Viktoras Rudžianskas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

 

 

 

 

1. Tiek baubų viename Jūsų klausime! Norisi jaustis kaltam, kad jaunystėje neįnikau į kokį džefą ir ištiktas ekstazės neatvėriau sau laimingo pasaulio, kur visada manimi būtų pasirūpinta: Sodelyje nesibaigtų, tarkime, rakauskiškas žydėjimo stebuklas, almėtų radauskiški fontanai arba neaprėpiamoje Katilinėje niekada nesustotų ugnies, katilų ir dervos pramonė. Kita vertus, kas gali užtikrinti, kad ten netektų prisiimti kaltės už tai, jog mano tėvai, kai vyko globalizacija pagal jefreitorių Adolfą ir šventiku netapusį Josifą, neužlipo ant minos, išvengė kulkų krušos, nebuvo subombarduoti tėvų namai? Galų gale, kad nei jie, nei vėliau aš pats neišmirėm dėl vitaminų ir paprasčiausios, o iš tikrųjų – Duonos Kasdienės – stokos.

Tik va, kas tai yra, ta Duona Kasdienė, kad imu ir užrašau didžiosiomis raidėmis? Tarsi ją lyginčiau su šiandien kasdiene tapusia karalyste E, kuri be jokių skrupulų savo agentus infiltravo į aliejų ir vyną, nepadariusi išimties duonai? Tebeturinčiai Kasdienės išorinę formą.

Apie vyną galima prišnekėti keletą kalbų upių, deja, neišvengiamai reziumuotume, kad tiesa nuo jo atsiskyrė prieš keletą ūkmečių, o gal toje pačioje epochoje, kai buvo sumąstyta: in vino veritas.

Seneliai ir proseneliai irgi buvo geri. Išlindo pro visų įmanomų adatų skylutes, todėl neatsidūrė priešakinėse Pirmojo pasaulinio karo fronto linijose!

Dievaž, esu kažkokio nesusipratusio genealoginio medžio, nesugebėjusio užsiliepsnoti XIX a. pradžioje, kai Europoje vyko globalizacija pagal Napoleoną, atžala, kuriai lemta XXI a. jaustis atsakingai už antiglobalistinį ekstremizmą.

Ir ta būsena be paliovos persekioja, prie manęs ji istoriškai prilipo. Kalti konservuoti žirneliai, mat pamenu, buvo laikai, kai parduotuvėse tekdavo matyti maždaug vieno litro talpos skardines, ant kurių būdavo nupiešti žali žirneliai ir didelėmis raidėmis užrašyta GLOBUS. Stovi eilėje prie jų, medituoji, bet likus pusšimčiui metrų iki pergalingos akimirkos žirneliai baigdavosi. Jie visada ištirpdavo greičiau negu eilė. Tai buvo epochos aksioma!

Įsivaizduokite, toje šalyje, kurioje stovėdavau eilėse, niekada neegzistavo ekonominė krizė! Jokia forma – nei per radiją, nei per televiziją, nei laikraščiuose. Ta proga nepakenktų įterpti keletą sakinių apie išlietą aliejų, bet... tai nekeistų esmės. O ji labai aiški: kai išgirstu žodį globalizacija, kažkaip savaime prieš akis ant lentynos išsirikiuoja konservuotų žirnelių skardinių eilė su užrašu GLOBUS. To vaizdo niekaip neištrina faktas, kad dabar tų konservuotų žirnelių kiekvienoje parduotuvėje nors vagonais vežk! Tiesa, užrašai ant skardinių kitokie, bet tai man netrukdo pasisakyti už globalizaciją ir už ekonominę krizę. Tik tada, kai abu minėtieji procesai įgavo didelį pagreitį, konservuotiems žirneliams tapau abejingas. Kodėl? Mano senelė pasakytų paprastai: pilna šikna. Karo reikia!

Ir vėl tu, senele, su savo karu... Nebus! Rask tu dabar tokius kantrius žmones, kurie pasislėpę žemėlapius piešinėtų ir perpiešinėtų. Ne tas lygis. Dabar švyst vamzdyną Baltijos dugnu, ir nauda pasidalyta. Pasaulis rafinuotas. Nors kai kurie sako – ciniškas. Čia, senele, požiūrio, atskaitos taško reikalas. Nesupranti? Aš atsimenu, kaip lyg švenčiausią dalyką tu ištardavai žodį miškiniai. Kiti juos vadino tiesiog banditais. Dabar tie kiti tuos pačius miškinius, kuriuos tada vadino banditais, pavadintų teroristais. Dabar supranti? Tai taip pat, kaip rafinuotumas ir cinizmas.

Visokių žodžių priviso. Kad ir genocidas. Vis atsargiai pasidairydami į šalis, tikrindami, ar ko nors neįžeidžiame, bandome paaiškinti pasauliui, kad tas genocidas, žmoniškai kalbant, fizinis tautos naikinimas, neapėjo ir mūsų, bet nelabai kas girdi. Kiti kalba aštriau, tai juos geriau girdi. Tuščia jo, nėra ko nukabinti nosies. Jei savo tautą palygintume su Šiaurės Amerikos indėnais arba Australijos aborigenais, šiuo požiūriu, galima sakyti, esame kankiniai, turintys balso teisę. Anie kažkaip savaime sunyko, ir – viskas.

Mes gyvename gerai, senele. Į protą einame. Iš Rytų išminties semiamės. Visa, kas rytietiška, yra jėga! Ten išmintis gilesnė, arčiau įsivaizduojamo etalono. Nors, jei atvirai, kartais suabejoju. Japonijoje įvyko baisi tragedija, sprogo viena didžiausių pasaulyje atominių elektrinių, liudijusi japoniškosios mokslo minties ir ekonomikos galią. Kraupi lemties ranka, kuri per trumpą laiką vieną šalį dukart užpila radiacijos liūtimi. Dar kraupiau, kai net išmintis nesustabdo proto nuo užprogramuotos klaidos. Tragedija akivaizdi, o klausimas retorinis: kaip išminčiai galėjo statyti atominę elektrinę nestabilioje seisminėje zonoje? Ar tik nebus mus, žmones, ignoruojančius išmintį ir geografinę padėtį bei istorinę patirtį, apsėdęs pabaisiškas vartojimo plėšrūnas, svaidantis nedviprasmiškas užuominas, kad praris mus pačius? O gal būtent išminčiai turėjo pakilti į tokią mokslo ir ekonominės galios demonstravimo tuštybę ar puikybę, kad visi pamatytų, jog nėra žmogiškosios išminties, kuri pranoktų Kūrėjo mintį?

Tarp kitko, visai neseniai per kažkurį artimojo užsienio televizijos kanalą kalbėjęs akademikas pareiškė, kad pirmykščiai žmonės kvėpavo grynu deguonimi. Vėliau oro sudėtis ėmė kisti. Kuo toliau, tuo daugiau jame radosi azoto. Kuo daugiau ore radosi azoto, tuo labiau ilgėjo žmogaus vidutinis amžius. Galų gale akademikas iškėlė hipotezę – tada, kai oras bus ne kas kita, o azotas, žmonija gali susidurti su nemirtingumo problema...

Vis dėlto, jei apie tai rimtu veidu kalba akademikas, vadinasi, kažkam to reikia. Gal tu, senele, žinai? Gal akademikas turi kažkokius slaptus dokumentus, kuriuose užfiksuota, kad pragare stinga vietos katilams ir atėjo laikas Žemėje įkurti filialą?

Mes gi čia šiukšles mokomės rūšiuoti, kad tolyn nukeltume ekologinę katastrofą.

Tai va. Klausimų galybė, o atsakymų nežinau. Nelabai ir suprantu, kas aplink vyksta. Negėda man prisipažinti, juk ir tu, senele, kai gyvenai, nesupratai, kas tuo metu dėjosi pasaulyje... Šiuo požiūriu viskas stabilu: aš, kaip ir tu kadaise, gyvenu sau, o pasaulis sau. Taigi...

Taigi pažvelgus į XIX ar XXI amžių pradžias, visa tai, kas (ne)gresia arba (ne)vyksta dabar, tėra kažkoks keistas amžių pradžioms būdingas žmonijos noras akimirksniu nubraukti visa, kas buvo, ir atrasti naują civilizaciją. Amžių sandūrose žmonijai ima vaidentis, kad iki tol pasaulis vystėsi nevykusiai, galima sakyti, jo kaip ir nebuvo. Išskyrus apmusijusią stagnaciją. Tad naujų žaidimų paieškos natūraliai neišvengiamos.

Gerai skamba: Globalizacija. Kas „už“? Dauguma... Valio, ponai! Kas „prieš“? Et, jūs, antiglobalistai!

Kaip visa tai girdėta... Tik terminologija kita. Ir dekoracijos. Tik vietoj smurto ir prievartos – sotumas, patogumas, šypsenos. Viskas – taikiai ir savanoriškai, be kraujo praliejimo. Grakščiai manipuliuojant didžiųjų pinigais ir demokratija, mažųjų turi likti dar mažiau. Kam rūpi, kad istorija rodo, jog ne visi mažieji amžiams pasirašo ant tokių ketinimų protokolų ir anksčiau ar vėliau ima reikalauti nepriklausomybės. Seniau tokiais atvejais didieji šveisdavo kardus, užvesdavo tankų variklius ir imdavo mažiukams geresnį gyvenimą brukti.

XXI a. įvyko esminės permainos! Regisi, ateityje, kai mažiukai pradės spurdėti, didieji užkais katilėlius ir ims rungtyniauti, kuris skanesnį viralą mažiesiems išvirs.

Jie tiesiog serga priklausomybe nuo mūsų.

 

2. Jaučiuosi priblokštas. Ne tokie kaip aš nežinojo, ką daryti. Vienas net savo veikalą taip pavadino, bet neatsimenu, ar tai jam padėjo. Neturiu statistinių duomenų, ar apskritai kam nors padėjo.

Politiniai ir ekonominiai Lietuvos rezervai – paprastesnis reikalas. Jį praktiškai išmano visi, išskyrus Vyriausybę.

Problema ta, kad kartais tuos rezervus sunku įžiūrėti. Jei kalbėtume apie BVP, kuris per krizę augo kaip ant mielių, jokių rezervų, sakyčiau, nėra. Per visažinį televizorių, berods Arno Klivečkos laidoje, pernai vienas politikas teigė, kad BVP augimas per porą pastarųjų metų peršoko 16 procentų. Oponentas tokio tvirtinimo paneigti nesugebėjo, tad laidos vedėjas primygtinai klausinėjo: kas man iš to, kas mums iš to? Niekas realiai negalėjo paaiškinti. Tik apgraibom per sutemas. O atsakymas paprastas: rezervų auginti BVP nėra. Nesąmonė! Taip gali atsitikti kur nors kitur, tik ne Lietuvoje! Mes nepataisomi optimistai ir... jei dar stipriau susiveržtume diržus, BVP augimas pasiektų 20 procentų. Sakysite, o kas iš to? O tas, kad tada jau būtų didelis kas iš to.

Tiesą sakant, nuosekliai to BVP skrydžio neseku. Labai gali būti, kad šiuo metu jis smunka kaip iki paskutinės diržo skylutės užveržtos kelnės, nes nesibaigiantis liesėjimo procesas nuosekliai tęsiasi. Situaciją apsunkina ir tai, kad neįmanoma išsiaiškinti, ar BVP yra ekonominis ar politinis rezervas.

Mūsų minėtuosius rezervus gal kiek išgelbėtų koks nors malonus stebuklas. Tarkime, paaiškėtų, kad Lietuva nuo rytų iki vakarų, nuo šiaurės iki pietų plyti ant baisaus dydžio naftos klano. Siurbtume tą Dievo dovaną ir kaimynams pardavinėtume keliskart pigiau negu saviems vartotojams. Patirties turime, sukaupėme, kai veikė Ignalinos AE. Manau, tokiu būdu pasauliui demonstravome moralinę tvirtybę ir tikrąsias krikščioniškąsias vertybes: naudos buvo – alkanus penėjome.

Net amerikonus! Tie pasisukiojo Mažeikių naftoje, kol už pinigų siurbimą nereikėjo mūsų valstybei mokesčių mokėti, ir dingo. Programą įvykdėme, Ivano prie vamzdžio neprileidome. Iki tol lyg ir nenumanėme, kad esame ne šiaip valstybė, o su vamzdžiu.

Kita vertus, naftos klanas po mūsų teritorija – per didelis pavojus. Kaipmat kam nors parūptų be mūsų valios lietuvišką demokratiją patobulinti ar į geresnę sąjungą įvilioti. Istorija rodo, kad kuo geresnė sąjunga, tuo mažiau savarankiškumo. Įsivaizduoju: sėdžiu prie pietų stalo, o kažkas, toks geras, man, sveikam žmogui, šaukštą su viralu prie burnos neša. Aš priešinuosi, noriu į savo rankas perimti tą nelemtą maitinimosi įrankį, o neduoda, girdi, saugo, kad ant marškinių sriubos neužsipilčiau. Nuo svetimo gerumo atrofuotųsi mano raumenys ir mirčiau ne sava mirtimi.

Nežinau, ką reiškia ne sava mirtimi. Bet išmokau iš kaimynės. Ji atneša parduoti grietinės, nes jos pusseserės vyro pusbrolio žmonos brolis laiko keletą karvių. Kaimynės pusseserės vyro pusbrolio žmonos brolio vardas – Mindaugas. Tą tiksliai žinau, nes pirmąsyk mūsų kieme parduoti savo produkcijos buvo pats atvykęs. Jis pareiškė, kad yra paskutinis Lietuvos karaliaus Mindaugo palikuonis ir, jei turėtų laiko, pasirūpintų gauti bajoro dokumentus. Dėl to palikuonio statuso jis nepaliko nė mažiausios abejonės: esu pats nupiešęs giminės genealoginį medį ant baltais aliejiniais dažais uždažyto fototapeto, kuriuo išklijuota vakarinė rytinio kambario siena. Mieli Lietuvos žmonės, pirkite mano ekologišką produkciją. Tai pigiau negu parduotuvėje, nes nereikia mokėti PVM, be to, ji neaplipusi tarpininkais, kurie už nieką pasišildo rankas. Jums gerai, nes pigiau, man gerai, nes sutaupau už kurą ir turgavietėje už vietą mokėti nereikia. Tiesa, savo produktais prekiauju ir Vilniuje, bet, jei viską parduočiau ten, tai šalia jūsų jausčiausi visišku ekshibicionistu. Be to, man gaila vietinių bekarvių žmonių. Nors, tiesą kalbant, tai kvepia fetišizmu, jei žiūrėtume iš Vilniaus pozicijų. Ateityje mano produkcija prekiaus štai ši moteris – nors ji, kaip sakoma, atliks tarpininkės vaidmenį, nuo to nei grietinė, nei sviestas, nei varškė nebrangs.

Ir tada neištvėrė ta moteris: aš ne dėl savęs, aš kad Lietuvai būtų geriau! Aš savanorė, savanorė... kaip ten tas žodis, užmiršau... Mindaugai, ar liepei sakyti – dilerė?

Mes abu, kad Lietuvai būtų geriau! – patikino Mindaugas. – Su ta moterimi atsiskaitysiu natūra iš perteklinės produkcijos!

Mano stalčius totaliai atvėpo, o akys išsprogo į debesis nelyg varlės, gandrą pamačiusios. O Mindaugas, pastebėjęs, kad rankose laikau piniginę, įgavo antrąjį kvėpavimą. Žvelgdamas į mane išdėstė, kad mūsų šalyje asocialai yra dviejų rūšių – ne menininkai ir menininkai. Nelabai teisinga, pasak Mindaugo, kad pastarieji už pirmuosius gyvena prasčiau. Tačiau, jei jo prekybinį metodą bendromis jėgomis pavyktų perkelti į valstybinį lygmenį, įgyvendintume kone utopinę svajonę – sukurtume stiprią vidurinę klasę, o tada atsivertų galimybė menininkų šelpimą prilyginti ne menininkų šelpimui. Išgirdęs, kad pritariančių nėra ir dėl garsiai ištarto žodžio šelpimas ima formuotis opozicija, Mindaugas nesutriko: kažkada toks Vincentas van Gogas laukuose rinko valstiečių išmestas kelnes ir piešė ant jų visokius piešinius, augalus visokius, saulėgrąžas, žmonių nelabai mokėjo, na, ką matė, tą paišė! Visi tada manė, kad joks jis menininkas. Kas galėjo pagalvoti, kad sutrintos valstiečių kelnės šiandien kainuos milijonus dolerių?! Asocialų menininkų, net jei jie atrodo kaip ne menininkai, o tik apsimetėliai, šelpimą pakelti iki tikrų ne menininkų asocialų lygio – gera investicija į ateitį!

Iki šiol nežinau, ar Mindaugą vertinti už politinį ar už ekonominį lankstumą, bet faktas tas, kad papildomų rezervų jis rado. Girdėjau, ėmė auginti triušius ir runkelius. Tataigi! Lietuvos ekonominiai ir politiniai rezervai yra kiekvieno šalies piliečio individualus reikalas.

 

3. Aš asmeniškai turiu du dalykus, kurie padeda išgyventi: imunitetą ir kelmą. Pirmasis susiformavo okupacijos sąlygomis, bet labai praverčia dabar – laisvų piliečių visuomenėje. Pagrindinis principas atsirado dar nespalvotų televizorių eroje. Principą žinojo visi, nors niekada niekas jokioje žiniasklaidos priemonėje apie jį nekalbėjo. Principas tiesiog keliavo iš lūpų į lūpas. Ne gimtąja kalba, bet toks aiškus, tarsi būtų gimtąja: Хватит житъ, как попало, будем житъ, как придется. Tai maždaug reikštų: užteks bet kaip gyventi, gyvensime taip, kaip gyvenimas privers.

Kelmas irgi iš anų laikų, tačiau jis – kitas reikalas. Įgimtas, į kraują ir kaulų smegenis įsigėręs. Senelio palikimas. Būdavo, skaldo malkas, sugalvoja parūkyti, atsipūsti, atsisėda ant kelmo, žvelgia į nacionalizuotą savo buvusią žemiukę (kalbėdamas apie savo žemę, vartojo tik šitą formą) ir lyg niekam, lyg man sako: tas kelmas... Štai ir visa mano Lietuva... Gražus buvo uosis, gaila, žaibas trenkė.

Ir aš vogčiomis pasėdėdavau. Nesupratau, kodėl kelmas – visa Lietuva. Dabar suprantu, ką senelis sakė, bet nevažiuoju žiūrėti, ar jis yra, tas kelmas. Jei nerasčiau, būčiau netekęs kažko svarbaus, Lietuvos liktų mažiau.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)