Vytautas Rubavičius. „Metų“ archyvo nuotrauka
septyni mirksniai
atodūsio meistrui
1
dangus toks tyras
tyrų tyras
padangė
jau skaisti skaisčiausia
lyg ašaroj dievo
ką tik būtų sutaikyti
2
ar pameni
kaip sustangrėjo pakrantė
ir gelsvių švarplėtas liežuvis
žolę pašiaušė
kaip ežero įlinky
metės puta ir pragydo
o debesis pasiklydęs
visas žvynais nuėjo
kaip septyni šermukšnajai
sachalino vyšniom pavirto
ar pameni
kaip vaivos rykštė
tavo buvusį dangų dryžė
3
vakaro erkė
įkibus į pamiškę
rausta – –
gaisų atlaidai
4
mažyčių
taurelių raštas
jūrvėjo švitrintam
smėly –
skaisčiausieji
tuštumos syvai
5
trys keturios
ištaros išnaros
avižėlės
iš meilės
vaikystėj skaičiuotos
6
po klebonišką
ir keleliu už kleboniškio
likę nelikę
gal dar pavysim
plunksną laukinio sidabro
mestą laikui atleidus
7
skustuvas tiksi – –
mėnuo ausylas
leidžias į tavo atspindį
šaltiniuotą
su pienės pūku
mieloji
tavo švelni letenėlė
mėlyno drugio
nutvilkyta
netektas
ir neapraudotas
trūko
žodžio nytis
vėlės nelemtos
krito šešėlis – –
tyrų pagaugais
kartotinis
vakaras bložia į veidą
sliūkiną butelio raudą
užupio nuodo nutvilkytas
spygsi palaikis žibintas
apleisto rūmelio ertmėj
skleidžias degtinrožės krūmas
nuorūkų įdagai ženklina
geismo pritvinkusį kūną
giljotinos palaima – šešėliai
krinta lyg kraujo puta
iš nakties juodumos išverkta
balso stygoms užlūžus
dirk uostyk ragauk
leisk liežuvį gelmėn
kur atodūsis gyslas sutrauko
liejantis skradžiai
kur siela gryna
tarsi ką tik išspjautas dantis
suvirpa tamsos nušviesta
ir užgęsta kumščiui paliepus
čia viskas atleista
viskas pereita suomenuota –
išvirkščias dyrina mėnuo
vilniai šiugždant paraliais
kolei nagas auksinis aušros
arteriją perrėš –
miego pelė pasišiauš
stiklo pabirs karoliukai
tiek jau tos laimės
ir nevilties suvaitotos – –
skardinė
sukas akis paryčiui
pasitikt kito angelo
dar viena
metafizinė atodanga
jau kelinta naktis
virtuvėj girdėjosi krebždesys
baugštūs tamsos gumulėliai rezgė
neteisėtos gyvybės pinkles
į kurias vis patekdavo
poetinio polėkio pabaidyta mintis
apsisprendžiau –
paspendžiau spąstus
nebūties mažytį akivarą
kasnakt po vieną
mažą pelytę
mažesnę
mažesnę
mažiausią
paskutinė
ko ji čia atėjo
juk girdėjo mirtiną spygį
kas jos gyvastį šaukė ton vieton
kur spąstai nesyk jau įrodė
savo teisėtą galybę?
kraujo lašelis
išnykusios giminės
visatos tylą pradeginęs kraujo lašelis
lemtingai išgelbėjęs nuo vienatvės
raižus šešėlis
akis į akį
veidu į veidą
iš visos nejautros
taip skaudžiai tylu
kad kavinės langas
įtrūksta –
prie jo mes sėdėdavom
klausioj nebūty
byra aiženos
pinasi gijos
ir metasi raukšlės apie akis
perniek į niekur
visi keliai – – vien
lengvas bangelių ribėjimas
viksvų raštas ant išverkto mėlio
o dygioji gelmė – taip arti
kad net žvaigždės lemtinos
nė šešėlio
atsigultum
ant gelstančių nendrių
kaip užmirštas kinų poetas
ir leistumeis
tuo plunksniniu keliu
išsipildęs
kaip nebylio vaiko svaja
kol saulėlydžio vynas atleistų
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)