1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?
3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?
1. Nepataikysiu į taktą, bet man XXI a. pradžia neatrodo nei nepaguodžianti, nei tragiška – juo labiau grasanti kokiomis nors apokalipsėmis. Gal esu absoliutus nenuovoka, bet tikrai nemanau, kad pasaulį, ypač Lietuvą, yra apėmusi kažkokia globali ekonominė krizė, kad dažniau nei anksčiau dreba žemė, dega miškai, kyla potvyniai. Visada buvo panašiai – chaosas, nelaimės, konfliktai ir incidentai žmoniją lydėdavo ir geresniais, ir blogesniais laikais. Lietuva irgi nėra išimtis. Buvo visko, net žemės drebėjimų, neaplenkė ir potvyniai, miškų gaisrai, geležinkelių ir automobilių katastrofos, cheminės nelaimės, šiurpūs žmonių žudymai... Problema kita – kaip mes visa tai pergyvename, kaip vertiname, kokią patirtį įgyjame.
Štai kad ir vadinamoji ekonominė krizė. Tačiau pasakykite, ar Lietuvoje kada nors buvo kitaip? Krizė yra mūsų likimas, amžina būsena pasąmonėje. Tarsi genys medį stuksentų – „krizė, krizė, krizė“! Niekada nesibaigianti, viską apimanti, bet visus tenkinanti krizė! Valdžią – dėl nesugebėjimo tvarkytis savo valstybėje, sveikatos apsaugą – dėl skurdo, švietimo sistemą – dėl nuolatinio pinigų trūkumo, varguolius – dėl kaskart gausėjančių išmokų ir kompensacijų. Pensininkams aiškinama, kad jų pensijos mažos dėl to, kad krizė, kultūros darbuotojų mikroskopinius atlyginimus taip pat suėda krizė, minimalus uždarbis yra menkas ir jo neįmanoma padidinti dėl krizės! Ir taip be galo, be krašto. Bet juk tos pensijos mažos buvo ir prieš dvidešimt, ir prieš dešimt metų, kultūros ir meno žmonės lygiai taip pat vargo ir tada, ir dabar, atlyginimų minimumas, jei ir augo, tai tik kosmetiškai.
Ką gi gali padaryti, jei krizė kalama žmonėms į galvas per visas įmanomas „mass medias“. Ir įkalama! Krizė Lietuvoje nepriklauso nuo metų laiko, įvykių Artimuosiuose Rytuose ar Tolimuosiuose Vakaruose, geros ar blogos valdžios, politinių vėjų ar skersvėjų. Krizė yra mūsų gyvenimo būdas, slypintis nenumaldomame geisme jaustis kankiniais, skriaudžiamiems, nesuprastiems ir neįvertintiems.
Taigi krizė yra natūrali lietuvio būsena ir net jei įvyktų toks stebuklas, kad pradėtume gyventi kaip inkstai taukuose, krizę vis tiek sugalvotume. Krizinis mąstymo būdas yra persmelkęs mūsų sąmonę, elgesį, bendravimą. Tokią situaciją lemia dvi svarbios priežastys. pirmiausia per amžius susiformavęs autsaiderio, arba „paskutinio eilėje“, archetipas. Mums visą laiką atrodo, kad kitiems sekasi geriau, kad ten gyvenimas puikesnis ir laimingesnis. Be to, nuolat vaidenasi paradoksaliausi sąmokslai, vidaus ir išorės priešai, su kuriais reikia aršiai kovoti. Potencialius draugus mes mikliai paverčiame priešais, o su jais aistringai glėbesčiuojamės. Toks karščiuojantis mąstymas, persmelktas amžino nelaimėlio sindromo, natūraliai formuoja specifinį aplinkos matymą, kai ryškiausiai švyti ne žėrinčio pasaulio spalvos, o visą žmonių būtį košianti nykuma ir nuolatiniai jos palydovai – beprasmybė ir kančia.
Taip tikrovę regintiems visada atrodo, kad kitur yra geriau, jaukiau, saugiau, kad kažkur ten žmonės laimingi, kad jų gyvenimas prasmingesnis. Tad nenuostabu, kad tokių kaip mes santykis su pasauliu dažniausiai remiasi niurzglumu ir pagieža. Todėl ir krizė, kaip karpa ant nosies, yra neatskiriama viso mūsų gyvenimo dalis. Atimk krizę ir egzistencija neteks prasmės.
Kitas svarbus krizinio mąstymo elementas yra lyginimas. Bėda ta, kad šiuo atveju lyginami nors ir homogeniniai, bet nelygiaverčiai dalykai. Štai žmogelis virkauja, kad antai Vokietijoje žmonės gyvena kaip Dievo užpečkyje. Geriau ir Anglijoje, ir Japonijoje, ką ten kalbėti apie skandinavus. O pas mus nesibaigiantis maknojimas per purvą, kitaip tariant – krizė! Tačiau toks godotojas kažkodėl neprisimena, kad penkiasdešimt metų mūsų valstybės ėjo į priešingas puses. Vakarų Europos šalys – progreso, o mes, vedami idiotų gaujos, – regreso keliu. Mus skiria didžiulė daugiau kaip penkiasdešimties metų praraja, kurios, kad ir gerai įsibėgėjęs, greitai neperšoksi.
Taigi krizę Lietuvoje galima apibūdinti ne tik kaip realią, nepalankią mums ekonominę ir finansinę situaciją, bet ir kaip tam tikrą pasaulio matymą, veikiamą ne tik istorinių sąlygų, bet ir specifinių socialinių bei psichologinių aplinkybių. Ir toks mąstymas yra taip stipriai įsikerojęs mūsų sąmonėje, kad, net stipriai pasistūmėję socialinės gerovės link, sukepusiomis lūpomis vis tiek vapame: „krizė, krizė, krizė“!
Ar reikia Lietuvai baimintis terorizmo? Šiuo požiūriu pas mus kur kas ramiau nei Vakarų Europoje, kur dėl siekimo prisitraukti pigios darbo jėgos, o vėliau ir dėl visiškai nekontroliuojamos migracijos susiklostė nepalanki demografinė situacija. Suprantama, tokios progos negalėjo praleisti įvairios teroristinės ir radikaliosios religinės organizacijos.
Tad padėtis Lietuvoje kur kas geresnė. Į neturtingą, savo problemas sunkiai sprendžiančią šalį užklysta tik romantikai ir nuotykių ieškotojai, o nelegalai stengiasi kaip įmanoma greičiau prasibrauti į Vakarus. Esame neįdomūs ir užsienio turistams. Tie keli Kauno nevispročiai, bandę porą kartų nuleisti nuo bėgių traukinius, dar keli vyriokai, prie butelio kažką paistę apie pasikėsinimą lyg į Šv. Tėvą, lyg į G. Bushą, o atsipagirioję nelabai beprisiminę, ką ruošėsi daryti, ir yra visas Lietuvos „elitas“. Tiesa, dar viena ekscentriška ir savivoką praradusi mergiotė nūnai tampoma po teismus už tai, kad lyg norėjo kažką susprogdinti ar pati susisprogdinti. Bene ir viskas!
Dėkui viešpačiui, Breiviko Lietuvoje nėra. Tačiau blogi, negero kvapo dalykai yra baisus užkratas, sklindantis daug greičiau nei gera žinia, tad net dabar Lietuvoje niekas negarantuotas, kad koks nors pusprotis, pastvėręs kalašnikovą, nepuls „spręsti“ globalių pasaulio problemų.
Penkiasdešimt metų trukęs okupacinis teroras, tautos naikinimas, dvasinis genocidas, protų kontrolė užgrūdino žmones, pripratino prie baimės, išugdė atsparumą stresui. Kol kas viskas gerai, be to, viskas vyksta kažkur, toli ir didelio pavojaus mums nekelia. Atrodo, bent nuo šitos Dievo rykštės esame apsaugoti.
Bet juk iki pernai taip galvojo ir norvegai.
Tačiau, kad ir kas atsitiktų, teroras negali reguliuoti žmonių gyvenimo. Teroristai gali laimėti mūšį, karo – niekada!
Dabar virkaujama dėl katastrofiškos ekologinės situacijos. Pasiklausius tokių virkautojų šnekų taip ir norisi gultis į kapo duobę: maisto produktai – nuodas, daržovės prifarširuotos chemijos, vanduo – vien nitratai ir kitoks „brudas“, o jau oras, kuriuo kvėpuojame!.. Ir dar vaistai, kurie, be abejo, turi žmogų greičiau į kapus nuvaryti. Drabužiai ir patalynė tinka tik numirėlius aprengti ir paguldyti, dar mus supa debesys nuodingų dulkių, bičių medus sukelia alergiją, o vaikų žaislai skirti mažiesiems apnuodyti.
Tai toli gražu ne visas šiuolaikinių sveiko gyvenimo specialistų ir ekologų oracijų sąrašas. Gal šiame ašarojime, o tiksliau – žmonių gąsdinime ir yra kiek tiesos, juk visko gyvenime pasitaiko, bet kad taip viskas būtų užkrėsta, apnuodyta ir užteršta, tikėti gali tik labai toli nuo realybės nutolęs protas.
Palyginkime anų laikų Lietuvą su dabartine. Prieš gerus dvidešimt metų pusvalandį pabraidęs po Kuršių marias įsitaisiau tokį niežulį, kad geriausi gydytojai vargiai padėti galėjo. Apie maudymąsi Nemune apskritai visi buvo pamiršę. Dabar be didelio pavojaus gali braidyti ir maudytis, ir nieko blogo neatsitinka, nei niežuliai užpuola, nei dėmėm išmuša, nei votys kamuoja. Nesakau, kad mūsų upėmis pradėjo tekėti distiliuotas vanduo, o marias maitina tik giluminiai šaltiniai, tačiau situacija tikrai nebėra tokia tragiška, kokia buvo anksčiau. gamybai keliami reikalavimai sunkiai sulyginami su anų laikų technologijomis. Net tokios ekologiškai agresyvios pramonės šakos, kaip chemija, energetika, statybinių medžiagų gamyba, nebėra ta viską aplinkui naikinanti pragaro liepsna. Jau nekalbu apie intensyviai tvarkomą šiukšlių surinkimo ir panaudojimo sistemą.
O mes, kaip gūdžiu sovietmečiu, sulindę į virtuves arba susispaudę alubaryje prie žuvimi pradvisusio stalo, zuliname vieną ir tą pačią plokštelę: viskas blogėja, visi kvailiai, visi vagys!
Suprantama, už švarią aplinką kovoti privalu, tačiau tai, ką dabar girdime iš žmonių, įvardijančių save žaliaisiais arba ekologais, vargu ar galima vadinti kova. paprasčiausias žmonių klaidinimas ir gąsdinimas. Ir daroma tai labai paprastai. Paimama kokia nors problema ir pradedama utriruoti iki beprotybės. Jei kalbame apie atominę elektrinę – ji būtinai ant tektoninio lūžio, jei chemijos fabrikas – toks nuodingas, kad po metų dvejų viskas aplinkui išnyks, jei sąvartynas – būtinai tokioje vietoje, kurioje tik pakenks žmonėms.
Tačiau, gerbiamieji, kur surasti vietą be gyventojų? Vienokie ar kitokie nepatogumai iškyla visada, bėda ne tiek dėl prastų technologijų, bėda, kad valstybė nesugeba tartis su žmonėmis, nemoka kompensacijų už sukeltus nepatogumus, pagaliau, net pažadėję – neįvykdo!
Be abejo, siekiant švaresnio gyvenimo, būtina galvoti ne tik apie gamybą be atliekų, apie ekologišką maistą, apie atsinaujinančios energijos šaltinius, tačiau net šitame šventame žygyje neišvengsime bukaprotiško žmonių nepasitikėjimo, nemotyvuotos priešpriešos, ciniško dezinformavimo. Tačiau visiems mums reikia įsikalti į galvas vieną protingą teiginį – stovėjimas vietoje yra ėjimas atgal! Tad reikėtų judėti pirmyn, kad apsidairę nepasijustume vėlei atsidūrę „balanos gadynėje“. Gal žmonės tada buvo laimingesni, bet vargu ar dabar bent vienas lietuvis tokios laimės norėtų.
Savaime suprantama, nei žmonėms, nei tautoms, nei valstybėms nelinkiu grįžti prie balanos arba dar toliau. Išeitis viena – gyventi santarvėje gerbiant kitų papročius, tradicijas, kalbą, kuo tauriausiai elgtis su gamta, tausojant visa, ką yra sukūrusi žmonija. Na, o maloniesiems tautiečiams jau seniai derėjo išslysti iš gniuždančių niurgzlumo, pavydo ir pagiežos pančių.
2. Apie rezervus kalbėti visada sunku. Jie dažniausiai yra nematomi ir dienos šviesoje pasirodo tada, kai avangardas pradeda leisti paskutinį kvapą arba kai dėl kokių nors taktinių sumetimų patraukiamas į šalį. Politika – toks kovos laukas, iš kurio kovotojus arba išstumia jėga, arba išneša kojomis į priekį. Į tas vietas turėtų pretenduoti „rezervistai“, deja, aukštojoje politikoje taip nėra. Visose parlamentinėse partijose, ir ne tik jose, dominuoja „savųjų“ principas. Jei nesi „artimas imperatoriui“, tau, geriausiu atveju, teks mimanso aktoriaus vaidmuo. Galėsi nurodytu laiku nurodytoje vietoje paloti, pakniaukti arba pastovėti kokioje mizanscenoje su alebarda. Ir tiek! Solo partijas visados trauks savi, kad ir nelabai balsingi, nelabai protingi.
Esant tokiai situacijai, prasimušti gali tik rėksniai, t. y. asmenys ganėtinai primityvūs, linkę į paranoją, tačiau atraktyvūs. Politikos aborigenams nenumaldomai senstant, rėksnių ir sąmokslo teorijų kūrėjų bei neklystančiai žinančių, kur yra tiesa ir teisybė, statusas auga. Į aukštus politinius postus veržiasi ne tik menkiausios patirties neturinčios personos, bet ir visokie pašlemėkai, avantiūristai ir nevykėliai artistai.
Suprantama, rėksniai ir kitokie skardžiabalsiai visada ne tik geriau girdimi, bet ir matomi. Todėl ilgainiui Lietuvoje taip susiklostė, kad politikoje šeimininkauja jau nieko nebenulemiantys ir tik procedūras išmanantys politikos aborigenai, galėję jau seniai mėgautis užtarnautu poilsiu, ir politiniai triukšmadariai. Pirmieji dėl seniai susiformavusių stereotipų yra nebepajėgūs ką nors racionalaus pasiūlyti, o antrieji, genami neįveikiamo potraukio sensacijoms ir savojo ego demonstravimui, apie valstybės valdymą galvoja mažiausiai.
Apsižvalgykite, ar daug dabar mūsų politikoje... politikų, t. y. žmonių, gebančių matyti ne tik detales, bet ir visumą, ekstrapoliuoti politinių struktūrų veiksmus ne nuo vieno skandalo iki kito, bet bent metams dvejiems į priekį? Ko gero, užtektų vienos rankos pirštų visiems suskaičiuoti.
Taigi mūsų politikoje viskas apversta aukštyn kojomis. Tie, kurie turėtų kiurksoti giliame rezerve ir kruopščiai mokytis sudėtingo valstybės tvarkymo meno, diktuoja politikos madas, o tie, kurie galėtų būti tikrasis avangardas, į viską numoję ranka sėdi universitetų katedrose, kapstosi įvairiuose investiciniuose projektuose arba dairosi pelningesnio darbo užsienyje.
Kaip išsrėbti šitą košę, niekas dorai nežino, juolab visi nūdienos politikai ir politikieriai į seimus ir tarybas atėjo teisėtai, t. y. pagal Lietuvos įstatymus. Vargu ar ką pakeistų ir rinkimų sistemos pertvarka. Rinkėjas vis viena liktų tas pats. Tad kad ir kaip trivialiai skambėtų, vienintelis būdas pakeisti situaciją yra nenuilstamas ir nenutraukiamas tautos švietimas, autoritarinio raugo iš jos smegenų plovimas, savarankiško, laisvai mąstančio proto ugdymas. Jei visa tai turėtume, dabar nereikėtų verkšlenti dėl nesibaigiančių krizių, neteisybės, per visus galus sumauto gyvenimo.
Na, o ekonominiai rezervai mūsuose visai neišnaudoti. Daugelis juos painioja su materialiniais ar gamtiniais ištekliais. Tai du skirtingi dalykai. Antai Japonija neturi jokių gamtinių išteklių, bet yra sukūrusi didžiulius materialinius ir neįsivaizduojamus ekonominius rezervus! Kodėl? Po antrojo pasaulinio karo, nušlavus nuo arenos senąją karą sukėlusių politikų kartą, ten atėjo žmonės, gebantys matyti valstybės ateitį, o ne kapstytis po jos praeitį. Būtent jie, pasitelkę gilias nacionalines tradicijas ir papročius, ne tik išvedė tautą iš kolapso, bet ir sukūrė vieną galingiausių pasaulio ekonomikų.
Pasirinkti reikia ir Lietuvai. vargu ar protinga blaškytis nuo bulvių auginimo prie lazerinių technologijų. Ar bus atrastas tas laimės receptas, parodys ateitis. Vilties yra, o ir mūsų kaimynai suomiai, švedai, norvegai savo kelią jau seniai atrado. Be abejo, teks jo ieškoti ir mums. Ir kuo greičiau ir ryžtingiau tai padarysime, tuo tvirtesni bus mūsų ateities valstybės pamatai.
3. Rašiau, kad man šis laikotarpis ir apskritai gyvenimas nėra nei sunkus, nei slegiantis. Mano kartos potyrių, emocijų, prisiminimų pavydės ne viena po mūsų atėjusi karta. Šis laikotarpis yra puikus savo iššūkiais, permainomis, netikėtumais. Neabejoju, kad taip galvoja dauguma žmonių, nesimeldžiančių pinigams, nešliaužiojančių keliais apie materialines vertybes, neįklimpusių į vartotojų visuomenės žabangas, nesisielojančių dėl savo neva netinkamos padėties visuomenėje, dėl neįvertinimo ar kokio užsitarnauto, bet negauto medalio...
Tačiau bėda ta, kad daugelis žmonių Lietuvoje ne gyvena, bet stengiasi išgyventi. Tas išgyvenimo sindromas taip stipriai įkaltas į protus, kad pasiklausius kalbų atrodo, jog ką tik praūžė baisus karas, kad mažiausiai pusę tautos išguldė maras, o dabar valstybėje – badas ir anarchija. Net milijonus vartantys, iš užsienio kurortų neišlendantys – ir tie „stengiasi išgyventi“. Nenori lietuvis gyventi, nors tu jam kuolą ant galvos tašyk! Kur kas maloniau yra jaustis kankiniu, nelaimėliu ir dar bala žino kokiu bėdžiumi. Na, jei tokia žmonių prigimtis, jei tokiais patinka būti, tai vargu ar ką nors pakeisi.
Bet ne visi tokie! Ne visi dėl niekų iškart puola virkauti, dejuoti ir šauktis Dievo pagalbos. Yra žmonių, kurie paprasčiausiai... gyvena! Džiaugiasi sėkme, liūdi, jei nesiseka, kada juokinga – kvatojasi, reikalui esant nubraukia ašarą, nesuka sau galvos dėl smulkmenų, nesikamuoja dėl galbūt kada nors, kur nors įvyksiančios nelaimės, šiek tiek myli save, labai – savo brangius žmones ir netrukdo gyventi kitiems. Tokie žmonės gyvena harmonijoje su gamta ir visuomene, jaučia jų impulsus, kuriuos lengvai paverčia vidinėmis savo sielos nuostatomis, dėl to nesunkiai pakelia visokias perturbacijas, ekonomines ir kitokias krizes bei nelaimes.
Taip nusiteikusių Lietuvoje, švelniai tariant, nėra per daug. Kur kas dažniau sutiksi niurzglį, viskuo nepatenkintą, įtarų, nepasitikintį net savo tikra motina, pikčiurną, liejantį pagiežą ant viso pasaulio. Kartą neiškentęs vieno tokio paklausiau:
– Ko visą laiką toks paniuręs, nepatenkintas?
– O dėl ko džiaugtis? – klausimu į klausimą atsakė.
Ir tikrai – dėl ko? Jei sveikas, darbą, šeimą, gražius vaikus turintis vyras nesupranta, dėl ko reikia džiaugtis gyvenimu, gal tikrai jam kažkas negerai. Tačiau kai matai pulkais slenkančius tokius paniurėlius, nejučia į galvą braunasi mintis – nejau šie galvoja, kad likimas jiems yra skyręs du gyvenimus. Nejau per pirmąjį nusprendė kankinti save ir aplinkinius, o antrą – paskirti džiaugsmui ir malonumams. Be abejo, jie taip nemano, tačiau tą kiekvienam žmogui įgimtą vidinę stiprybę suėdė komplikuotas, baikštus ir trapus santykis su aplinkiniu pasauliu, nudažęs juoda spalva ne tik asmeninę paniurėlių būtį, bet ir viską aplinkui.
Tos stiprybės ne kažkiek turime ir mes, tad jos tausojimas, mokėjimas džiaugtis smulkmenomis, kasdienybės harmonija, bendravimo malonumais... Bet jau girdžiu: „...kokie ten malonumai, kai mokesčiai...“, „...anokia čia harmonija, kai Kubilius...“ Va, ir viskas! Kai neturi gebėjimo į pasaulį žvelgti su humoru, daug ką nuleisti juokais, nusileisti, nesuabsoliutinti smulkmenų, nuskursta vaizduotė, užmiega mąstymas, numiršta individualumas.
Klausiate, koks archetipas optimaliausias? Viskas juokingai paprasta – išmok kasdienybėje rasti bent lašą linksmumo, porą spindulėlių šviesos, saują švelnumo, pluoštelį pagarbos, glėbį meilės. Ir tada – eina velniop visos krizės, globalizmai su antiglobalizmais ir ekstremizmai.
Juk gyvenimas gražus ir dosnus tik tiems, kurie į jį nežiūri pernelyg rimtai.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)