griūna visa auklėjimo romano struktūra. Kol kas intriga tepalieka, pasigilinkime į romanui pavadinimą suteikusio herojaus klystkelius bei atradimus.
Tai, kas „Teatriniame pašaukime“ buvo epinis vyksmas, „Mokymosi metuose“ virsta pasakojimu apie vaikystę klausytojai, kuri užmiega. Epizodas ilgas, nelabai tinkantis kūrinio pradžiai, – nes veiksmas įstringa kaip reikiant neprasidėjęs, – tačiau neabejotinai autobiografinis. J. W. Goethe, atrodo, nuoširdžiai įsitikinęs, kad neturi jokių idėjų, kurias siektų įgyvendinti kūriniuose, jis bravūriškai tvirtino, kad ir „Faustas“, viso gyvenimo kūrinys, išaugo savaime kaip augalas. Ne išimtis ir meisteriada, apie „Mokymosi metus“ autorius sako: „Šis kūrinys priklauso prie pačios spontaniškiausios produkcijos, ir aš pats, galima sakyti, nepritaikau jam rakto. Ieškoma centro, tačiau jį sunku rasti, ir tai netgi nėra gera. Manyčiau, įvairialypis gyvenimas, slenkąs pro mūsų akis, pats savaime yra šis tas, be ryškios tendencijos, kuri tik iliustruoja tam tikrą sąvoką. Iš esmės visu tuo juk nenorima nieko kito pasakyti, vien tai, kad žmogus, vedamas aukštesnės jėgos, vis dėlto prieina prie laimingos pabaigos, nepaisant visų tų kvailysčių ir paklydimų“(5).
Jeigu viskas taip paprasta, tai kuo vis dar užsiima besikeičiančios kritikų kartos? Viliasi surasti romane, ko kiti iki jų dar nesurado, ar ieško to, ko ten nėra? Gal atėjo metas dekonstrukcijai? Bet ir šito veiksmo geriau už patį J. W. Goethe'ę nepavyks atlikti. Vis dėlto vienas klausimas kyla: jeigu žmogus yra vedamas aukštesnės jėgos, tai kam visa didžiulė auklėjimo dogmų ir išmintingų pamokymų lavina, griūvanti ant jo, kam ta pamokslaujanti didaktika bei siekiai pakreipti jaunuolio kelią kita linkme? Juk vis tiek jis ateis ten, kur aukštesnė jėga jį atves.
Problemiškas ir pats „mokymosi metų“ terminas. „Lehrjahre“, „Wanderjahre“ ir „Meisterjahre“ – tai viduramžių vokiečių amatininkų raidos stadijos: pradžioje mokomasi pas gerą meistrą amato, tada keliaujama pasižvalgyti po pasaulį, praplėsti akiračio, o grįžus iš kelionių tampama meistru. Vėliau, XVIII–XIX a. Vokietijoje, finansiškai pajėgūs tėvai, dažniausiai prieš vedybas, siųsdavo sūnus į trumpesnes ar ilgesnes pažintines keliones, nes pradėjus sėslų biurgerišką gyvenimą tokios galimybės gali ir neatsirasti. Vilhelmo atvejis – nei viena, nei kita. Kaip tik ateityje laukiantis sėslumas, monotonija, nepatrauklus užsiėmimas veja jaunąjį Vilhelmą iš namų. Kad jis nenori eiti tėvo pirklio pėdomis ir tikriausiai visiškai neturi verslumo geno, tik viena jo maišto priežastis. Kitas motyvas daug svarbesnis ir, jei galima taip pasakyti, globalesnis. Vilhelmas principingai atsisako įgyti profesiją, nes žinių bei įgūdžių turėjimas siauroje srityje, jo (ir F. Schillerio) nuomone, niveliuoja asmenybę, neleidžia jai išsiskleisti. Dar giliau žvelgiant, prieinama prie biurgerio ir aristokrato priešpriešos: profesiją įgyti privalo tik biurgeris, kurio klausiama ne kas tu esi, o ką tu moki; o kilmingasis turi visas galimybes lavintis, atskleisti savo talentus ir sugebėjimus (jeigu juos turi), tapti visapusiška asmenybe. Tai kaip tik ir yra Vilhelmo sau iškeltas tikslas: „Lavintis, tobulinti save tokį, koks esu nuo jaunų dienų, buvo mano – nors ir miglotas – troškimas ir siekis“ (p. 254). Tame pačiame laiške draugui ir antipodui Verneriui rašoma: „Vokietijoje tiktai kilmingam prieinamas tam tikras bendras, sakyčiau, asmeniškas ugdymas.“ Kilmingu Vilhelmui nebuvo lemta gimti, tad ir perspektyvos visiškai išskleisti savo asmenybę jis neturi dėl objektyvių priežasčių.
Teorija apie tai, kad siaura specializacija niveliuoja asmenybę, išdėstyta F. Schillerio „Laiškuose apie estetinį auklėjimą“ („Briefe über ästhetische Erziehung des Menschen“), „Mokymosi metų“ rašymas po ilgesnės pertraukos atsinaujino kaip tik tuo metu, kai J. W. Goethe's ir F. Schillerio draugystė buvo ypač intensyvi. F. Schilleris labai aktyviai dalyvavo draugo kūrybos procese, patarinėdamas bei kritikuodamas. Estetinio auklėjimo idėja buvo artima ir J. W. Goethe'ei, bet herojaus veržimuisi į teatrą kažkodėl nepritariama, šis pasirinkimas vertinamas kaip paklydimas. Kodėl? Gal tuometinis teatras neatitinka estetiškai auklėjančios institucijos reikalavimų? Gal herojus nė negali būti auklėjamas menu? Ir viena, ir kita, be to, dar autoriaus metodas, kai veikalas auga pats iš savęs, lemia netikėtus ir ne visada motyvuotus posūkius. Šiuo požiūriu ypač griežtas J. W. Goethe'ei jo biografas R. Friedenthalis: „Jis retai kada dirbo taip nevykusiai, tai ryšku ir stiliaus smulkmenose“(6). Bet ne apie smulkmenas kalba. Kaip jau sakyta, nedera tarpusavyje determinizmas ir beprasmė – jeigu viskas iš anksto nulemta – didaktika. Turėjo ar neturėjo J. W. Goethe idėjų, bet „Mokymosi metuose“ savaiminės raidos idėja visiškai paneigia Bildungsromanui ypač svarbią auklėjimo idėją.
Teko aptikti vieną paaiškinimą minėtuoju klausimu Jürgeno Brokoffo straipsnyje daug sakančiu pavadinimu „Auklėjimo ir estetinio auklėjimo nesuderinamumas“ („Unvereinbarkeit von Erziehung und ästhetischer Erziehung“). Pasistengsiu trumpai perteikti jo esmę: J. Brokoffas, kaip ir visi F. Schillerio tyrinėtojai, nepamiršta Immanuelio Kanto, kurio filosofines bei estetines idėjas kūrėjas savitai plėtojo. Aptariamajame kontekste ypač svarbi I. Kanto tezė apie su auklėjimu neišvengiamai susijusią prievartą (Zwang). Žinome, kad pamatinė F. Schillerio filosofijos ir kūrybos sąvoka – laisvė (Freiheit). Pasak F. Schillerio, estetiškai išlavintas žmogus, mėgaudamasis gražiu meno kūriniu, patiria „estetinę būseną“ (ästhetischer Zustand), kuri reiškia laisvę todėl, kad atsiranda formos ir medžiagos pusiausvyra, nepasiekiama jokiu kitu atveju, o tik tada, kai individą veikia grožis. Apie jokią prievartą čia netenka kalbėti, todėl taip pat negalima estetinio auklėjimo laikyti auklėjimu plačiąja prasme. Tai tik dalinis lavinimas, ir jis sunkiai įgyvendinamas, nesant išsilavinimo kitose srityse. Kitais žodžiais, estetinė būsena ir jos teikiama laisvė turėtų vainikuoti visą auklėjimo procesą, bet jo pradžia būti negali(7).
Jau minėtame eilėraštyje „Kelionė po Harcą žiemą“ yra eilutė, kur dievus pakeičia Dievas: „Denn ein Gott hat / Jedem seine Bahn / Vorgezeichnet“ („Viešpaties pirštas / Kiekvienam kelią / Nužymėjo“; vertė Simas Račiūnas). Turime pagrindo manyti, kad tai ne tik lyrinio herojaus, bet ir autoriaus požiūris, nes tai jis simboline pergale laiko įkopimą žiemos metu į Harco viršukalnę Brokeną. Subjektui belieka suvokti savo predestinaciją ir eiti iš anksto nužymėtu keliu. Toks pat ir Vilhelmo, nuolat prabylančio apie likimo galią, požiūris. Nagrinėdamas šį programinį eilėraštį, B. Leistneris rašo: „Visų pirma labai svarbu yra tai, kad subjektas įsitikinimą apie savo būties predestinaciją susietų su prielaida, kad žmogui gali būti atskleistas jo individualios būties dėsnis – bet su sąlyga, kad jis išplėtotų veiklą ir pasitikėdamas savimi bei pasitelkęs įžūlią drąsą išdrįstų artėti prie šio dėsnio paslapties“(8). Ar „Mokymosi metai“ apie tai? Gal tik iš dalies, iš tikrųjų sutampa tik pamatinė pozicija – autorius tiki subjekto predestinacija, jo romano veikėjas taip pat kliaujasi vedančia ir nukreipiančia likimo ranka. Bet kas toliau?
Vilhelmas, kaip tai pridera Bildungsromano herojui, yra visiškai neherojiškas, jis nepasižymi nei asmenybės galia, nei ypatingais talentais, nors tam tikrų vidutinių sugebėjimų rašyti ir vaidinti turi bei yra pasiryžęs juos puoselėti. Toks „vidutinis“ individas auklėjimo romane paprastai bręsta, patiria asmenybės tapsmą, ko nepasakysi apie Vilhelmą, kuris iš esmės nesikeičia, o tik sprendžia dilemą: likti teatre ar pasitraukti. Pirmas nusivylimas teatru susijęs su aktorės Marianos neištikimybe, tai daugiau emocionali reakcija, o ne racionalus sprendimas. Bet teatro trauka vis vien lieka didelė, Vilhelmą ir vėl matome su aktoriais repetuojantį Šekspyro „Hamletą“. Nors anglų dramaturgą atrado Jarno paskatintas, vis dėlto Vilhelmas pernelyg brandus, kad būtų tipiškas Bildungsromano „auklėtinis“. Jo teikiama savita „Hamleto“ interpretacija pagrįstai laikoma paties J. W. Goethe's požiūriu. Pasiremkime R. Friedenthaliu: „Goethe išsamiai dėsto savo mintis apie „Hamletą“, kurios parodo, kokį įspūdį jam padarė Shakespeare'as, kurį jis, aišku, suvokia savaip“(9).
Kai kurie tyrinėtojai galvoja kitaip, ir R. Friedenthalis nėra paskutinė instancija, lemia kas kita – ne tik šioje vietoje J. W. Goethe leidžia jaunajam personažui reikšti autoriaus mintis ir pažiūras, tuo jį nenatūraliai subrandindamas bei suintelektualindamas. Tikriausiai niekas neginčys teiginio, kad Vilhelmas – ne J. W. Goethe, bet romanas vis tiek lieka pusiau autobiografinis. Gal kaip tik dėl nepastovios ir neaiškios pasakojimo perspektyvos, kai autorius kalba kaip pasakotojas, bet autoriaus mintys patikimos ir kitiems personažams. Paradoksas čia tas, kad beveik visi herojai žeria pamokymus, atitinkančius autoriaus pažiūras, bet tai greičiau savitikslė didaktika, nes tiesiogiai ji nieko nepaveikia ir nepakeičia. Net ir Vilhelmo, kurį „auklėtinio“ statusas tiesiog įpareigoja keistis.
Iš tikrųjų Vilhelmui, nuo pat pradžių deklaruojančiam siekį prisidėti prie vokiečių nacionalinio teatro kūrimo, – tai ir J. W. Goethe's siekis – nelieka nieko kito, kaip tobulinti savo vaidybinius sugebėjimus, burti ir vienyti padriką trupę, rašyti pjeses. Nacionalinė drama Vokietijoje radosi Gottholdo Ephraimo Lessingo, F. Schillerio ir J. W. Goethe's dėka, bet nacionaliniam teatrui laikas dar nebuvo atėjęs, o tuometinė teatro būklė netenkino reiklesnio žiūrovo. Po šalį klajojo neaukšto lygio aktorių trupės – su viena jų ir suartėjo Vilhelmas – kai dvarų – tarp jų ir Veimaro – scenose vaidintos prancūzų klasicistinės tragedijos, klausyta italų operos. Taip, nacionalinio teatro sukūrimas buvo epochinis uždavinys, ir J. W. Goethe, kurdamas dramas, jas statydamas rūmų teatre ir net pats vaidindamas, įdėjo vertingą indėlį į vokiečių teatro istoriją. Bet pačiam J. W. Goethe'ei scena buvo tik dar viena veikla tarp daugelio kitų. Jo herojus priešingai – nors diletantas kaip ir autorius, bet dėl teatro pametęs galvą. Maga retoriškai paklausti, kaip galėjo J. W. Goethe taip neatsakingai skirti misiją personažui, iš anksto žinodamas, kad tai ne jo jėgoms.
„Niekad nebus visai išsklaidytas įtarimas, kad Goethe į viską žiūri kaip į žaidimą ir su ironija“(10), – rašo R. Friedenthalis. Būčiau labai linkusi su tuo sutikti. Liktų tik klausimas, ar tikrai į viską žvelgiama su ironija, ar, dar patikslinant, ironiškai pateikiami ir gausūs didaktiniai epizodai. Nėra abejonių, kad tai J. W. Goethe's mintys, tai kodėl jis turėtų save patį vertinti ironiškai? Atrodo, autoriui svarbiausia tas mintis išsakyti, ir nelabai rūpi, į kieno lūpas jos bus įdėtos ir kokiame kontekste nuskambės. Galime dar kartą paminėti Lotariją, dėstantį J. W. Goethe's mintis: „Didžiausia mokytų žmonių klaida yra ta, kad jie viską pasirengę sieti su idėja, o mažai arba nieko nesieja su konkrečiu dalyku“ (p. 380). O kas ta Lotarijo konkretybė? Dvarų perpirkinėjimas ir rinkimasis tarp Aurelijos ir Terezos?
Teorija ir praktika knygoje akivaizdžiai prasilenkia. Rimtieji autoritetai vaikosi jauną teatro fanatiką po visą šalį, kažkodėl žūtbūt siekdami jį atgrasyti nuo teatro ir nukreipti kažkokios abstrakčios, tik jiems težinomos veiklos keliu, kol visiškai sutrikdytas Vilhelmas ir pats suabejoja savo pasirinkimo tikrumu, bet, atsižadėjęs teatro, jis viduje nė kiek nepasikeičia ir toliau tvirtai tiki, kad viskas priklauso nuo likimo bei atsitiktinumų: „Ar nevyksta viskas atsitiktinai, ar nepasiekiau, ką užsibrėžęs, be savo pastangų?“, ir toliau: „Likimas veda be mano pagalbos prie visų mano troškimų tikslo“, arba: „O gal iki šiol, pats nežinodamas, vykdei savo planą?“ (p. 242).
Randasi didžiulis prieštaravimas: išmanūs mentoriai, tie tikrieji žiburiai, turintys kažkokį planą, reikalauja veiklumo ir veiklaus gyvenimo, o Vilhelmas savo tikslus (nors nėra visiškai aišku, ar tikrai tai jo tikslai) pasiekia nieko jų priartinimui nenuveikdamas. Kitiems kažką veikiant savo ir Vilhelmo labui, „mūsų herojus“ apsisprendžia: „Metu teatrą ir susidedu su žmonėmis, su kuriais bendraudamas visais atžvilgiais galėsiu atsiduoti teigiamai ir naudingai veiklai“ (p. 435). Atrodo, kad „metu teatrą“ yra tas ilgai lauktas rezultatas, dėl kurio garbieji Bokšto vyrai padėjo tiek pastangų, auklėdami neklusnų „pameistrį“, taip ir netapusį meistru, o pačiam susimąstyti apie „veiklų gyvenimą“ Vilhelmui tiesiog nebūdinga. Vis dėlto nepalieka mintis, kad Vilhelmas kaip mėgėjas daug pasiekė teatre, ir atrodo visai įmanoma, kad meninės prigimties individui tai galėtų būti tikrasis pašaukimas, nes mokymosi metai jį nuo teatro nutolino, bet niekur nenuvedė, tik sugrąžino į pradinį tašką prie biurgeriškų vertybių. Kritikoje sutartinai ir patetiškai teigiama, kad Vilhelmo branda atėjo drauge su tėvyste, ir tai gali būti tiesa. Bet tokia situacija niekaip nesusijusi nei su jo pradiniais planais, nei su ateitimi, kaip parodys „Klajonių metai“.
Romano pabaigoje matome bet kokią iniciatyvą praradusį titulinį personažą (pagrindiniu herojumi jo niekaip nepavadinsi), nežinia kodėl sumaniusį vesti Terezą (jos stichija – virtuvė ir maisto atsargų sandėlis, ji rengia guvias ir veiklias ūkvedes), bet galų gale jam kartu su dvaru įteikiamas prizas – tobuloji Natalija, atrodanti tiek tobula, kad realiam gyvenimui tiesiog netinka. Nebaigtas auklėti Vilhelmas, kaip paaiškės „Klajonių metuose“, atskiriamas nuo Natalijos, išsiunčiamas keliauti ir neturi teisės daugiau nei tris paras praleisti vienoje vietoje. J. W. Goethe mistifikuoja „mūsų skaitytoją“ kiek įmanydamas, o Vilhelmą kitoje dalyje dažnokai tiesiog pamiršta. Bokšto išminčiams jis dabar jau paklūsta besąlygiškai, o šie ypatingų užduočių jam neskiria – Vilhelmas turės auklėti mirusios Marianos jam paliktą sūnų Feliksą, apie kurio buvimą ilgai nežinojo. Užtat viską žinojo Bokštas, pagaliau atitolinęs nuo teatro jaunuolį – kaip ir autorius, svajojusį apie Vokietijos teatrinės kultūros tobulinimą ir norėjusį prie to vyksmo prisidėti. Keistokai išsirutulioja situacija tuose „Mokymosi metuose“, kurie nieko neišmoko. Asmenybės raida nevyksta, ir ar nebus taip, kad rimti vertintojai kalba apie Bildungsromaną, kurį J. W. Goethe planavo parašyti, o ne apie tą kūrinį, kuris išsikristalizavo iš „Teatrinio pašaukimo“, leidžia nujausti būsimus „Klajonių metus“ ir lieka įstrigęs tarp dabarties ir ateities? Tas kūrinys daugiaplanis, su siužetiniais atsišakojimais, jame linksmai kaukši Filinos bateliai ir skamba liūdesio pilnos Minjonos bei senojo arfininko dainos, jame gausu auklėtojų, maža auklėjimo rezultatų ir daug daug ironijos.

 

 

ŠEŠTOJI variacija: graži siela

 

„Graži siela“ – tai F. Schillerio estetikos terminas, taikomas harmoningai prigimčiai charakterizuoti. F. Schilleris šia sąvoka „įveikia“ I. Kanto kategorinį imperatyvą, nes gražiai sielai nebereikia spręsti dilemos „pareiga–polinkis“, aukojant polinkį vardan pareigos. Tobulumo pasiekusi asmenybė nebejaučia vidinio prieštaravimo, nes jos polinkiai sutampa su pareiga. Idealistui F. Schilleriui tai humanistinės asmenybės raidos viršūnė, leidžianti artėti prie absoliuto, kurį jis įvardija terminu „Totalität“. Tikėtina, kad J. W. Goethe tokiai koncepcijai neprieštaravo, bet teorija jam visada „sausa šaka“ („Faustas“). F. Schillerio pasiūlytą „gražios sielos“ sąvoką J. W. Goethe panaudoja romane apie Vilhelmą Meisterį, bet niekur šio kūrinio pasakojime nerasime tiek daug ironijos, kaip Šeštojoje knygoje, pavadintoje „Gražios sielos išpažintis“. Vėlgi tikėtina, kad ne F. Schillerį parodijuoja jo artimas draugas, o patį abstraktų idealizmą.
Pažiūrėkime, kaip susiformavo gražios sielos mąstysena. Motina pasakojo mergaitei Biblijos istorijas, tėvas supažindino su gamtos dalykais, „o kad pasaulio kunigaikštis, kitaip sakant, nelabasis, šioje sueigoje turėtų balsą, teta man pasakodavo meilės istorijas ir sekdavo stebuklines pasakas“ (p. 315). Dvasinio peno nepakako, nepaisant aistros skaityti, teko mokytis virti, „išdaryti vištą, paršelį man buvo tikra šventė“ (p. 316). Prancūzų kalbos ir šokių pamokos labai praverčia dvaro baliuose per neilgą juslinių linksmybių periodą, „kuris nešė ir blaškė tarsi srauni upė; tai buvo patys neturtingiausi mano gyvenimo metai“ (p. 321). Iš seno mokytojo sužinojusi paslaptį, kad daugelis gražių ir turtingų vyriškių gali kelti pavojų ne tik mergaitės dorovei, bet ir sveikatai, pasakotoja prisimena, kad vengdavusi „liesti jų taures bei puodelius, taip pat ir sėstis ant kėdžių, ant kurių jie buvo sėdėję“ (p. 321). Save veidrodyje be drabužių suaugusi mergina išvydo netyčia. Atsiradus gerbėjui, kuris netrukus tapo jaunikiu, ji mąsto „apie moteriškai giminei taip deramą klusnumą“ (p. 327), tačiau abiejų jaunuolių nuomonės apie dorybes ir dorovingumą labai skyrėsi. Nesutapo ir požiūriai į religiją, tad nors merginos meilė Narcizui „atitiko pasaulio sukūrimo planą ir niekur nesikirto su pareigomis“ (p. 329), jai taip ir nepavyko tapti „nuostabia ir dorovinga žmona“, kuri leistų jaunam paklydėliui jos glėbyje patirti, kas yra dorybė.
Praradusi dvasios ramybę, jaunoji herojė vėl suartėja su Dievu, nuo kurio buvo nutolusi dėl Narcizo, ir ima iš naujo vertinti visus savo poelgius, kritiškiausiai žvelgdama į šokius ir žaidimus: „Viską, kas iki tol apie juos buvo sakyta, mąstyta ir rašyta gera ar bloga, rinkau, aptarinėjau, skaičiau, svarsčiau, lyginau, atmetinėjau ir be galo kankinausi“ (p. 332). Dvidešimt dvejų metų dievota mergina, pradėjusi nesibaigiantį dialogą su „Neregimuoju“, nusprendžia, kad jusliniai malonumai ne jai, ir pradeda rūpintis išskirtinai sielos išganymu, kas, rašančiosios nuomone, sutapo su religinės nuotaikos pakilimu tuometėje Vokietijoje. Būta ketinimų grąžinti pernelyg dvasingą būtybę į pasaulį, bet ji jau neabejojo dėl savo vaidmens jame ir tapo dievobaiminga vienuole: „Niekas nesiejo manęs su pasauliu ir buvau įsitikinusi, kad jame niekuomet nerasiu teisingumo; taigi jaučiausi džiugi ir ramios dvasios, nes atsisakydama gyvenimo likau gyventi“ (p. 340).
Septynerius metus vienuolė laikėsi „savo dietetinio atsargumo“, bendraudama tik su Neregimuoju ir neturėdama jokio supratimo apie nuodėmę. Pažintis su dievobaimingu Filonu privertė „mūsų dvasingąją būtybę“, nepažinusią blogio, vis dėlto jo bijoti, ji jautė, kad gali būti prasikaltusi, bet nežinojo, kuo save kaltinti. Kokia baisi dvasinė būsena! – kaltinti reikia, bet nėra dėl ko. Dešimt metų lavintos dorybės dabar atsidūrė giliai glūdinčių sieloje baisenybių akivaizdoje. Paguodos nesuteikė ir dorovės filosofija, nes kas gali padėti įveikti nuopuolį, kai jokio nuopuolio nėra? Nelieka nieko kita, kaip šlykštėtis savo neįvykusiu hipotetiniu nuopuoliu. Bet vieną akimirką rašančioji suvokė, kas yra tikrasis tikėjimas, ir išgyveno „neapsakomą džiaugsmą“. Bet nelabasis nesnaudžia: vienuolės pradeda netenkinti pamokslai, dėl to galėjo būti kalti prasti pamokslininkai, bet, šiaip ar taip, „mūsų šventuolė“ tampa hernhutiečių seserimi. Tą naują virsmą reikėjo slėpti nuo savo pamokslininko, tad ir vėl neišvengta dvasinių kolizijų.
Per drąsu būtų tvirtinti, kad J. W. Goethe šiame įterptiniame skyriuje parodijuoja F. Schillerio teikiamą „gražios sielos“ fenomeną, bet jo sukurtą šventeiviškos, dėl nesamų nuodėmių ar nuopuolių besigraužiančios ir su Neregimuoju nuolat besikalbančios vienuolės paveikslą kaip nors kitaip vertinti tiesiog nėra pagrindo – tai gryniausia parodija. Kita vertus, jei ne pavadinime pavartota sąvoka „graži siela“, nebūtų pagrindo matyti parodiją, liktų tiesiog ironiškas pamaldžios, dorovingos, juslinį gyvenimą laikančios nuodėmingu ir dėl to pasirinkusios vienuolės dalią merginos dėsningos raidos pavaizdavimas. Sunku atspėti, ko siekė autorius, įterpęs į pasakojimą ilgą ir, kaip pradžioje atrodo, visai su pagrindiniu naratyvu nesusijusią garbios damos išpažintį. Nors pabaigoje, kai išpainiojamos sudėtingos siužetinės linijos, sužinome, kad, Vilhelmo žodžiais, „toji graži nuostabi siela“ buvo Natalijos teta. Galima klausti, kuo ji tokia nuostabi pasirodė Vilhelmui, skaičiusiam vienuolės įžadinius prisipažinimus, nesitikint tekste rasti atsakymą.
Už daug ką tetai dėkinga ir ją nuostabia asmenybe laikanti Natalija vis dėlto objektyviau vertina gyvenimo atsižadėjusią damą: „Jos labai silpna sveikata, galbūt pernelyg daug dėmesio sau, taip pat dorovinis ir religinis aikštingumas sukliudė tapti šiame pasaulyje tuo, kuo kitokiomis aplinkybėmis būtų tapusi. Tai šviesulys, švytėjęs tik nedaugeliui artimųjų, bet ypač ryškiai jis švietė man“ (p. 460). Įdomus tolesnis jaunų žmonių dialogas apie „gražią sielą“. Vilhelmas prisipažįsta, kad rankraštis padarė įtakos jo gyvenimui (bet tai tik jo subjektyvi nuomonė), ir kad jame labiausiai žavintis esąs „gyvenimo tyrumas“. Natalija giria jį už pozityvų vertinimą, pabrėždama, kad toli gražu ne kiekvienas, net ir išprusęs žmogus, pajėgus tai suprasti: „Kai kokia nors graži siela išsiugdo pernelyg didelį delikatumą, sakyčiau, lavinasi pernelyg sąžiningai, negana to, persilavina, tuomet šiems žmonėms, kaip atrodo, pasaulyje nebelieka nė lašo pakantumo, nė krislo atodairos“ (p. 460). Ką gi, šio rašinio autorei, pakartotinai skaitant, taip pat pritrūko tolerancijos pavaizduoto šventeiviškumo atžvilgiu, o tai ir nulėmė pamąstymus apie parodiją. Kad ir kaip būtų, F. Schillerio „graži siela“ – tai harmoningos, vidine pusiausvyra pasižyminčios būtybės sinonimas. Vienpusiškai „persilavinusi“ asmenybė tų kriterijų neatitinka.
Kaip jau sakyta, tikrąja „gražia siela“ laikytina Natalija. Bet kas yra ta tobuloji Natalija, į sceną išeinanti romano pabaigoje, keistu būdu atitenkanti Vilhelmui kaip žmona, kurią, kaip sužinosime skaitydami „Klajonių metus“, laimingas (o gal „laimingas“?) sutuoktinis tuojau pat priverčiamas palikti ir bendrauja su ja tik laiškais. Ši herojė galėjo atrodyti romantiška, kai gražiosios amazonės pavidalu pasirodė Vilhelmui tikrovėje, o vėliau vis išnirdavo jo prisiminimuose. Bet kai svajonių amazonė tampa Natalija, paaiškėja, kad herojė sukurta pagal natūralaus pareigos ir polinkio sutapimo formulę: „Nataliją jau šiame gyvenime galima skelbti palaimintąja, nes jos prigimtis reikalauja tik to, ko nori pasaulis, ir ko jam reikia“ (p. 480). Taip ją apibūdino ne pasakotojas, bet ką tai keičia naratyve, kur visi kalbėtojai verbalizuoja J. W. Goethe's mintis?
Jau susipažinęs su dievotos tetos išpažintimi, Vilhelmas sutinka Nataliją jos prakilniojo dėdės (apie kurį jau žino iš „gražios sielos“ rašinio) tobuluose namuose, kur, pasirodo, saugoma ir vertingoji jo senelio paveikslų kolekcija. Praeities salėje buvo matyti, kaip žmogus nė vieno savo įgimto polinkio ir gebėjimo nepalieka vienaip ar kitaip neišnaudojęs; viskas čia atrodė iškilminga ir įtaigu, žiūrovą čia supo savotiškas pasaulis, gaubė nepaprastas dangus ir tvyrojo ypatinga nuotaika. Vilhelmas prilygina namus, į kuriuos įžengia, šventovei, o Natalija jam – net ne „garbioji vaidilutė, o pati dievybė“. Atrodytų romantiškas susitikimas bematant pavirsta pedagogikos paskaita. Pasakojama lyg ir apie Abato pažiūras, lektorė – Natalija, o už viso to slepiasi, o gal net ir nesislepia, nes čia knygos pabaiga, ir skaitytojas jau priprato prie autoriaus-pasakotojo metodo, J. W. Goethe's įžvalgos auklėjimo klausimais. Dėstomos tokios tezės: auklėjimas tik tam tikrą laiką turi atsižvelgti vien į žmogaus įgimtus polinkius; svarbiausia žmogui veikla, o neturėdamas jai įgimtų polinkių nieko nepadarysi; kiekvienas, net menkiausias, gebėjimas yra įgimtas, nes neapibrėžtų gebėjimų apskritai nėra; tik dviprasmis, nenuoseklus auklėjimas formuoja nepasitikintį savo jėgomis žmogų; užuot žadinęs polinkius, užuot atskleidęs tikruosius gebėjimus, jis kelia norus, masina siekti to, kas taip dažnai nedera su jo prigimtimi.
Taip buvo auklėjama Natalija, nuo jaunų dienų jautri žmonių nepritekliams ir kupina nenumaldomo noro tiems žmonėms padėti. Natalijos visai neveikė negyvosios gamtos žavesys, dar abejingesnė ji buvo menui. Herojė prisipažįsta: „Maloniausias jausmas mane apimdavo ir dabar dar apima, kai gyvenime išryškėja koks nors trūkumas, iškyla kokia nors reikmė, ir aš kaipmat mintyse galiu rasti pakaitą, sprendimo būdą, pagalbą“ (p. 468). Labdarą Natalija dalydavo ne pinigais, nes niekaip nenorėjo pripažinti jų kaip priemonės poreikiams tenkinti. Kai užeidavo į ankštas patalpas, kur susikimšę gyveno daugybė žmonių, pagalvodavo, kaip gerai būtų perkelti juos į erdvius rūmus... Gal pakaks? Maža ką galima pagalvoti, tik pasaulis dėl to netaps tobulesnis. Todėl ir J. W. Goethe's mįslingame veikale tobulėja tik pati Natalija, linkusi teigti, kad geriau klysti pagal taisykles, negu blaškytis pagal prigimties užgaidas: „Kiek stebiu žmones, jų prigimtyje, kaip man atrodo, visuomet žiojėjo spraga, kurią galima užpildyti tik aiškiai suformuluotomis taisyklėmis“ (p. 469).
Kaip sakyta, tai pagal formulę sukurtas paveikslas ir gyvo žmogaus jis nė iš tolo neprimena. Prieštaravimai tarp įstatymo ir laisvės, visuomenės ir individo netgi ne įveikti, o tiesiog nepažinti. Natalija daro tik tai, ką daryti ją skatina prigimtis, „o jos prigimtis nieko kito nereikalauja, kaip tik to, ko reikia pasauliui ir ko jis trokšta“. Kažkodėl autorius panoro, kad ši tobulybė nesižavėtų gamta ir nemėgtų meno. Tai lyg ir prieštarauja estetinio auklėjimo dvasiai, bet atrodo, kad geriau neieškoti logikos šiame įnoringame J. W. Goethe's veikale. Dar paklausykime Natalijos brolio Lotarijo žodžių: „Mano sesuo Natalija čia yra puikus pavyzdys. Niekuomet nepasiekiamas liks gyvenimo būdas, kuriuo gamta apdovanojo šią gražią sielą. Taip, ji nusipelno šio garbingo vardo labiau, negu daugelis kitų, sakyčiau net labiau už mūsų kilniaširdę tetą, kuri tuo metu, kai mūsų puikusis gydytojas pavadino aną rankraštį, buvo gražiausia būtybė, kokią savo aplinkoje pažinojome. Per tą laiką Natalija patobulėjo, ir žmonija džiaugiasi tokiu žmogumi“ (p. 542). Taip tarsi atitaisoma klaida – ne visai pagrįstas ankstesnis „gražios sielos“ apibūdinimo taikymas, ir Bokštas pakylėjamas iki visos žmonijos. Bet ar tai įtikina? Prisiminkime kiek senstelėjusį, bet įžvalgų Hermanną Augustą Korffą, nes jis labai subtiliai reiškia savo požiūrį į neįtikėtiną Natalijos fenomeną. Išsiaiškinus herojės požiūrį į gamtą ir meną, lieka dar jausmų klausimas, nors nėra jokių prielaidų tikėtis, kad „palaimintoji“ galėtų jų turėti. Į Vilhelmo klausimą, ar nieko nėra mylėjusi, Natalija atsako: „Niekada arba visada!“ Atsakymas nestebina, bet reikėtų paaiškinimo, o H. A. Korffas kaip tik jį turi. Natalija pati esanti meilė, todėl mylinti visada, bet siauresne ir konkretesne šio žodžio prasme negalinti pasakyti kada nors mylėjusi. Jos asmenybė tiek ištirpusi visuomenėje, kad bet kokia dalinė, tik su ja susijusi meilė jai esanti svetima. Mylėdama visus žmones, ji negalinti savo meilės skirti vienam. Čia H. A. Korffas jau suabejoja, ar jos sąjunga su Vilhelmu neprieštarauja anksčiau išsakytiems postulatams, ir teigia: „Ši meilė yra kuo abstrakčiausias, blankus, efemeriškas jausmas, ir autoriui iki galo nepavyksta pasiekti, kad mes to jausmo grožiu patikėtumėm“(11). Štai tokia švelni kritika mokslininko, gyvenusio J. W. Goethe's epochos dvasia ir ją aptarusio daugeliu svarbių aspektų. Bet net ir H. A. Korffas negailestingas J. W. Goethe's Natalijai: sudievinta ir pasodinta į pasaulio valdovės sostą, ji tampa esybe be kūno ir kraujo. O J. W. Goethe ar jautė, kad idealizuotas Natalijos, kurią sukūrusi pati gamta, paveikslas paneigia pačią auklėjimo idėją? Negalėjo nepajusti, bet ir čia jį greičiausiai gelbėjo įsitikinimas (ar koketavimas?), kad neturi jokių idėjų. Ko nėra, to ir paneigti negalima.
Visi išbaigti ir harmoningi kūrinijos pavyzdžiai romane, ar tai būtų tobuli rūmai, ar tobula siela, jau yra duotybė, skaitytojas nesužino, kaip jie radosi. Tame įžvelgtinas gilus paradoksas; kūrinys skirtas auklėjimo bei raidos idėjai, tačiau auklėjimas nieko nepakeičia ir niekur neveda, raida nevyksta, o tobulybė y r a, ir tiek. Pabaigoje tiktų pasakotojo žodžiai apie tai, ko jis neaprašinės: „Ir iš tikrųjų, jeigu galėtumėm aprašyti, kaip čia viskas sėkmingai buvo suskirstyta, kaip dėl sąsajų ir priešpriešų viskas buvo savose vietose, dėl vienspalviškumo ir margumo viskas suderinta, atrodė taip ir ne kitaip, negu turėjo atrodyti, ir darė tokį nepriekaištingą ir aiškų poveikį, – aprašę tai, skaitytoją nukeltume ten, iš kur jis nenorėtų taip greit pasišalinti“ (p. 482). Ar ne toks turėjo (galėjo) būti J. W. Goethe's romanas, dabar tikrai nestokojantis prieštaravimų? O gal autorius jame tiesiog tikslina, šlifuoja savo pažiūras į auklėjimą, taigi, iš dalies rašo sau pačiam ir dar kokiam tuzinui artimų žmonių?
Gyvenimo receptų siūloma daug, daugelio rekomendacijų centre – veikla ir veiklumas: „Veiklumas – štai pirmiausioji žmogaus priedermė, o visas tarpines būsenas, per kurias žmogus verčiamas ilsėtis, jis turėtų panaudoti išoriniam pasauliui pažinti, o tai savo ruožtu padės jam veikti“ (p. 366). Aktorystė kažkodėl veikla nelaikoma, o juk nustojęs vaidinti Vilhelmas iš tikrųjų daugiau nieko ir neveikia. Jokia veiklos galimybė jam nepasiūloma, pedagoginiai autoritetai apsiriboja kalbomis. Tuo pirmauja Abatas, viena jo ištarmių gal tiktų pabaigai: „Viskas, su kuo gyvenime susiduriame, palieka pėdsakų, viskas nepastebimai mus prusina, tačiau nepatartina leistis į apibendrinimus. <...> Geriausia – visuomet daryti, kas šiuo metu būtina“ (p. 372). Bet tai jau beveik rezignacija ir nevilties preliudija, nes aiškėja, kad eksperimentas su Vilhelmu nenusisekė: „Ak, tas, kuris aiškiai suvokia, kokią begalę veiksmų turi atlikti gamta ir menas, kol susiformuoja išprusęs žmogus, tas, kuris pats visomis išgalėmis dalyvauja, prusinant savo artimus, turi pulti į neviltį, matydamas, kaip nusikaltėliškai žmogus dažnai galabija save ir dar dažniau pasiduoda galabijamas kitų. Kai imu apie visa tai mąstyti, pats gyvenimas man atrodo atsitiktinė dovana, ir aš pasirengęs girti tą, kuris šią dovaną vertina ne daugiau, nei dera“ (p. 176). Kad ir kiek būtų gyvenimo išminties pamokų, užvertus knygą, sunku aiškiai atsakyti į pagrindinį joje keliamą klausimą: ar žmogus turi pats ugdyti save, atsižvelgdamas į savo įgimtas savybes, ar jam reikia pasiduoti protingam vadovavimui, nukreipiančiam jo likimą auklėtojų numatyta linkme.

____________________________________________________

* Visos ištraukos iš romano teksto, skliausteliuose nurodant puslapį, teikiamos pagal knygą: Johann Wolfgang Goethe. Wilhelmo Meisterio mokymosi metai / Iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius. – Vilnius: Gimtasis žodis, 2014.

(1) B o y l e   N.   Goethe 1749–1790. – München: Verlag C. H. Beck, 1995. – P. 458.

(2) S c h i n g s   H.   J.   Wilhelm Meister und das Erbe der Illuminaten // Jahrbuch der deutschen Schillergesellschaft. – 43. – Jahrgang, 1999. – Stuttgart: Alfred Kröner Verlag. – P. 134.

(3) L e i s t n e r   B.   Spielraum des Poetischen. – Berlin und Weimar: Aufbau-Verlag, 1985. – P. 49.

(4) F r i d e n t a l i s   R.   Getė. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 430.

(5) Ten pat. – P. 423–424.

(6) Ten pat. – P. 427.

(7) B r o k o f f   J.   Die Unvereinbarkeit von Erziehung und ästhetischer Erziehung // Jahrbuch der deutschen Schillergesellschaft. – 50. – Jahrgang, 2006. – Wallstein Verlag. – P. 136–141.

(8) L e i s t n e r   B.   Spielraum des Poetischen. – P. 65.

(9) F r i d e n t a l i s   R.   Getė. – P. 439.

(10) Ten pat. – P. 431.

(11) K o r f f   H.   A.   Geist der Goethezeit. – II: Teil. – Leipzig: Klassik. Koehler & Amelang, 1962. – P. 336.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12