Vytautas Rubavičius. „Metų“ archyvo nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

septyni mirksniai

atodūsio meistrui

 

       1

dangus toks tyras

tyrų tyras

padangė

jau skaisti skaisčiausia

 

lyg ašaroj dievo

ką tik būtų sutaikyti

 

       2

ar pameni

kaip sustangrėjo pakrantė

ir gelsvių švarplėtas liežuvis

žolę pašiaušė

 

kaip ežero įlinky

metės puta ir pragydo

o debesis pasiklydęs

visas žvynais nuėjo

 

kaip septyni šermukšnajai

sachalino vyšniom pavirto

 

ar pameni

kaip vaivos rykštė

tavo buvusį dangų dryžė

 

       3

vakaro erkė

įkibus į pamiškę

rausta – –

gaisų atlaidai

 

       4

mažyčių

taurelių raštas

jūrvėjo švitrintam

smėly –

skaisčiausieji

tuštumos syvai

 

       5

trys keturios

ištaros išnaros

avižėlės

 

iš meilės

vaikystėj skaičiuotos

 

       6

po klebonišką

ir keleliu už kleboniškio

likę nelikę

 

gal dar pavysim

plunksną laukinio sidabro

mestą laikui atleidus

 

       7

skustuvas tiksi – –

mėnuo ausylas

leidžias į tavo atspindį

šaltiniuotą

 

 

 

su pienės pūku

 

mieloji

tavo švelni letenėlė

mėlyno drugio

nutvilkyta

 

 

 

netektas

ir neapraudotas

 

trūko

žodžio nytis

 

vėlės nelemtos

krito šešėlis – –

tyrų pagaugais

 

 

 

kartotinis

 

vakaras bložia į veidą

sliūkiną butelio raudą

užupio nuodo nutvilkytas

spygsi palaikis žibintas

 

apleisto rūmelio ertmėj

skleidžias degtinrožės krūmas

nuorūkų įdagai ženklina

geismo pritvinkusį kūną

 

giljotinos palaima – šešėliai

krinta lyg kraujo puta

iš nakties juodumos išverkta

balso stygoms užlūžus

 

dirk uostyk ragauk

leisk liežuvį gelmėn

kur atodūsis gyslas sutrauko

liejantis skradžiai

 

kur siela gryna

tarsi ką tik išspjautas dantis

suvirpa tamsos nušviesta

ir užgęsta kumščiui paliepus

 

čia viskas atleista

viskas pereita suomenuota –

išvirkščias dyrina mėnuo

vilniai šiugždant paraliais

 

kolei nagas auksinis aušros

arteriją perrėš –

miego pelė pasišiauš

stiklo pabirs karoliukai

 

tiek jau tos laimės

ir nevilties suvaitotos – –

skardinė

sukas akis paryčiui

pasitikt kito angelo

 

 

 

dar viena

metafizinė atodanga

 

jau kelinta naktis

virtuvėj girdėjosi krebždesys

baugštūs tamsos gumulėliai rezgė

neteisėtos gyvybės pinkles

į kurias vis patekdavo

poetinio polėkio pabaidyta mintis

 

apsisprendžiau –

paspendžiau spąstus

nebūties mažytį akivarą

 

kasnakt po vieną

mažą pelytę

mažesnę

mažesnę

mažiausią

 

paskutinė

ko ji čia atėjo

juk girdėjo mirtiną spygį

kas jos gyvastį šaukė ton vieton

kur spąstai nesyk jau įrodė

savo teisėtą galybę?

 

kraujo lašelis

išnykusios giminės

visatos tylą pradeginęs kraujo lašelis

lemtingai išgelbėjęs nuo vienatvės

 

 

 

raižus šešėlis

 

akis į akį

veidu į veidą

iš visos nejautros

 

taip skaudžiai tylu

kad kavinės langas

įtrūksta –

prie jo mes sėdėdavom

 

klausioj nebūty

byra aiženos

pinasi gijos

ir metasi raukšlės apie akis

 

 

 

perniek į niekur

 

visi keliai – – vien

lengvas bangelių ribėjimas

viksvų raštas ant išverkto mėlio

o dygioji gelmė – taip arti

kad net žvaigždės lemtinos

                 nė šešėlio

 

atsigultum

ant gelstančių nendrių

kaip užmirštas kinų poetas

ir leistumeis

tuo plunksniniu keliu

išsipildęs

kaip nebylio vaiko svaja

kol saulėlydžio vynas atleistų

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)