tekstai.lt

Lidija Pavlović-Grgić. Trys apsakymai

b_200_308_16777215_0___images_iliustracijos_2015_metai_gruodis_Metai_2015_12.jpgLidija Pavlović-Grgić (g. 1976 m. Konjice, Bosnija ir Hercegovina) – bosnių rašytoja, publicistė, žurnalistė. Gyvena ir dirba Sarajeve. Už pirmąjį apsakymų rinkinį „Kišne kapi u piščevoj luli“ („Lietaus lašai rašytojo pypkėje“), išrinktą geriausia 2011 metų debiutine prozos knyga, gavo Bosnijos ir Hercegovinos literatūrinę premiją, yra apdovanota kitomis šalies ir tarptautinėmis literatūrinėmis premijomis. Jos kūrinių paskelbta Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos, Slovėnijos, Makedonijos, Serbijos, Albanijos, Vokietijos, Italijos, Danijos, Indijos ir kt. šalių prozos antologijose. Netrukus pasirodys eilėraščių rinkinys „Leteći ljudi“ („Skrendantys žmonės“). Beje, autorė yra ir kelių poezijos knygų iliustruotoja ir dailininkė. Lietuvos skaitytojai su šios rašytojos kūryba supažindinami pirmą kartą.

VERTĖJA

 

Trys apsakymai

Iš bosnių k. vertė Laima Masytė

 

Spoksant į sieną

 

Aštuntos klasės baigimo proga turėjome vykti iškylon į Kroatiją, pirma lankytina vieta – Plitvicų ežerai. Pamenu, kaip, likus keliems mėnesiams iki išvykos, auklėtojas Stipė erzino mus pasakojimais apie kraštų, kuriuos aplankysime, grožį ir dėstė smulkius nurodymus dėl kelionės, kurios taip nekantriai laukėme. Kaip tik tada, kai pradėjome regzti ekskursijos – svajotos, toli nuo tėvų globos – planus, ji buvo pakeista: maršrutą netikėtai nukreipė į Juodkalniją! Auklėtojas pasakė, kad tai dėl susiklosčiusios padėties Kroatijoje. „Galimas daiktas, ten bus ir daugiau neramumų“, – paaiškino jis ir tuoj išreiškė viltį, kad padėtis kaimyninėje šalyje netrukus pagerės. Bet jo žodžiai neskambėjo taip įtikinamai kaip per matematikos pamokas, o jis puikiai išmanė, kaip mus mokyti ir auklėti.
Tais 1991-aisiais kai kurie iš mūsų suvokė viską, kiti nenutuokė nieko, na, bet dauguma suprato, kad šį kartą nelabasis tikrai iškrėtė kiaulystę, juolab po 1990-ųjų gegužės 13 dienos riaušių, kilusių per kroatų „Dinamo“ ir serbų „Crvena zvezdos“ rungtynes, kai Zvonė Bobanas, gindamas „Dinamo“ sirgalių, trenkė milicininkui. Po šio įvykio į mokyklą visi atėjome pasiruošę susirėmimui. Man ir visiems mano draugams futbolas buvo svarbiausias laisvalaikio dalykas, net ir merginos mūsų miestelyje skaitė „Sporto naujienas“ ir „Tempo“, žiūrėdavo varžybas ir mėgindavo prognozuoti rezultatus. Nuo amžių amžinųjų aš buvau „dinamovietis“, o mano draugai – „zvezdašai“. Saša, Zoranas ir Mišas įtikinėjo mane, kad Piksis yra šaunesnis už Zvonę ir Šukerą, o aš savo dievaičius gyniau taip, lyg jie būtų buvę mano kraujo broliai. Kartais viršų imdavo draugai, kartais juos perrėkti pavykdavo man, bet niekada nei žaidimų aikštelėje, nei šiaip nesame rimtai susikivirčiję, visada drauge eidavome į užklasinius būrelius: ar žaisti futbolo, ar į muzikos mokyklą.
Maniau, kad pirmas rimtas kivirčas tarp mūsų būtų galėjęs kilti po tų nelemtų, taip niekada ir neužsibaigusių varžybų, na, bet nieko panašaus neįvyko. Nustebau, kad nė vienas iš trijų bičiulių nieko neatkirto, kai aukštai iškėlęs galvą pareiškiau:
– Ė, ir gerai, kad Zvonė davė anam į skudurus, šaunuolis!
Kiti klasiokai niršiai ginčijosi, bet ir tarp jų neužvirė joks didesnis konfliktas, tik Milošas su Zrinku per fizinio pamoką susistumdė besiginčydami, kuris sirgalių klubas kaltas dėl kilusių riaušių: serbų „Delije“ ar kroatų „Bad Blue Boys“, ir ką labiau gynė milicija. Kumščiavimąsi sustabdė mokytojas Mikas, jis laiku pastebėjo nesportišką mokinių elgesį. Kelias dienas klasės dvokė susvilusiais sirgalių deglais.
Panašus kvapas tvyrojo ir 1991-ųjų pavasarį. Pakeitus ekskursijos planą, daugelis tėvų nusprendė, kad jų vaikas niekur nevažiuoja. Taip padarė ir mano mama. Nors gimtasis Mostaras toli nuo parako dūmų, kurie jau graužė Kroatijos dangumi plaukiančius debesis, mamą pagavo paniška baimė ir ji puolė įtikinėti, kaip viskas aplink užsiplieks, kai neramumai persikels pas mus, į Bosniją. Nerimastingos žinios įvarė jai tokį siaubą, kad nebenorėjo vykti į artimo giminaičio vestuves Splite, negana to, nusprendė, kad manęs irgi neišleis į ekskursiją. Veltui jos maldavau ir grasinau. Nepadėjo nei dėdžių, nei kaimynų įtikinėjimai, kad labai nusipelniau šios iškylos, be to, dar esu ir pirmūnas, ir pats geriausias sporto būrelyje! Nepadėjo ir tai, kad važiuoja Saša su Zoranu. Šitaip mąstė ir Mišo mama, žodžiu, perkalbėti tėvus buvo beviltiškas reikalas.
Kai atėjo paskutinė diena patvirtinti galutinį važiuojančiųjų sąrašą, mudu su Mišu nusprendėme įsirašyti, tikėdamiesi, kad tada tėvams bus nepatogu pasakyti auklėtojui, jog mūsų neišleidžia. Pasakyta padaryta. Kai auklėtojas Stipė per klasės valandėlę užrašinėjo vardus, mudu su Mišu pasakėme, kad važiuojame.
Deja, namie viskas susiklostė priešingai, nei tikėjomės: mama Ruža ir mama Biliana ne tik kad nesusitaikė su mūsų įsirašymo į sąrašą faktu, bet dar ir nubaudė atimdamos iš mūsų kišenpinigius! Paskui dar nuėjo pas auklėtoją ir pasakė, kad mudu įsirašėme per klaidą. Mišo tėvas Urošas pritardavo visiems žmonos Bilianos sprendimams, o ir mano tėvas Radė palaikė mamą. Visą savaitę mes su Mišu abejingai stebėjome, kas vyksta per pamokas, vis tikėdamiesi, kad abi mamos persigalvos, bet taip neatsitiko. Tada man šovė į galvą mintis: paprašysiu kaimynės Miros, geriausios mamos draugės, paskolinti man pinigų ekskursijai, tikėjausi, kad vėliau, po dešimties dienų manęs išsiilgusi ir pamiršusi mano netinkamą elgesį mama grąžins jai skolą. Jaučiau, kad sumanymas išdegs, nes Mira visada mane gynė ir palaikė. Atėjau pas ją nukabinęs nosį ir papasakojau, kad mama neišleidžia manęs į Juodkalniją. Ilgai nelaukusi, Mira padavė man reikalingą pinigų sumą.
– Štai, imk, sumokėk, kiek reikia, o aš pasikalbėsiu su Ruža. Bet nieko mamai nesakyk iki pačios paskutinės dienos. Aš ateisiu prieš pat tavo kelionę, kai Radė bus darbe. Tada drauge viską paaiškinsime. Ji neturės kitos išeities, – mirktelėjo man.
– Mira, tu teisi! – sušukau be galo laimingas.
Mišui patariau pasielgti taip pat, bet jis neturėjo žmogaus, kurio būtų galėjęs paprašyti tokios paslaugos. Man buvo gaila, kad negalėsime būti kambariokais ir drauge praleisti dar vienos beprotiškos, nuotykių pilnos kelionės, bet, svarsčiau, juk važiuoja Saša su Zoranu, mums bus smagu. Netrukus nunešiau auklėtojui pinigus už ekskursiją, šis nusistebėjo, kad ponia Ruža vėl persigalvojo, bet jokios suktybės neįžvelgė.
Kelionės išvakarėse pas mus užėjo Mira.
– Ruža, ar Marinas važiuoja į ekskursiją?
– O ne! Norėjo mane pergudrauti, bet nuėjau pas jo auklėtoją ir pasakiau, kad Marinas niekur nevažiuoja.
– Ė, važiuoja, važiuoja!
– Kaip tai? Aš jo neišleidžiu.
– Jį išleidžiu aš. Daviau jam pinigų!
– Na jau, na jau!
– Aš nejuokauju! Vaikas kone verkdamas atėjo, sako, kad jo neišleidi, o aš puikiai žinau, kiek jis mokosi, sportuoja ir stengiasi. Man jo pagailo. Daviau pinigų kelionei.
– Gal juokauji?
– Ne, sakau teisybę. Jo ekskursija apmokėta, tegu vaikas važiuoja, o pinigus grąžinsi, kai gausi algą.
– Marinai! Na ir gausi tu man! – nusimetusi šlepetes, puolė mane mama.
– Nereikia! – pasileidau per svetainę versdamas po kojomis pasitaikiusius daiktus. Laimei, Mira ją sustabdė.
– Klausyk! Gal tau galvoj negerai, palik vaiką ramybėje!
– Tai tau negerai! Nė neketinu čia su tavim derėtis!
– Derėsies, nesiderėsi – reikalas jau atliktas! Kaip tau ne gėda? Tavo vaikas puikiai mokosi, yra stropus, o tu jo neišleidi į ekskursiją! Gėda! – išpyškino neprileisdama mamos prie manęs. Netrukus mama liovėsi mane gainiojusi ir apsipylė ašaromis.
– Ar nematai, kas darosi? Man baisu, kad jam kas neatsitiktų... Vieną jį teturime...
– Ko tu baiminiesi? Viskas bus gerai, juk kartu važiuoja dar šimtas vaikų ir visi mokyklos auklėtojai. Juk žinai, kad jų auklėtojas Stipė griežtas kaip šventasis Petras, nebijok... – guodė Mira.
– Gerai jau, gerai... – mama vis dar virpėjo nuo slopinamo verksmo, bet buvo matyti, kad jau rimsta.
– Nagi, išvirk mudviem kavos, o mažius tegu ruošias kelionei, – pasiūlė Mira.
– Gerai, tegu važiuoja, – mamai vėl virptelėjo smakras, bet ašaras sulaikė.
Jos išgėrė kavos, o aš į didelę mėlyną kuprinę susikroviau sportines kelnes, marškinėlius, ausinuką ir kasetes. Vėliau mama sudėjo visa kita, ko dar prireiks kelionėje. Ryte patraukėme prie autobuso su užrašu „VIII A“.
– Marinai, sėskis priekyje, kad vairuotojas laiku sustotų, jei tave supykins!
– Gerai, mama.
– Ir saugokis! Nekvailiok kelionėje, būk protingas vaikas.
– Gerai.
– Saugokis, – pakartojo mama drebančiu balsu ir kaip niekada stipriai mane apkabino.
– Mama, atleisk man už...
– Saugokis, sūnau... – vis kartojo bučiuodama į skruostus, dėl ko jaučiausi nepatogiai prieš krizenančius klasiokus.
Netrukus visi susėdom į savo vietas, auklėtojas Stipė pamojo vairuotojui, kad galima važiuoti, o anapus langų mus lydėjo besišypsantys veidai. Mano mama stovėjo atokiau nuo linksmo būrio. Ji nemojavo, tik stovėjo ir verkė. Gerklėje man įstrigo gumulas, bet susilaikiau, nes pasidarė gėda prieš bendraklasius, kurie jau įsisiūbavo dainuoti ir šokti autobuse. Be to, esu vyras, kaip reikiant gaučiau į kaulus, jei kas pastebėtų, kad šniurkščioju! Tas gumulas gerklėje ištirpo tik vakarėjant, kai po kelių valandų dardėjimo apsistojome Tivate.
Saša, Zoranas ir aš drauge apsigyvenome viešbučio kambaryje Nr. 213. Priešingai nei tie, kurie vos atvykus prisipirko brendžio ir netrukus jau vėmė tualetuose, mes, lyg rytojaus dieną mūsų būtų laukusi svarbi treniruotė, jau dešimtą nuėjome į kambarį ir sugulėme į lovas.
Rytą nubudome žvalūs ir linksmi. Tą dieną neturėjome jokios suplanuotos ekskursijos, nes reikėjo pailsėti po kelionės, o kitą dieną buvo numatyta aplankyti Kotorą ir žymųjį jūros muziejų. Laisvadienį nutarėme praleisti vaikštinėdami po miestą. Tikėjomės, kad pamatysime kokią mokyklą ir ten susipažinsime su merginomis, su kuriomis galėtume pabendrauti, kol čia esame. Iki pat pietų visi kartu, kad nepasimestume, vaikštinėjome aplinkinėmis gatvelėmis, bet jokios mokyklos neaptikome. Grįžome papietauti, paskui vėl išėjome į žvalgybą, į viešbutį pasukome tik pajutę, kad nežmoniškai skauda kojas. Kai jau kėblinome į kambarį, priėjome salę su televizoriumi. Išgirdome didelį triukšmą, tad įėjome į vidų pasižiūrėti, kas ten vyksta.
Krepšinio varžybos padalijo žiūrovus į dvi stovyklas. Vienoje – Belgrado „Partizano“ sirgaliai, kitoje – Splito „Jugoplastikos“. Vienoje pusėje visi, kas serga už „Zvezdą“ ir „Partizaną“ (beje, kai kaunasi šios dvi komandos, jų sirgalių klubai „Delije“ ir „Grobari“ tampa nuožmiais priešais). Kitoje stovykloje susibūrė visi „Dinamo“, „Hajduko“, „Veležo“ ir kitų komandų gerbėjai. (Sirgaliai iš „BBB“ ir „torcidašai“ taip pat nealpsta iš meilės vieni kitiems, kai jų favoritai suremia kardus.) Mes trise atsistojome tarp dviejų kriokiančių stovyklų.
– Saša, Zoranai, čionai! – šūktelėjo Milošas ir mostelėjo ateiti. Jiedu susižvalgė ir nuėjo kur kviečiami.
Aš likau centre.
– Ei, o tu ateik pas mus! – pamojo man Zrinkas.
– Ne! – atšoviau ir trumpam priėjau prie tų, kurie skandavo už „Partizano“ krepšininkus.
Visi apstulbę pažvelgė į mane ir nuščiuvo.
– Paklausykit, mes, „dinamoviečiai“, per kašio varžybas sergame už „Ciboną“. Visi „Hajduko“ sirgaliai serga už „Jugoplastiką“, arba „Pop 84“, kaip sau norite. Visi „Delijos“ – už „Zvezdą“, o „Grobariai“ – už „Partizaną“! – išpyškinau į mane vėpsantiems veidams su pakeltais iš nuostabos antakiais ir nužingsniavau durų link.
– Bet juk čia tai mūsiškiai, kroatai! – mestelėjo kažkuris.
– „Cibona“ čia nežaidžia! – atsigręžiau ir nuvariau tiesiai į savo kambarį.
Vos įėjęs, stvėriau ausinuką ir pasileidau „Guns N' Roses“ albumą „Appetite for Destruction“. Kasetę perklausiau du kartus, spoksodamas į sieną.

 

 

Paklina

 

Kitados dieną pradėdavau žvelgdamas į Paklinos kalną. Tėvukas pastatė namą Jošanicoje ir visus langus prakirto į Paklinos pusę. Dar ir dabar, atsidūręs už dviejų tūkstančių kilometrų nuo tos vietos, kai po neramaus miego staigiai praplėšiu akis, vėl išvystu jį. Aukštą, galingą, slaptingą kalną, iškylantį atmintyje siaučiant švediškam vėjui. Paklinos tarpekliai traukia kažkokia mistiška pilkuma, o žaliuojantys miškai jo papėdėje tarsi karaliaus apsiaustas dengia storo, nepaslankaus horizonto valdovo kūno iškilumus. Per kalną it gyvatė vingiuoja kelias į Borkas. Kiekvienas vingis – laiptelis, priartinantis prie nuostabaus vaizdo į Konjicą, miestelį, iš kurio, būdamas aštuntokas, pabėgau devyniasdešimt kažkelintais metais.
Anksčiau man ne itin rūpėjo gimtasis kraštovaizdis ar pasakojimai apie vietovę, kurioje po kiekviena šaka tūno kokia nors paslaptis ir istorijos apie praeities gadynę. Kadaise senelė man pasakojo, kad Paklinos kalnas yra lyg labirintas, išraižytas takelių, slaptingų tarpeklių, olų, dažnai virsdavusių slėptuvėmis. Per Antrąjį pasaulinį karą, pasakojo ji, čia slapstęsi būriai nepanorusių kovoti nei už vienus, nei už kitus.
Vienas tokių buvo mūsų kaimynas, kurio vardo senelė nepanoro išduoti; anas daug dienų praleidęs gulėdamas po šaknimis didžiulio ąžuolo, pro kurį traukusios voros ginkluotų visokio plauko žmogystų. O pokario metais, buvo kalbama pašnibždomis, į Pakliną it šmėklos pasitraukę priešų šalininkai. Man visada knietėjo daugiau sužinoti apie tuos, kurie penktajame dešimtmetyje apsiginklavę užkopdavo į mūsų kalvas ir, įsislėpę uoksuose, tykodavo savo aukų. Knietėjo sužinoti jų vardus ir karo takus, pamatyti, kokie jų veidai dabar, taikos metu. Na, vyresnieji platesnius pasakojimus apie karą buvo linkę nuryti lyg sprangų kąsnį, užsimindavo vos vienu kitu žodžiu, kad neatskleistų praeities, nes, sakydavo senelis, ir sienos turi ausis. Prosenelis taip pat neminėjo karų. Užvis labiau mėgo porinti apie savo jaunystę, prisiminimai apie kurią vis dar buvo nepaprastai ryškūs ir gyvi. Pasak jo, savo laiku Paklina pasitarnavo kaip užuoglauda ir visokiems įtartiniems tipams, vagims, kontrabandininkams... Jis ne kartą dėstė tikrą nutikimą, kaip, būdamas berniukas, užtikęs tais laikais žinomą vagį Rafą, popietę snaudžiantį slėptuvėje, nuavęs jam batus ir pririšęs šiuos aukštai prie medžio. Prosenelis mėgdavo prisiminti, kaip Paklina priglobdavusi ir daug įsimylėjėlių, slaptų ir visiems žinomų. Prosenelis galėjo papasakot aibę tokių istorijų, tiek iš savo, tiek iš kitų patirties. Dažnai per dantį traukdavo savo bendraamžį Ičaną, kuris slapta krūmuose susitikinėdavęs su artimiausia kaimyne, mergina, galėjusia pirštu jį aukštielninką parversti ant žemės. Menu prosenelio istorijas apie pasimatymus, kuriuos jie, visa gauja dykinėtojų, stebėdavo sulindę į artimiausią urvą. Garsiausiai prapliupdavome juoktis, kai prosenelis pasakydavo, kad dabar jau velionis Ičanas šalia savo mylimosios atrodydavęs lyg uodas, zvimbiantis palei meškos ausį. Pasakodavo ir apie tai, kad per audrą Paklina pasidarydavo klaikia ir siaubinga vieta. Daug kartų audra jį yra užklupusi beklaidžiojantį po kalną. Tada medžiai pavirsdavę milžiniškais letenas iškėtojusiais žvėrimis, alkstančiais žmogaus kraujo, o iš kiekvieno tamsaus brūzgyno, kaip jam rodydavęsi, tykoję plėšrūs nasrai. Galbūt todėl kalnas ir pavadintas pragaro, „peklos“, vardu. Nors ne sykį išvaikščiojo visus gretimus šlaitus, prosenelis, laimei, nė karto nesusidūrė su laukiniais gyvūnais. Prisiklausęs jo pasakojimų, kad Paklinoje veisias daugybė nuodingų gyvačių, niekada nenuklysdavau nuo pagrindinio kelio ir nepasukdavau slaptais takeliais. Tyrinėdavau aplinką eidamas tik vienu taku, kaip tik tuo, vingiuojančiu pro sąvartyną, kuris skleidžia bjaurų dvoką.
Seniai nesu regėjęs Paklinos. Kas žino, kada keliai vėl nuves į gimtąjį kaimą, iš kurio matyti pilkai žalias kalnas tarp pažįstamų debesų. O gal geriau ir negrįžti, ir visa, ką ten palikau, prisiminti taip, kaip kitados buvo. Gal apsiašaročiau Paklinos papėdėje išvydęs griuvena likusį geriausio draugo namą, tas draugas, kaip ir aš, eina lenktynių su gyvenimu kažkur Europos šiaurėje. Kartais susapnuoju, kaip einu pas jį, o jis pamato mane iš balkono ir pamoja:
– Ei, Daliborai! Svaidyklę prigriebei?
Ir pranyksta ūke, o aš lieku visiškai vienas kažkokioje nepažįstamoje ir žvarbioje vietovėje. Nubundu apniktas tykaus ilgesio, panūdęs parašyti dar vieną apsakymą, kurio mano mokiniai niekada nesupras.

 

 

Velio striukė

 

– Bjauriausia, kai, išlipus keleiviams, tenka rankioti šiukšles, pamestus žiebtuvėlius, daiktus... Ir nė nežinai žmogus, kam juos grąžint. Ir iš viso, ar reikia? Šitą va striukę jau reikia mest lauk! Ir kas dar dėvi tokį skurlių? Suterliota, apdriskus, dar ir šuniena trenkia, – bambėjo sau į kelių dienų barzdą vairuotojas Jurė, su pasidygėjimu nuo grindų keldamas seniai iš mados išėjusią odinę vyrišką XL dydžio striukę.
– Tavo vieta šiukšlyne, skarmalėli!
Vairuotojas susuko striukę į gumulą ir nunešė prie didelio maišo, prikimšto suglamžytų pakuočių, tuščių plastikinių butelių, popierinių nosinaičių, visaip išdekoruotų per ilgą kelionę autobusu iš Zagrebo į Splitą. Tačiau persigalvojo ir padėjo radinį šalia maišo kartu su palikta kepure.
– Tiek jau tos, neatiduosim tavęs šiukšliavežiams, gal dar savininkas pasiges, – šyptelėjo su užuojauta.
Tada šiukšles sukrovė į maišą ir nunešė į stoties konteinerį, o atidėtą drabužį – į savo mašiną. Taigi nenunešė striukės į administraciją, norėjo, kaip paprastai, pats pasirūpinti, kad pamestas daiktas patektų į reikiamas rankas.
Kelias dienas toji striukė gulėjo ant užpakalinės sėdynės ir šitaip atėmė viršenybės teisę iš jo anūkės, kuri vis maištavo, kad tas daiktas smardina jai kelionę į vaikų darželį, paskui užkliuvo sūnui, kuris išvažiuodavo paūžti su draugais, galiausiai žmonai su dukra, kurioms, kai apsipirkdavo, visada pritrūkdavo vietos bagažinėje. Ta striukė kėksojo mašinoje lyg neišvengiamas blogis. Įtartina, gremėzdiška, rūgščią smarvę skleidžianti ruda krūva. Ne kartą Jurė baudėsi išmesti ją į artimiausią šiukšlių konteinerį, bet paskutinę akimirką vis persigalvodavo vildamasis, kad savininkas vis dėlto apsireikš.
Vairuotojas Jurė nustebo, kai pagaliau šis pasirodė. Tai buvo maloni pažiūrėti ponia pablyškusiu veidu ir puošniai, tvarkingai apsirengusi. Vieną dieną ji priėjo prie Jurės, kai šis kone leisgyvis lipo iš autobuso po mirtinai išsunkiančios „karuselės“, reiso Frankfurtas–Zagrebas–Mostaras–Sarajevas–Splitas. Iš pradžių Jurė pamanė, kad jam vaidenasi, bet, kyštelėjusi galvą į autobuso saloną, ponia prabilo:
– Laba diena. Man pasakė, kad tai jūs spalio dvidešimt antrąją važiavote reisu Zagrebas–Splitas. Tą dieną autobuse pamiršau striukę. Gal kartais ją radote?
– Pala, spalio dvidešimt antrąją... Na taip! Aš važiavau! O kokia buvo striukė? – Jurė visada patikrindavo, ar sutampa apibūdintas ir rastasis daiktas.
– Labai graži, šilta, ruda odinė striukė.
– Radau vieną, bet nesu tikras, kad tai ta pati, – nusistebėjo Jurė, nes spalio dvidešimt antrą dieną jo autobuse buvo palikta tik ana sudėvėta striukpalaikė.
– Žinote, ši striukė man labai brangi, nors ir baisiai sena. Ji mano geriausio draugo Velio. Tiesą sakant, kadaise buvusio geriausio draugo. Prasidėjus karui, jo nebemačiau. Paskolino man ją vieną naktį, kad iš miesto grįždama namo nesušalčiau. Nors tada buvo pavasaris, naktis pasitaikė baisiai žvarbi. Kitą dieną tėvai išsiuntė mane su dėde pas tetą į Kroatiją. Beskubėdami vietoj maniškės į krepšį įdėjo Velio striukę. Jie manė, kad po kelių dienų visa tai baigsis, bet miestas buvo apgultas ir aš ilgai jų nei mačiau, nei girdėjau. Maniau, kad jų jau nebėra gyvųjų tarpe, bet, laimei, jie kažkaip išgyveno. O apie Velį nieko negirdėjau, iki šiol nežinau, kas jam nutiko... Niekas nieko apie jį nežino, – ištarė vienu ypu, ant ilgų jos blakstienų pakibo didelės ašaros.
– Vargšelė... Neverkit, na, ta striukė – pas mane mašinoje. Eime su manim.
– Jūs turite mano striukę?! Ačiū jums! Ačiū! Noriu jus pavaišinti.
– Ką jūs, nereikia! Juk normalu grąžint žmogui jo pamestą daiktą, – spyrėsi Jurė nudžiugęs, nes pagaliau krepšiai ant užpakalinės jo mašinos sėdynės ir keleiviai galės įkvėpti gryno oro.
– Reikia! Jūs nė neįsivaizduojate, ką ši striukė drauge su manimi patyrė. Eikime ko nors išgerti, jeigu nelabai skubate, – primygtinai kvietė šviesiaplaukė.
Jurė pasijuto pamalonintas tokio netikėto dėmesio, jam toptelėjo, kad kavinėje sėdintys kolegos slapčia stebės, kaip jis gurkšnoja kapučiną su šia dama.
– Na, gerai. Tokiai gražuolei nuodėmė atsakyti. Eime išgert kapučino, bet luktelkit čia, tuoj atnešiu striukę iš mašinos, – šyptelėjo ir mikliai nukurnėjo prie artimiausios automobilių aikštelės, po minutės grįžo nešinas rudu vyturu.
– Ačiū jums! Labai ačiū! – moteris priglaudė prie veido apsitrynusią apykaklę, išblukusias sagas ir nusekė paskui Jurę į kavinę.
Franė, Ivė ir Markas pasitiko juodu išpūtę akis, galėtum pamanyti, kad vyrams virš galvų pakibo nuostabos klaustukai, o Jurė dėjosi jų nematantis ir pasiūlė damai kėdę prie kampe stovinčio stalelio, kaip tik priešais iš nuostabos išsižiojusius bendradarbius.
– Žinote, ši striukė man kaip talismanas. Visada ją nešiojuosi drauge. Ji man primena Velį. Mes pažįstami dar nuo darželio laikų. Jis visada buvo mano gynėjas, o mudviejų mamos sakydavo, kad vieną dieną jos greičiausiai susigiminiuos, – prasidėjo naujas pokalbio raundas.
– Oi, klausykit! Dar nė nesusipažinom! Aš esu Jurė.
– O aš – Slavica.
– Ė, puiku, sakykite, ar tasai Velis buvo jūsų vaikinas?
– Ne. Visus tuos aštuoniolika metų buvome kaip sesuo ir brolis. Mes net buvome panašūs – abu šviesiaplaukiai ir rausvaskruosčiai. Mokykloje niekas nedrįso net paskersakiuoti į mane, nes turėjau gynėją, visa galva aukštesnį už kitus berniukus. Kai namie balindavome sienas, jis visada ateidavo pasiteirauti, gal tėvui reikia pagalbos stumdant baldus, o per Kovo 8-ąją mano mamai visada atnešdavo gėlių. Ir kavinėje niekada neleisdavo pačiai susimokėti už sultis. Jis ir daugiau galantiškumo parodydavo! Jam ne kartą yra tekę kulniuoti namolio trumpomis rankovėmis, nes savo striukę paskolindavo man. Įsivaizduoju, kaip jis šaldavo, bet to niekada neparodydavo.
– Veikiausiai buvo slapta įsimylėjęs.
– Nemanau. Tiesiog buvo geros širdies.
– Esate tikra? Vyrai šitaip elgiasi, kai nori užkariauti moterį!
– Galbūt kiti, bet tik ne jis. Dažnai savęs klausiu, kur jis, kaip jis? Kol gyvenau pas tetą Zagrebe, neturėjau nė vieno tikro draugo. Giminės vengė kur nors mane vedžiotis, kaimynai suko nosis į šoną arba žiūrėdavo kiaurai mane, o vėliau, kai studijavau Statybų fakultete, bendramoksliams prireikė net metų, kad imtų su manimi sveikintis susitikę gatvėje... Pradėjo su manimi bendrauti tik supratę, kad visus egzaminus išlaikau iš pirmo karto. Jiems iš manęs reikėjo paskaitų konspektų... Bet vis tiek skersakiuodavo į mano vyrišką striukę. Geresnės negalėjau sau leisti. Be to, nelabai man ir rūpėjo. Kažkaip buvo malonu manyti, kad Velis yra greta, kol turiu jo striukę, – čiauškėjo Slavica, o jos pašnekovas klausėsi it užhipnotizuotas, įsiterpdamas tik tada, kai pašnekovė nuščiūdavo gurkštelėti kavos.
– Bet nejaugi taip visą laiką ir dėvėjote šitą striukę?
– Ne. Maždaug antraisiais studijų metais pradėjau dirbti vienoje kavinėje. Tiesiog norėjau susitaupyti bent knygoms ir drabužiams, kad nereikėtų prašinėti tetos. Už pirmas santaupas nusipirkau naujus džinsus, vėliau nusipirkau ir kitų daiktų. O striukė visada buvo su manimi. Žiemą dažnai ja apsigaubdavau studijuodama, kad sušildytų besėdint svetainėje.
– Ar studijas užbaigėte?
– Taip! Beveik laiku. Kaip tik pasibaigė karas ir galėjau grįžti namo. Netrukus gavusi diplomą parvažiavau į Sarajevą pas tėvus ir viską pradėjau iš naujo. Ir tik įsivaizduokite: neradau nė vieno prieškarinio draugo! Nors visi buvo išblaškyti, apie visus juos ką nors sužinojau, bet apie Velį – nieko. Jo artimieji niekada nepasirodė. Ir niekada nesutikau nė vieno jo giminaičio, tik girdėjau, kad keli jų išvyko į Ameriką. Dažnai verkdavau. Ir ši striukė visada mane nuramindavo, ir ne kartą esu užmigusi, laikydama ją glėbyje, man kažkaip palengvėdavo...
– Ar jūs ištekėjusi? – Jurė vėl pamėgino užpilti vandens ant savo malūno.
– Taip! Įsidarbinau vienoje parduotuvėje ir ten susipažinau su savo vyru, savuoju Ratku, bet dabar mes gyvename Zagrebe. Jis vertėjas, įkūrė savo verslą, o aš rūpinuosi vaikais. Turime tris sūnus.
– O ką jis pasakytų, sužinojęs apie tą Velį? Suprantat, tarkime, man būtų toli gražu ne vis tiek, jei atsidurčiau jo vietoje.
– O ką turėtų pasakyti? Jis žino, kad Velis buvo mano draugas ir norėtų su juo susipažinti... Net mėgsta pajuokauti, kad, girdi, gaila, jog jam ši striukė siauroka, kitaip ir jis retkarčiais apsivilktų. Mūsų jaunėlio vardas – Velimiras, jis mėgsta šią striukę, nes žino, kad ji – jo bendravardžio Velio, mamos draugo. Anądien kaip tik mudu važiavome autobusu pas mano giminaičius, sūnus pasiėmė striukę, kad miegodamas galėtų apsikloti. Labai nusiminė, supratęs, kad pamiršome ją autobuse, tiesiog neturėjome laiko iškart eiti jos ieškoti, – pasakė Slavica ir dirstelėjo į laikrodį. – Oi, aš jus labai sugaišinau! Dovanokite, prašau, man irgi metas eiti. Ratkui jau pasibaigė susitikimas ir jis tuoj užvažiuos manęs pasiimti. Padavėjau!
– O, visai manęs nesugaišinote! Galiu ir aš dabar pavaišinti, – šypčiojo Jurė, stebėdamas už lango pavydžius kolegų žvilgsnius.
– Ne, ačiū, man tikrai jau metas eiti. Dar kartą dėkui už grąžintą striukę. Padavėjau! – Slavica jau žingsniavo durų link, vienoje rankoje laikydama rankinę ir striukę, o kitoje – piniginę. Kad ir nenorom Jurei irgi teko pakilti nuo kėdės, o padavėjas vis nesitraukė nuo baro.
– Tik pažiūrėkite, apsimeta, kad manęs nemato. Padavėjau! – vėl šūktelėjo Slavica. Šis stovėjo nusisukęs į didelį prie baro kabantį veidrodį. – Na ir įžūlumas! Teks pačiai prieiti! – pyktelėjusi moteris numarširavo prie liekno vyro žilstelėjusiais plaukais. – Ei, ar nematai, kad jau dešimt minučių laukiu, kol atneši sąskaitą! – išpyškino Slavica.
– Ponia, nepastebėjau jūsų. Atleiskite! – pasigirdo kažkoks keistai virptelėjęs balsas.
– Nieko baisaus, štai pinigai, – Slavica ištiesė šimto kunų kupiūrą ir netyčia paleido iš rankos striukę su rankine ant grindų.
– Ir aš kažkada seniai turėjau tokią striukę, – pakėlė daiktus nuo grindų padavėjas.
– Tikrai? – kiek abejingai paklausė moteris.
– Ir atidaviau ją geriausiai draugei.

 

Versta iš:
Lidija Pavlović-Grgić. Kišne kapi u piščevoj luli.
Kreševo: Fondacija Fra Grgo Martić, 2011

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12