tekstai.lt

Antanas Šimkus. Tie patys debesys

Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Pro redakcijos langą matyti stogo dalis ir debesys. Šiandien nelyja, todėl šviesiau. Jei rašyčiau dienoraštį, ko gero, neatsispirčiau pagundai papasakoti, kokie sunkūs, bet gražūs laivai plaukioja Vilniaus centre virš čerpėm ir skarda dengtų rūmų, namų ir bokštų.

Kita vertus, daugelis jūsų tai žinote ir patys. Tie, kurie nešė į Rašytojų sąjungos mėnraščio redakciją rankraščius, tie, kurie užsukdavo į svečius pas vieną ar kitą kolegą paplepėti, padiskutuoti, išsipasakoti, palošti šachmatais, atsigerti arbatos ir ne arbatos, tie, kurie ėjo honoraro ar tiesiog tikėdamiesi gauti kokį atsakymą. Neabejoju, kad būta net ir tokių, kurie nepamena, jog buvo, tačiau juos kas nors matė, ir, įtariu, yra netgi sapnavusiųjų redakciją ir netgi sapne regėjusių tuos debesis, plaukiančius už lango. Man šitoje regėjimų loterijoje sekasi šiek tiek mažiau.
Net ir pirmadieniniu žvilgsniu užkabinti tą debesyną spėju tik retkarčiais – popieriai ant stalo, tekstai monitoriuje, straipsniai, rankraščių pluoštai ir pluošteliai, reikalingi skambučiai, nereikalingi, žinutės, pokalbiai ir, žinoma, žmonės, nuostabūs, saviti, nepakartojami redakcijos žmonės. Visa, be ko sunku įsivaizduoti žurnalo kūrimą ir leidybą.
Ant rankų pirštų galiu suskaičiuoti, kiek tų žmonių dabar. Per ketvirtį amžiaus tas ratas tik mažėjo, traukėsi lyg iki kokio neįmanomai mažo, bet tvirto žiedo, užmauto ant likimo laumės rankos bevardžio piršto. Vis dar junti praeidamas, atsivertęs kokią popieriaus skiautę, visi čia dirbę, buvę vis dar yra šalia, čia pat, su tavimi. Matę ir šilto, ir šalto. Tarsi tos nebekūrenamos krosnys. Ugnies nėra, bet jei nebūtų kambarių kertėse tų ornamentuotų saugotojų, kažko trūktų. Neišbūtum žiemos.
Kai kopiau laiptais į redakcijos patalpas pirmą sykį, beveik prieš du dešimtmečius, kažkurią vasario mėnesio popietę, nė neįsivaizdavau, kad kada nors teks lipti čionai kiekvieną darbo dieną. Tačiau debesys turbūt buvo ir tąkart, kaipgi be jų.
Kiek pamenu, būta apniukusios atodrėkio dienos. Paėjėjęs koridoriumi gilyn, pasukęs į dešinę, vėliau į kairę, beveik patamsyje susitikau bendrapavardį Vladą.
Kai susitinka bendrapavardžiai, jie kažkodėl ima keistai šypsotis vienas kitam. Lyg iš drovumo, lyg iš atradimo džiaugsmo. Tai va. Šypsojomės. Ne giminės, bet vis tiek. Anksčiau buvau skyriaus redaktoriui perdavęs keliolika eilėraščių. Atėjau sužinoti, ar publikuos. Sakė, kad tiks. Palinkėjo rašyti ir toliau. Dar keletą gražių žodžių. Su šilta ironija. Apie Šekspyrą. Apie augantį jaunimą. Kaip tie palinkėjimai pildėsi ar pildosi, jau nebe šios dienos klausimas.
Tada džiaugiausi susipažinęs su „Bičių pabėgėlių“ autoriumi. Knygos, kuri parašyta ir išleista tada, kai prisodrintą absurdo sovietinę imperiją dar valdė „Mažosios žemės“ autorius.
Dabar jau nebėra tada sutikto poeto. Nebėra ir daugelio kitų. Tik debesys – tabako, kalbų, būtojo triukšmo. Daug kas nugulę į knygas, kai kas – į rašomųjų stalų stalčius, spintas. Kartais vis dar aptinkame mašinraščius – prozos, poezijos ar tiesiog straipsnių apie literatūrą, kur pribraukyta, pataisinėta čia dirbusių redaktorių ranka, rašyta jų gyvenimo braižu.
Štai vaikštau pavakare po tą kelių dešimtmečių „rašytnamio“ istoriją sugėrusią redakciją ir kalbuosi, kalbinu sutiktuosius. Nors užsukdavau tik retkarčiais, bet teko čia matyti ir Petrą Dirgėlą, skaitinėjantį popierius prie stalo, ir Juozą Aputį probrėkšmiais, dar vieno kito siluetą. Dabar dažniau apie juos perskaitau memuaruose, išgirstu kitų pokalbiuose, atsidūsėjimuose dėl senų gerų laikų, kartais garso ar televizijos įrašuose, ir jaučiu, kaip tie debesys už lango didėja, auga, – gražūs, galingi debesys, – manau, kad juos stebėjo visi. Taip, ir tie anksčiau išvardyti. Žinoma, jei sutiktume, kad mūsų vaikai, po mūsų ateinantys gentainiai irgi žvelgia mūsų akimis, turi mūsų žvilgsnį, regėjimą. Taigi, visi, kurie tik ėjo šiuo koridoriumi, tegu tik trumpam stabtelėdami, labai trumpam, kad paskui slinktų gilyn, vėl gilyn į redakciją.
Einu dabar ir galvoju, kad rašau kažkokias banalybes, o va tie kiti, jie rašytų kitaip, oho, kaip sukurtų, galvoju, kad va, aš einu koridoriumi, kaip ėjo kiti, daug literatūros žmonių iki manęs, galvoju, ėjo ir kitas Šimkus, iki jo dar kiti, ir dar vienas Šimkus, ir mes taip einame, einame vorele, kalbėdamiesi, susirašinėdami, skaitydami, einame ir kažkur ištirpstame – prietemoje, literatūroje, paraštėse. Ir visi jie parašytų kitaip, taip pat, bet ir kitaip, kiekvieno eigastis vis kitokia, rašymas kitas, tačiau po vienu stogu, tuo pačiu koridoriumi, ir tas žvilgsnis pro langą...
Ir kaip norėčiau, galvoju, kad kas nors kada nors eitų ir po manęs, ir tuos debesis pastebėtų, trumpam... Ir čia murmu posmą iš Vlado Šimkaus eilėraščio „Pradedančiajam“ – paguodžiantį, šiek tiek apsaugantį nuo sentimentalizmo pertekliaus ir grąžinantį į pradžią: „Tai viskas. Kaip sako, užtenka moralų, / gal persėsk prie kito – prie rašomo – stalo. / Ar maža gyvenimas temų pakišo? / Linkiu tik sėkmės / ir kūrybinio šišo.“
Taigi. Apie ką kalbėjome pradžioje? Taip, apie debesis pro langą. Ir truputį stogo. Įdomu, jei palypėtume ant kurio nors šio pastato kraigo, ar matytųsi upė?
Apie upę prieš dvidešimt penkerius metus, kai buvo leidžiamas pirmasis jau „Metų“ mėnraščio numeris, įžanginiame žodyje rašė ir tuometinis vyriausiasis žurnalo redaktorius J. Aputis: „Nors ir trūkčiodamas, šiandienos gyvenimas teka veržliai, netikėtai, dažnai lyg potvynio upė nešdamas į vandenis ir tai, kas galėtų (ir privalėtų) likti ant kranto, ir tai, ką reikia iš tikrųjų išplukdyti amžiams. <...> Atgrasi, patraukli ir paslaptinga ta patvinusi mūsų gyvenimo upė, visa pakrančių augmenija suklususi.“ Tuometinės 1991-ųjų sausio įvykių, santvarkų sąnašų realijos atvėrė daug nežinomybės, nerimo, tačiau tuo pat metu – tai buvo tikėjimo gyvastimi metai, vertybių patikrinimo, šviesos ilgesio, bandymo šlietis prie Kristijono Donelaičio klasikinio kalbėjimo, prie tradicijos, galbūt prie įprasto ir paprasto, bet paveikaus laiko skaičiavimo. Ir to J. Apučio teksto pavadinimas turbūt neatsitiktinai toks: „Metai – smėlio laikrodyje“.
Išbyrėjo ketvirtis amžiaus klepsidroje. Ar pavyko kultūros, literatūros, galų gale, redakcijos žmonėms tesėti pažadą, apie kurį kalbėta ar bent tikėtasi jo laikytis tada, žvelgiant į potvynio upę: „Būti sykiu ir sielininku, ir pakrantės augalu, ir židinio kūrentoju?“ Negalėčiau atsakyti vienareikšmiškai. Tačiau viena aišku: upė vis dar teka. Ir debesys vis plukdo vandenis viršum upės. O mes eidami koridoriumi stabtelime trumpam, tarsi kažką bandydami prisiminti...
Po truputį temsta. Uždegu stalinę lempą. Ją atsinešiau iš namų. Netgi ne savo. Iš senelių buto, kur ji jaukiai apšviesdavo didįjį kambarį. Svečiuodavausi pas juos Antakalnyje ir matydavau, kaip močiutė prie apšviesto stalo rašo laiškus savo draugėms, o senelis prie tos lempos šviesos pildo darbinius popierius, kartais ir skaito kokią nors medicininę profesinę literatūrą. Teko dar vaikystėje po ta lempa prisėsti ir man – lyg rašiau, lyg piešiau tokį kalėdinį sveikinimą. Panašiai jaučiuosi ir dabar, rašydamas prie šios šviesos. Iki Kalėdų liko nedaug, visai nedaug.
Vis dėlto kiekvieną sykį, kai ta šviesa nušvinta kabinetas, jaučiuosi, kad nušvinta visų čia ir ne čia buvusiųjų gyvenimai, jų bandymai gyventi paprastai, sąžiningai, kartais suklystant, suklumpant, vėl stojantis, dirbant privalomus darbus ir pernelyg nemurmant, neverčiant kaltės laikams, vadams ar vaikams.
Man atrodo, kad ta sutelkianti prie vieno stalo ar kviečianti vienas į kitą pažvelgti šviesa ir turėtų būti svarbiausia, tai, į ką dabar, o gal ir visais laikais gali ir turi kreipti dėmesį skirtingų kartų, įsitikinimų žmonės, jei jie nori ar tikisi susikalbėti. Tai turbūt svarbu ir rašytojams, taigi ir šio mėnraščio kūrėjams bei skaitytojams. Nes kitaip kam reikalingas tas žurnalas, jei jis neturi galimybės pakviesti, suteikti progos pasirodyti geriausiems? Tad ir šio mėnraščio neįsivaizduoju be tam tikros tradicijos tąsos, bandymo išlaikyti, kas vertingiausia – telkti talentingus autorius, publikuoti stiprius literatūros tekstus, atverti galimybes pagarbiam, oriam dialogui tarp įvairių pažiūrų, skirtingų kartų rašytojų ir ieškoti būdų tokios patirties apibendrinimui bei įprasminimui žurnale. Tikiuosi, kad panašios intencijos padės skaitytojams sulaukti dar daugybės įdomių ir prasmingų „Metų“.
Šiomis dienomis dažnai tenka išgirsti teiginį: „Viską čia reikia keisti.“ Yra kas ir stipriau pasako. Ir apie formą, ir apie turinį. Atidžiai klausau ir sutinku, kad keisti prasminga. Viską galima pakeisti. Išskyrus debesis, matomus pro langą.
Keisti pasveriant, po truputį. Galbūt net aktualizuojant primirštus dalykus. Tradicija turi galių atnaujinti. O mūsų literatūros, humanitarikos tradicija yra būtent tokia – sergstinti ir gelbstinti žmogų, tautą, valstybę daug dažniau negu paklaidinanti.
Tad kai vėl atsigręžiu į ankstesnius laikus, nematau aiškesnio mėnraščio istorijos ir nūdienos nusakymo, negu J. Apučio žodžiai 1991-aisiais: „Metai“ – žurnalas, kuriame rasime sienojų iš „Pergalės“ <...> [nuo 1942 m. iki 1990 m. išleista penki šimtai keturiasdešimt šio mėnraščio numerių, – A. Š.]. Juos iš tamsiųjų socialistinės šviesos miškų nenusikalsdami sąžinei sutampė nemaža rašto žmonių, visad žinojusių savo krašto žmonių viltis. <...> Į dalis, būrelius skilinėja mūsų krašto žmonės. Ar įmanoma būti po vienu stogu? Ar įmanoma gyventi po vienu dangum? „Metai“ norėtų kuo daugiau talentingų įvairiabalsių žmonių prašytis po viena padangte.“
Tai kaip dėl to gyvenimo po vienu dangum? Kaip dėl kūrybos, pačios įvairiausios ir geriausios kūrybos, vertos jūsų ir mūsų „Metų“? Lauksime.
Arba tiesiog – užsukite arbatos. Pro redakcijos langą regimi tie patys debesys... Stabtelėsime bent trumpam ir ties jais.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2015 Nr. 12