tekstai.lt

Dovilė Kuzminskaitė. Penklinės tarp eilučių

Dailininkas Rimvydas Kepežinskas
Dailininkas Rimvydas Kepežinskas
Artūras Valionis. IŠ NATŲ. KAMERINIAI KŪRINIAI VIENIŠAM BALSUI. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 112 p.

 

Recenzija apie naujausią Artūro Valionio poezijos knygą veikiausiai turėtų būti labai trumpa – tokia, kokie yra ir šį rinkinį sudarantys tekstai. Susigūžę, kažin kokie nutrupėję, tarsi nelabai suprantantys, ką jie veikia šiame gražiame natų sąsiuvinyje, ir nežinantys – eilėraščiai jie ar ne eilėraščiai. Po „Daugiau šviesos į mūsų vartus“, kur buvo taikliai žaidžiama vizualikos ir teksto, komizmo ir rimties, prasmės ir absurdo dermėmis, iš A. Valionio tikimasi tikrai daug. Naujausioje knygoje tarsi ir mėginama žaisti tais pačiais motyvais – kalbėti per kalbą ir vaizdą, šiuosyk, tiesa, dar įsivedamas ir garsas. Tačiau rezultatas gana prastas. Tam yra kelios priežastys.
Visų pirma, knygos vizualika kiek „pritempta“ prie poetinio turinio ir tarp jų nesama stipraus ryšio. Preciziška knygos dailininko Rimvydo Kepežinsko kaligrafija iš tiesų įspūdinga, tačiau muzikiniai motyvai, tapę šio eilėraščių rinkinio dominante, taip ir lieka patys sau. A. Valionis įveda muzikinio kūrinio formą (tai ypač gerai matyti žvelgiant į struktūros lygmenį, mat yra penkios dalys: „Intro“, „A pusė. Kai vanduo išyra # # #“, „B pusė. # # # pirštai auga kuokštais“, „Bonus“ ir „Extra“), nurodoma netgi kūrinio trukmė – apytiksliai 45:03 (+3:00), tačiau daugiau muzikos, deja, nėra. Nelabai aišku, kiek motyvuota yra būtent tokia kompozicija ir kam tie ištisus puslapius užpildantys penklinės motyvai, kuriuose atkartojami kai kurių eilėraščių fragmentai. Tokią struktūrą, tartum atskirtą nuo eilėraščių, būtų galima pateisinti, jei tekstualusis knygos pradas būtų itin stiprus. Deja, A. Valiono eilėraščiai šiuosyk nėra ypač geri, o žaidimas grafika primena bandymą užpildyti poetines tuštumas ir „papirkti“ skaitytoją vaizdiniu – itin estetišku, tai tiesa, bet vis dėlto kalbame ne apie knygos meno pavyzdį, o apie poezijos rinkinį.
Tiesa, apie minėtą poetinį knygos turinį samprotauti dar sunkiau nei apie leidinio formą, mat jo čia nelabai ir esama. Būtų galima vieną po kito cituoti ganėtinai prastus eilėraščius, kurie nesukelia skaitytojui jokių emocijų, išskyrus tą vieną liūdną „ir kas iš to?“ (tokie galėtų būti ir p. 23, ir p. 11, ir p. 15 ir t. t. eilėraščiai-žaidimai). Gausu tekstų, kurie ne tik neišprovokuoja skaitytojo atsako, tačiau ir iš recenzento pozicijos sunku ką nors apie juos pasakyti. Pavyzdžiui:

 

Trečias

 

Įsimeta šio bei to
į skrandį. Užsimeta
skrandą. Išeina
kieman, plasnoja
skvernais, pakyla,
atseit skrenda.

(p. 23)

 

Verbalistinis žaidimėlis lyg ir smagus. Poeto gebėjimas manipuliuoti kalba, gretinant skirtingus elementus ir kertant logines ribas, aiškus jau iš ankstesnio jo rinkinio, tačiau ar toks tekstas reikalingas ir ar tai tikrai yra eilėraštis – labai sunku pasakyti. Perrašius šias eilutes elementarios prozos forma ir pateikus kaip raštelį, pastabėlę, vargu ar kas nors iš esmės pasikeistų. Tiesa, yra ir labiau vykusių tokių kalbinių žaidimų:

 

Ką pasėsi
tą ir pjausi |
reziumė

 

Juk ne pradžia, o pabaiga svarbiausia!

 

Vangogas šnabžda į nurėžtą ausį.

(p. 91)


Komizmas gana vykęs, viskas kaip ir gerai, bet, vėlgi, kiek čia poezijos? Būtų galima pradėti įprastinius samprotavimus apie eksperimentinę poeziją, tradicijos laužymą, apie tai, kad autorius mėgina sugriauti ribą tarp poezijos ir ne poezijos ir sąmoningai manipuliuoja skaitytojo kompetencijomis atpažinti ir pripažinti vieną ar kitą žanrą. Vis dėlto, remiantis tokiais A. Valionio tekstais, sunku svarstyti ir apie konceptualiąją ar eksperimentinę poeziją, ir apie „tradicinę“, nes kartais kyla įtarimas, kad, pavadinus kokį spontanišką parašymą poezija, bandoma publikuoti visiškai bet ką, kai iš tikrųjų tokius tekstus reikėtų vadinti prozos atkarpomis, dienoraščiais, užrašais ir pan.
Kaip jau minėta, po „Daugiau šviesos į mūsų vartus“ poeto kūrybinė kryptis gana aiški – iš A. Valionio niekas nesitiki sunkiasvorių egzistenciniais svarstymais grįstų tekstų, kontempliacijų ar kitokių panašaus pobūdžio eilėraščių. Gerai žinoma, kad šio autoriaus poezijoje prasmė atsiranda tarsi „netyčia“, nieko pernelyg neakcentuojant, visas reikšminis krūvis „įvyksta“ tarp eilučių. Tačiau ankstesnėje knygoje tos prasmės (kad ir kokia skambi atrodytų ši sąvoka) vis dėlto dar būta, o šioje jos jau itin mažai. Poetas tiesiog užsižaidžia. Suprantama, kad jo prieiga prie poezijos kaip tik ir yra noras išsivaduoti iš kalbos ir logikos pančių, „išsižaisti“ lauk iš visų konvencinių rėmų. Tą jis puikiai pabrėžia reformuodamas klišes ( „Mandagiai pagyrėm / dieną be vakaro / Išradom kelis dviračius“, p. 53), žaisdamas žodžių žaidimus („pykomės / vėl taikėmės / pykomės / taikėmės / vieni į kitus“, p. 39), taip pat išnaudodamas puslapio erdvę:

 

Trys karaliai

 

nuvyto el. pašte ir ant
palangių atvirukai

 

neužtruko
(p. 17)


Autorius plečia teksto semantiką originaliu knygos apipavidalinimu: apie penklinės motyvą jau užsiminta, o kitas, gana vykęs, žaidimas – p. 74–75 panaudoti pauzės ženklai, vizualizuojantys tylą, kurios iš skaitytojo prašo poetas. Kitaip tariant, A. Valionis abejoja tuo, ką vadintume tradicine poetika, neretai netgi prikišamai rodo, kad referuoti tikrovę jam iš esmės neįdomu: „Taigi... Žinote, tai ilga istorija. Ir tai / labai sena istorija. Ačiū už dėmesį“, p. 47), tik kažin ar skaitytojas iš poezijos laukia kokio nors visai kitokio pasakojimo (juk šioje knygoje gausu tuščio kalbėjimo apie bet ką ir drauge apie nieką), ar jis linkęs tradiciškai ieškoti kiek giliau slypinčių dalykų? Ko gero, kaip tik šis slydimas pasakojimo paviršiumi ir yra didžiausias A. Valionio rinkinio trūkumas, mat gerokai persistengta – skaitytojui sunku užčiuopti tą „kažką“, kas leistų jam „įeiti“ į tekstą ir gebėti rasti su juo bent šiokį tokį ryšį. Panašu, kad A. Valionis to „gilaus“ ir neieško – jam pernelyg smagu kalbėti pačiam su savimi.
Bene apmaudžiausia yra tai, kad potencialo poetas neabejotinai turi. Jis „prasimuša“ tekstuose p. 62–63, p. 65, p. 85:

 

Sodininko užrašai

 

Sutemo. Šiandien taip nieko ir nenuveikiau, kad saulė nenusileistų.
Paliesiu vaismedžius vandeniu. Tave pirštais.

(p. 62–63)

 

Čia puikiai matomas vienas iš svarbiausių A. Valionio poetikos bruožų – žaidimas kalba ir jautrumas reikšminiams žodžio klodams. Arba: „kai egzaminuotojai / nusisuko / tave paslapčia / nusirašau“ (p. 65). Taikli ir eilėraščio „Rekonstrukcija“ paskutinioji eilutė: „bet tavo veidas trupa.“ A. Valionis neabejotinai jautriai jaučia aplinką ir gerai valdo kalbą, tačiau itin dažnai pasiduoda pigiems žaidimams.
Bene geriausia būtų vadinti šį rinkinį vieno eilėraščio knyga – paradoksalu, kad tas vienas tekstas „Arija iš operos 2@s“ yra atspausdintas tik ant skirtuko ir taip tampa atskirtas nuo rinkinio visumos. Vis dėlto šis nors ir vienetinis eilėraštis rodo, kad Artūras Valionis rašyti gali, tik kažin kodėl nenori – verčiau renkasi kvailioti su savo nuotrupiniais tekstais, kurie gali būti įdomūs pasitaikydami knygoje kartą ar kelis, tačiau tik ne tada, kai toks rašymas tampa vienintele nekintančia kūrybine strategija. Knyga įdomi kaip konceptas, kaip objektas, originalus sumanymas, tačiau ką nors daugiau vargu ar reiškia, mat iš tikrųjų mums lieka neaišku, „o kas už žodžių?“ (p. 103).

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12