tekstai.lt

Kazys Saja. Volas

Kazys Saja
Kazys Saja
Trijų paveikslų scenarijus tragikomedijai

 

 

 

Čia svarbiausias veikėjas – MINIA, pasiduodanti įvairiems demagogams. Iš jos išeina ir, atlikę tam tikrą vaidmenį, vėl į ją sugrįžta netgi tokie personažai kaip Hitleris (Fiureris), Stalinas, Nacis, Čekistas, Mėmelis ir kiti epizodiniai veikėjai. Savimi išliks ir tik išvaizdą vos pakeis Kaukas, Živilė ir Dzievulis.

 

 

 

Pirmas paveikslas

 

Skamba prieškarinė muzika – populiarus tango, fokstrotas ar valsas. Menamas orkestras – pati žiūrovų salė. Orkestrui linksmai ir išraiškingai diriguoja Kaukas. Uždangoj suradęs tarpą, išlenda Čekistas. Atsistoja šalia dirigento ir atkiša jam savas, privalomas natas.

Jis pasitrauks tik tada, kai suskambės „Katiuša“ ar kokia kita bolševikų pamėgta melodija. Bet Kaukas netrukus ima diriguoti „Ant kalno karklai siūbavo“. Iš kitos pusės per avansceną atžygiuoja Nacis. Sumušęs kulnais, pakeldamas ranką pasveikina „orkestrą“ ir pakiša dirigentui vokišką repertuarą. Kai suskamba „Erika“ arba „Rozamunde“, Nacis saliutuodamas išeina.

Šitą orkestrui primestą melodiją nutrauks iš kažkur atsiradęs protestuotojas.

Tai Dzievulis, tikriausiai dzūkas. Jis atims iš Kauko batutą, įspraus jam skėtį nuo visų audrų, o pats ims diriguoti „Lietuva brangi“. Čia vėl iš vienos pusės pasirodys Nacis, iš kitos – Čekistas. Jie sugriebs Dzievulį ir kažkur išsives

 

KAUKAS (apsidairęs). Pardon, ponios ir ponai. Force majeure, kaip sakoma... Lietuvoj jau nebe varlėm, o velniais lyja.

 

Išskleidžia skėtį, nors jo apdangalas jau beviltiškai suplyšęs, ir išeina

 

Pakyla arba prasiskleidžia uždanga. Scenoje guli didelis cilindras, tarsi koks volas „sulyginti svietui“ su spalvotu Eurazijos žemėlapiu. Ant cilindro – vis dar egzistuojančių Europos valstybių vėliavėlės. Čia lyg prie kokios Raudų sienos susirinkę žmonės. Kai kurie taip pat

su vėliavėlėm. Vienos raudonos su svastika, kitos – su kūju ir pjautuvu.

Nacis ir Čekistas rikiuoja bei rūšiuoja minią

 

NACIS. Atsitraukit... Atsitraukit nuo sienos ir stokitės ten. Mūsų žmonės – į dešinę, visi kiti – į kairę.

ČEKISTAS. Naši – siuda, vašy – tuda. Davaj, davaj, davaj!..

NACIS. Kai duosiu ženklą, pakelsit rankas. Tik ne po dvi, o po vieną. Va šitaip...

ČEKISTAS. Vse, chorom: „Slava! Družba! Stalinu, Gitleru u-ra!“

MINIOS BALSAI:

– O „valio“ jau šaukti nebegalima?

– Šauksime „velniop“!

– Šauksi... Po patalais, kai niekas negirdės.

ČEKISTAS. Girdim, girdim... Žinom net ir tai, ko nepasakot.

NACIS. Ordnug muss sein! Ein Reich, ein Volk, ein Führer!

 

Vieni šaukia „heil“, kiti „ura“, treti „valio“

 

ČEKISTAS. Stalinu, Gitleru – u-ra!

 

Minia dar tyli. Čekistas išsitraukia pistoletą

 

MINIA. Uraaa!

 

Pratrūkusios dūdos, būgnai, fanfaros visus šauksmus nustelbia. Naujas reginys atima žadą: bolševikai ir fašistai atlydi savo vadus – Hitlerį ir Staliną. Ir vienos, ir kitos grupės vyrai atsineša kvadratines dėžes. Ant jų atsistoję vadai atrodys didesni. Orkestrams griaudėjant, Fiureris sveikina Staliną iškėlęs ir atlošęs dešinės rankos delną. Už jo stovintis Nacis į tą ranką įdeda Hitleriui pistoletą. Stalinas rūko pypkę. Jo kairioji ranka užkišta už nugaros. Čekistas į ją įspraudžia kaukazietišką durklą.

Abu vadai, minioms audringai plojant, nulipa nuo savo pjedestalų

 

STALINAS (pūstelėjęs Hitleriui į veidą dūmų debesį, parodo savo pypkę). Ja – Stalin...

HITLERIS. Ja...

NACIS. Fiureris nei rūko, nei geria, nei valgo mėsos. Jis vegetaras.

HITLERIS. Ja, Genosse Stalin!

STALINAS. Net, Stalin – eto ja. A ty – sam znaješ kto. Adolf Bruderšaftovič...

 

Abu nusijuokia, apsikabina, gal net bučiuojasi. Ovacijos

 

HITLERIS (Stalinui). Čia jums vardinis. Nedidelis, vokiškas... (Įteikia pistoletą)

NACIS (perspėja). Užtaisytas!

 

Ovacijos

 

STALINAS. Nu, spasibo... A ja tebe – kinžal. Gruzinskij. Pulia – dura, a štyk molodec...

ČEKISTAS (perspėja). Išgaląstas. Galima barzdą nusiskusti.

NACIS. Kuris čia barzdotas? Pamėginsim...

 

Juokas. Ovacijos. Abiejų vadų parankiniai atidaro atneštas dėžes.

Naciai išima auksinį kūjį ir pjautuvą. Tai bus dovana Stalinui

 

HITLERIS. Čia mūsų partijos Geschenk Sovietų komunistams. Iš Krupo plieno ir žydiško aukso.

 

Ir vėl džiaugsmingos ovacijos, nustelbiančios padėkos žodžius. Stalinistai, apsimovę pirštinėm, iš savo dėžės išima dovaną Hitleriui. Tai vainikas iš spygliuotos vielos, apvyturiuotas raudona juosta, todėl panašus į sovietinį herbą

 

STALINAS (Hitleriui). Eto tože vam, tovarišč Fiurer.

ČEKISTAS. Rankų darbo spygliuota viela. Nerūdijančio plieno!

HITLERIS. Ooo! Ja... Wunderbar!

 

Kitus jo padėkos žodžius nustelbia džiūgaujanti minia. Tą Stalino dovaną naciams teks išsinešti pamautą ant vėliavos koto. Čekistai užkelia ištuštėjusią dėžę ant kitos ir ant šio pjedestalo užlaipina Darbininką su iškeltu kūju ir Kolūkietę – su pjautuvu. Abu vadai ilgai purto vienas kito ranką, o nueidami dar sustoja prie žemėlapio. Neilgai tesiginčiję, nubrėžia naujas Europos linijas. Kai kurių valstybių vėliavos pradingsta. Diktatoriai su savo palyda nužygiuoja į skirtingas puses. Prie volo, dviejų imperijų sienos, lieka stovėti Čekistas ir Nacis

 

ČEKISTAS (prie volo pridėjęs ausį). Proces uže pošol.

NACIS. Mūsų Fiureris bum bum...

ČEKISTAS. Ne, čia Stalinas. Suomiai, upriamyje, blet’, nepasiduoda.

NACIS. O čekai, slovakai jau kaput.

ČEKISTAS. Jūs – į vakarus, o Stalinas savo pypkę – vot, siuda... (Rodo į žemėlapį)

NACIS. O mes ką čia saugom?

ČEKISTAS. A ch... jevo znajet. Užsirūkykim.

 

Vaišinasi papirosais. Paskui be žodžių apsikeičia portsigarais. Čekistas su pavydu žvelgia į chrominius Nacio batus

 

NACIS. Nein. Batų – negaliu. Verboten!

ČEKISTAS. Aš vis tiek nusiausiu. Kojas nutrynė, blet’. Per dideli.

NACIS. Mano gal ir per maži. Bet girdi, kaip gurgžda!

ČEKISTAS. Pozdravliaju... (Nusiavęs pridvisusius savo kerzinius batus) O gal vis dėlto machniom! Dlia istoriji...

NACIS. Patrauk, patrauk į šalį. (Rodo, kad jam smirdi)

ČEKISTAS. Turi gerą dujokaukę... Aš dar pridėčiau matriošką. Vot... (Demonstruoja)

 

Naciui matrioška patinka. Dairosi, neišmano, ką daryti.

Pro šalį žygiuoja susigūžęs Kaukas

 

NACIS. Halt! Ausweiss bitte.

KAUKAS. Ausweiss? Ich bin ein Musikant. Concerto grosso... Hendel, Bethoven, Bach...

NACIS. Handel? Geschäft? Du bist Jude?

KAUKAS. Deja, esu lietuvis. Tarp žydų yra geresnių muzikantų.

NACIS. Nusiauk. Die Schuhe aus!

ČEKISTAS. Davaj, davaj!.. Vojna. Šnėl, šnėl...

 

Ką darysi – Kaukas savo lakuotus batus atiduoda Čekistui, o pats sukdamas nosį apsiauna kariškus. Kol visa tai vyksta, kleganti minia atlydi Dzievulį, greičiausiai pabėgusį iš sovietų nelaisvės. Jis velka nebenaują kryžių, ieškodamas aukštumos, kur galėtų pasiaukoti Viešpačiui Dievui ir žmonėms. Živilė tą pamišėlį mėgina atkalbėti

 

MINIOS BALSAI:

– Kas jis toks?

– Tikriausiai žydas.

– Tokie visada ko siekia, tai ir gauna.

– Gaus ir tas, ko nusipelnė.

ŽIVILĖ. Jis – lietuvis, ne žydas. Žmogus, pabėgęs iš ten. Nuo bolševikų.

KAŽKURIS (Dzievuliui). Tai gal ir tu – Dievo sūnus?

DZIEVULIS. Ir aš. Visi mes – jo vaikai.

KITAS. Tai koks jis Tėvas, po velniais?!

KAUKAS. Tai tu iš Lietuvos – tą kryžių?

DZIEVULIS. Ten buvo prikaltas medinis, o čia jūs prikalsit mane.

ŽIVILĖ (Dzievuliui). Ir ką tu įrodysi? Kam nuo to bus geriau?

DZIEVULIS (atkiša Kaukui plaktuką ir trejetą vinių). Tu mane prikalsi.

KAUKAS. Aš?! Brolis brolį? Lietuvis lietuvį?..

DZIEVULIS. Argi tai pirmas kartas? Jūs nežinot, kas darosi ten, Lietuvoj.

KAUKAS. Žinom. Girdėjom. Ne tik Lietuvoj.

ČEKISTAS. A nu, pašol von ot siuda!

 

Dzievulis traukiasi į vokiečio pusę

 

NACIS. Nein, nein, nein!.. Verboten!

KAUKAS (Dzievuliui). Tuo tarpu atremkime čia. Niekieno žemėj.

MINIOS BALSAI:

– Kažkoks beprotis.

– Garbės užsimanė! Tegul eina kariauti!

– Ką jis čia nori išganyti? Staliną? Hitlerį?

– Gal net patį Viešpatį Dievą...

KAUKAS (Dzievuliui). Tu girdi? Ir be tavęs kasdien žūsta šimtai ir tūkstančiai.

ČEKISTAS. Dezertyras... Sbežal?

DZIEVULIS (Čekistui). Žinai, ką taviškiai padarė Katynėj? Žinai, kaip Stalinas žmones marina badu?

 

Minia nebesutaria

 

JAUNA MOTERIS. Konclagerių turim ir mes. (Nueidama spjauna į Dzievulio pusę)

SENA MOTERIS. Paklausk, ką jie daro su žydais? (Irgi spjauna)

ČEKISTAS (Naciui). Slušaj... Jei ne tu, tai aš jį nušausiu.

 

Ir būtų nušovę, bet staiga užkaukia pavojaus sirena. Virš galvų praskrenda lėktuvai.

Visi išsilaksto slėptis. Čia lieka tik Dzievulis, Kaukas ir raudanti Živilė

 

KAUKAS. Ko tu verki? (Sarkastiškai) Visi žinom, kad be Dievo žinios net plaukas nuo galvos...

DZIEVULIS. Plaukas... O su kieno žinia šitiek milijonų galvų? Dievas – Tiesa ir Meilė... Kur? Žadėtoji apvaizda... Mano tėvą, senelį ir proprosenelį žmonės pavadino Dzievuliu. (Kaukui) Prikalk. Sadistas, kuris valdo žmoniją, reikalauja ir mano aukos.

KAUKAS. Sadistas? Ir tu jam pritari? Nori pamaloninti ar manai, kad jį šitaip sugėdinsi?

DZIEVULIS (broliškai jį pabučiavęs). Tai bus mano protestas. O jūs tai paliudysit kitiems. (Atsigula ant kryžiaus kniūbsčias ir atsigrįžęs dar paaiškina kodėl) Kenčiantis veidas atrodo baisiai. Jūs jo nematysit.

ŽIVILĖ. Vargšas. Kankintas, badu marintas... Jis netekęs proto.

KAUKAS. Kentėtojų, Dzievuli, jau buvo šimtų šimtai, bet, pats matai, žmonijos jie neišgelbėjo.

DZIEVULIS. Kalkit. Gal aš už jus, už Lietuvą, jeigu jis taip nori...

KAUKAS (gestu apraminęs Živilę). Prikalčiau, bet... Po šimts kalakutų!.. Kur tas mano plaktukas? (Užkiša jį už kareiviško aulo)

DZIEVULIS. Bus gerai ir akmuo. Akmenų čia pilna.

KAUKAS. Kad ir vinis kažkas jau spėjo nudžiauti. Matyt, pati apvaizda...

ŽIVILĖ (Dzievuliui). Kelkis, paklausyk... Tie bombonešiai kažkur jau meta savo bombas. Žmonės miršta. Ir mes dar spėsime numirti.

DZIEVULIS (pakilęs nuo kryžiaus dairosi dingusių vinių). Viešpatie, Viešpatie!.. Jėzus Kristus jau buvo visus visiems laikams atpirkęs.

ŽIVILĖ. Paaiškės, kai numirsim, ne dabar.

DZIEVULIS (susmukęs). Sakykit, koks pats baisiausias lietuviškas keiksmažodis? Kuriuo būtų galima visa tai... nusakyti ir bent kiek apsiraminti.

KAUKAS. Lietuviškiausias būtų „šūds i da apšikts“. Baisesnio nežinau.

DZIEVULIS. Šūds ir dar apšikts. Kvadrate!.. Viešpatie! Kodėl toks kruvinas, kodėl toks apšiktas tas mūsų pasaulis? Kuo mes prasikaltom? Lietuviai po krikšto net keiktis dorai neišmokę...

KAUKAS. Šneki kaip tas Jobas iš Biblijos.

DZIEVULIS. Visi mes Jobai. Visus padarė Jobais...

ŽIVILĖ. Cit! Nebesikeikit. Hitleris kažką per radiją...

 

Per garsiakalbius transliuojama Fiurerio kalba

 

KAUKAS. Sovietų Sąjungai paskelbtas karas. (Dzievuliui) Girdi? Lietuviams tai gali išeiti į naudą.

DZIEVULIS. Vargu, vargu, vargu...

 

Sugrįžta karingai ir džiaugsmingai nusiteikusi minia, aklai paklūstanti Naciui

 

NACIS (nebūtinai tas pats). Heil Hitler! Sieg, Heil!

MINIA. Heil! Heil! Heil!

NACIS. Čia ne siena, čia volas, kuriuo bolševikai norėjo sutraiškyti mus ir savaip sulyginti pasaulį. Nuriskime jį iki pat Sibiro! Europa privalo paklusti mums! Vorwärts! Suremkime pečius.

 

Vėl karo maršai, lėktuvų kauksmas ir sprogimai. Žmonės kaip skruzdės, apkibusios vabalą, stumia, ridena volą į scenos gilumą. Dzievulio kryžius čia bus panaudotas kaip svertas.

Volas atidengia suplotus, „išklotinėm“ pavirtusius žmonių lavonus, mumijas, kurias būtų galima sukabinti į spintą. Žmonės jas perduoda iš rankų į rankas. Dzievulis bus paskutinis, kuris jas kraus ant dėžių, pažymėtų žvaigžde arba svastika, tarsi ant kokio aukuro arba katafalko

 

DZIEVULIS (iškėlęs buvusio kalinio palaikus). Ecce homo,Viešpatie, ecce homo!.. Šito žmogaus kančia gal buvo ne mažesnė negu tavo Sūnaus.

KAUKAS. Štai dar vienas, ir dar... Homo sapiens!..

DZIEVULIS. Koks iškalbingas, koks bejėgiškas tavo tylėjimas, Dangau!.. (Rauda, tarsi už viską būtų atsakingas)

 

Anapus volo sutelktos stalinistų jėgos darosi stipresnės. Volas jau rieda atgal. Nacis ir kiti šios pusės vadai reikalauja, kad žmonės gultųsi po juo lyg po artėjančiu tanku. Vieni paklusdami prievartai, kiti savo noru gulasi po tuo Stalino–Hitlerio volu ir tikriausiai virsta tokiom pačiom „išklotinėm“. Klaiki garsų ir šviesų kakofonija mums nebeleidžia visko pamatyti

 

 

Pirmo paveikslo pabaiga

 

 

Antras paveikslas

 

Veiksmas čia taip pat prasidės avanscenoje. Neblaivus Pilietis neranda, pro kur jis galėtų patekti į sceną. Jį tuoj užkalbins žvali Žurnalistė ir ją lydintis TV Operatorius

 

ŽURNALISTĖ. Alio! Laba diena! Gal mes jums galime padėti?

PILIETIS. Aa... O kur jūs buvot anksčiau?

ŽURNALISTĖ. Jūs kažkur skubat?

PILIETIS. Dabar jau ne. Dabar jau amen, aleliuja.

ŽURNALISTĖ. Aleliuja? Juk dar ne Velykos.

PILIETIS. Alaus išgėręs ieškojau, kur čia man, atsiprašant, nusi...

ŽURNALISTĖ. Nusišlapinti?

PILIETIS. Atsistojau prie tokios valdiškos sienos, kažkoks tipas priėjo ir sako: „Tuoj pat nustok ir paslėpk! O jei ne...“ Man toks piktumas, gyvate!.. Aš paslėpiau, bet nenustojau. Tik prašau manęs nefilmuoti. Iki čia, bet ne žemiau. Jeigu visą, tada – penki litai.

ŽURNALISTĖ. Gal jau kitą kartą... Susitiksim „Rojuj“. (Dairosi, ką čia dar pakalbinus)

OPERATORIUS. Toks labai tiktų į mūsų „Realybės šou“.

ŽURNALISTĖ. Galėtų, jeigu nesmirdėtų.

 

Įėjimo į sceną dabar ieško kvepianti saldi porelė: Žvaigždė ir Mėmelis

 

ŽURNALISTĖ. Atleiskit... Jūs taip pat – į „Rojų“?

MĖMELIS. Mes iš rojaus į pragarą. (Juokiasi)

ŽVAIGŽDĖ. Ponas Mėmelis – akcininkas. Jis, galima sakyti, „Rojaus“ įkūrėjas.

MĖMELIS. Kai nori gražią moterį išrengti, iš pradžių turi ją atitinkamai aprengti!

ŽURNALISTĖ. Šaunu! Kaip, jūs sakėt, pono pavardė?

ŽVAIGŽDĖ. Mėmelis. Bet mes jį mylim ir vadinam Mėnuliu.

MĖMELIS. Tik reiktų pažymėti – Mėnulis ne bet koks, o jaunatis. Jaunatis – vadinasi, jau šiek tiek suapvalėjęs.

ŽURNALISTĖ. Šaunu. O iš kur jūs atvykot?

MĖMELIS. Mes? Mes jau ruošiamės išvykti.

ŽURNALISTĖ. Tikriausiai po vestuvių?

ŽVAIGŽDĖ. Gal ir taip. Bet argi tai svarbu?

MĖMELIS (staiga pamatęs nekenčiamą buvusį pareigūną Dzievulį stengiasi prieš jį pasipuikuoti). Tegul filmuoja, tegul... O mes visiems va!.. (Parodo Dzievuliui didįjį pirštą)

 

Dzievulis atokiau atsistojęs su kažkuo kalbasi mobiliuoju telefonu

 

ŽURNALISTĖ. Jūs čia turbūt – ne žiūrovams?

MĖMELIS. Žiūrovams, bet ne visiems. Čia tik tokiam... iš vampyrų šalies.

ŽURNALISTĖ. O kokia tai šalis?

ŽVAIGŽDĖ. Kolonija.

OPERATORIUS. Lietuva turi kolonijų?

MĖMELIS. Cha!.. Pagal kolonijų skaičių Lietuva – galinga imperija.

ŽURNALISTĖ. Jūs turit galvoj pataisos namus?

MĖMELIS. Pataisos? Gal jūs žinot bent vieną, kuris ten būtų pataisytas?

ŽVAIGŽDĖ. Mėnulis pats... Iš tų, kurie taiso.

ŽURNALISTĖ. Jūs dabar – į „Rojų“? Apsipirkti?

MĖMELIS. Gerbiamoji!.. Aš – to „Rojaus“ savininkas!

ŽURNALISTĖ. Tai jūs, vadinasi, milijonierius?

ŽVAIGŽDĖ. Multi! Bet jūs, kaip matau, jo nepažįstat... Neturit žalio supratimo, kas yra kas. (Mėmeliui) Einam...

MĖMELIS. Ji – žinoma žvaigždė, o aš...

ŽURNALISTĖ. Mėnulis ir Žvaigždė. Dabar žinosim.

MĖMELIS (vis pažvelgdamas į Dzievulį). Taip, mes – dangaus padarai, nors aš jau dvylika kartų esu teistas. Septyniskart sėdėjęs!

ŽURNALISTĖ. Oho! Ir už ką, jeigu tai ne paslaptis?

MĖMELIS. Pasakysiu tik tiek, kad dėl manęs valstybė per kai kuriuos mulkius yra išeikvojusi daugiau negu du milijonus. Toks mano pasyvas. O mano aktyvas – va! (Apkabina Žvaigždę)

DZIEVULIS (tarsi kalbėdamas telefonu). Juodoji skylė! Tai tiek šiam kartui.

ŽVAIGŽDĖ (atsigrįžusi – Dzievuliui). O tu esi lavonas. Atsimink!

 

Mėmelis ir Žvaigždė nueina

 

ŽURNALISTĖ (Dzievuliui). Ji kažką pasakė jums?

DZIEVULIS. Man? Kažkas kažką... Galbūt ne man.

ŽURNALISTĖ. O aš jums galėčiau užduoti porą klausimų?

DZIEVULIS. Klausimus verčiau „pateikti“. Kai man kas užduoda, aš galiu atsikirsti.

ŽURNALISTĖ. Mes čia – prieš atidarant supermarketą „Rojus“... Jūs – labiau pirkėjas ar pardavėjas? Su kvietimu ar be?

DZIEVULIS. Nei tas, nei tas ir be.

ŽURNALISTĖ. Tai jūs – ne į „Rojų“?

DZIEVULIS. Ne.

ŽURNALISTĖ. Kai jūs išgirdote žodį „lavonas“, ką jūs pagalvojot?

DZIEVULIS. Lavonas? Visi mes... Tik nežinia, kuris pirmiau.

 

Scenoje nuaidi šūviai, girdėti žmonių riksmai, policijos ar greitosios pagalbos sirena

 

ŽURNALISTĖ. Oi! Mes kažką pražiopsojom.

DZIEVULIS. Matot! Vilko geriau neminėti.

OPERATORIUS. Varom, varom iš čia!

 

Pakyla uždanga. Scenoje didžiąją dalį užėmęs tas pats ar panašus cilindras, volas. Dabar jis labiau primena didžiulę degalų cisterną. Viršuje – garsių firmų logotipai: GAZPROM, RUHRGAS, LUKOIL. Žemiau žaižaruojančios reklamos skelbia apie atidaromą prekybos centrą „Rojus“.

Žmonių minia. Visi per savo mobiliuosius kalba apie ką tik čia įvykusį incidentą

 

MINIOS BALSAI:

– Policija aptvėrė. Į „Rojų“ vargu ar pateksim.

– Kažkas nudėjo kažkokį tūzą.

– Čia tiek visokio triukšmo!.. Aš maniau, kad balionas.

– Kažkoks mafijos bosas. Mumelis ar Momelis...

– Atėjo pėsčias. Matyt, norėjo pasirodyti.

– Dūšia – į rojų, o lavoną jau kažkas nusivežė.

 

Bobas ir Nabobas (Pirmoje dalyje – Čekistas ir Nacis), neuniformuoti teisėtvarkos pareigūnai, vedasi šoko ištiktą Žvaigždę

 

BOBAS. Mes labai jus užjaučiam.

NABOBAS. Jums netektis, o supermarketui bus reklama. Toks tas mūsų gyvenimas.

ŽVAIGŽDĖ. Aš turbūt nuo ašarų labai išsimozojau?

BOBAS. Ką jūs! Net saulei dėmės teikia tam tikro žavumo.

NABOBAS. Iš savo pažįstamų rato – jūs nieko neįtariat?

ŽVAIGŽDĖ. Įtariu. Priešų mes abu turėjom.

 

Prie jų norėtų prisigretinti Žurnalistė ir jos Operatorius

 

ŽVAIGŽDĖ. Man ir šitie įtartini. Kažko prikibo, klausinėjo.

NABOBAS. Jie Mėmelį, jūsų draugą, pažino?

ŽVAIGŽDĖ. Mėmelis jiems pats prisistatė. Nebūtų Mėmelis...

BOBAS. Apie mirusius gal...

ŽVAIGŽDĖ. O paskui atsirado tas Dzievulis.

BOBAS. Dzievulis? Jūs jį pažįstat?

ŽVAIGŽDĖ. Mėmelis pažinojo. Kur tik tas tipas pasirodo, nužvelgia kurį nors...

ŽURNALISTĖ (pagaliau prisigretinusi). Mes galėtume pateikti jums bent porą klausimų?

NABOBAS. Ne. Kol vyksta tyrimas, jokių komentarų.

ŽURNALISTĖ. Mes tik norėjom sužinoti, kas čia toks nušautas?

BOBAS. Jokių komentarų.

ŽVAIGŽDĖ. Žmogus nušautas! Didelis žmogus! Ar jums to negana?

OPERATORIUS. Žmogus... O mums sakė – Mėnulis...

ŽURNALISTĖ. Tada jau atsiprašom. (Dairosi, ką čia dar užkalbinus)

 

Bobas ir Nabobas nulydi Žvaigždę galbūt į savo automobilį. Suskamba viliojanti muzika.

Iš „Rojaus“ aukštybių pabyra spalvoti popierėliai. Minia, kuri zujo aplinkui, nutraukia savo pokalbius, slepia telefonus ir puola gaudyti tai, kas byra iš dangaus

 

MINIOS BALSAI:

– Kažkas jau byra. Jei dar spėsiu, sugriebsiu. Atia!

– Kuponai! Velniai žino, gal čia kokios nuolaidos...

– Įsijunk televizorių. Gal ir tau parodys.

– Visi tik gaudo, niekas nebešaudo. Čiau!

– Na, ir žmonės! Na, ir kiaulės! Man – kaip visada...

 

Prisigraibstę tų spalvotų popierėlių žmonės veržiasi į „Rojų“, kuris pagaliau jiems atveria duris. Scenoje lieka tik vienas kito ieškoję Živilė ir Dzievulis

 

ŽIVILĖ. Kvailai padariau, tokioj netikusioj vietoj paskirdama tau pasimatymą.

DZIEVULIS. Tu jau žinai, kas čia atsitiko?

ŽIVILĖ. Žinau. Girdėjau. Sakė.

DZIEVULIS. Dar vienas įrodymas.

ŽIVILĖ. Koks?

DZIEVULIS. Laisvas stalelis. Galim atsisėsti.

 

Jiedu atsisėda po skėčiu, kuris priklauso čia esančiai gatvės kavinei

 

ŽIVILĖ. Atsipalaiduok. Tu kažko susijaudinęs.

DZIEVULIS. Tu žinai kodėl.

ŽIVILĖ. Juk ne tu jį nušovei.

DZIEVULIS. Prieš tai aš jį mačiau. Aš jam to ir linkėjau.

ŽIVILĖ. Na, ir kas?

DZIEVULIS. O tas, kad jis toks nebe pirmas.

ŽIVILĖ. Žuvo žmogus, o tu manai, kad esi dėl to kaltas?

DZIEVULIS. Esu. Beveik.

ŽIVILĖ. Liaukis... Nekalbėk nesąmonių. Tu nesi Dievas. Dzievulis – tik tavo pavardė.

DZIEVULIS. Pavardė ir tikėjimas. Buvau įsitikinęs, kad mylėti niekšą reiškia tapti jo bendrininku.

ŽIVILĖ. Bet sunaikinęs jį kažkodėl nesijauti laimėjęs?

DZIEVULIS. Žudikas, kuris Mėmelį nušovė, gal buvo nė kiek už jį ne geresnis. Tai kas, jeigu ne jis, buvo tas tikrasis mano nuosprendžio vykdytojas? Mūsų teismai to Mėmelio įveikti buvo nepajėgūs. Manęs taip pat jie neįveiks.

ŽIVILĖ. Tu čia niekuo dėtas. Tai tik tavo iliuzija. Įskaudintos sielos kompensacija. Už prarastą žmoną, už vaikus.

DZIEVULIS. Man užtektų ir to... Ir tavo suraminimo.

 

Prie jų prieina kavinės Padavėja

 

PADAVĖJA. Ko jūs norėtumėt?

ŽIVILĖ. Tuo tarpu nieko.

DZIEVULIS. Nebent ramybės ir puodelį tylos.

PADAVĖJA. Kas ieško ramybės, tas eina ten, į tualetą. Jeigu jau čia atsisėdot, galiu pasiūlyti alaus ar brendžio su kava.

DZIEVULIS. Ačiū. Vaizduosim, kad mes čia laukiam savo eilės.

PADAVĖJA. Už jūsų vaizduotę man nieko – nei algos, nei tipsų.

 

Ją nusmelkia suirzusio Dzievulio žvilgsnis. Nuo padėklo nukritęs sudūžta kažkoks indas. Padavėja renka šukes

 

ŽIVILĖ. Pateikite sąskaitą. Aš sumokėsiu.

 

Padavėja, surinkusi šukes, išeina

 

DZIEVULIS. Matei? Sudužo. Vien tik nuo mano minties.

ŽIVILĖ. Nervingoms panelėms dažnai taip atsitinka.

DZIEVULIS. Ne, Živile. Jaučiu, kaip mano kūnas tarsi apmiręs, o mano įtūžis virsta... Net nežinau. Tarsi kamuoliniu žaibu.

 

Živilė nusijuokia

 

DZIEVULIS (šyptelėjęs). Tu manęs nebijai?

ŽIVILĖ. Aš tavęs?.. O gal tu manęs? Kartais norėtum pasakyti, kad ir mane truputį myli, bet... Kažko bijai, ar ne?

DZIEVULIS. Aš nebetikiu meile. Savęs labiau bijau negu tavęs.

ŽIVILĖ. Supažindinsiu tave su vienu labai išmintingu žmogum. Jis man yra pasakojęs, kad jo tėvas prieš karą, rodos, Tilžėje ar Karaliaučiuje buvo sutikęs vieną keistą lietuvį, tikriausiai kunigą, pabėgusį iš sovietų Gulago. Kažkur atradęs atsinešė kryžių. Kaip ir Jėzus, norėjo pasiaukoti žmonijos labui. Išgelbėti pasaulį nuo fašizmo ir nuo komunizmo. Bet greičiausiai tai buvo jo protestas, jo priekaištas Viešpačiui Dievui.

DZIEVULIS. Ir kuo visa tai baigėsi?

ŽIVILĖ. Baigėsi tuo, kad pasipiktinę žmonės užmušė jį akmenimis. Sugriuvusio namo plytom...

DZIEVULIS. Ne, ne visai taip.

ŽIVILĖ. Ir tu ką nors girdėjai apie tai?

DZIEVULIS. Jį norėjo užmušti, bet jis išliko. Buvo tokių, kurie išgelbėjo. Paskui bolševikai jį uždarė į Macikų lagerį.

ŽIVILĖ. Iš kur tu taip viską žinai?

DZIEVULIS. Mano senelė dar mėgino jam perduoti maisto. Macikai – netoli Šilutės.

ŽIVILĖ. Tavo senelė? Tai tas keistas žmogus...

DZIEVULIS. Taip, tas keista žmogus buvo mano senelis. (Patylėjęs) Visais laikais atsirasdavo tokių, kurie trokšdavo atpirkti žmoniją.

ŽIVILĖ. Atpirkti? Iš ko?

DZIEVULIS. Tas ir yra, kad vis dar neaišku, koks šėtonas tos duoklės iš mūsų reikalauja.

ŽIVILĖ. Mirties ant kryžiaus...

DZIEVULIS. Naujųjų laikų konclageriuose turbūt šimtai ir tūkstančiai tokios trumpos agonijos tikriausiai būtų pavydėję. Buvo tokių, kurie, kaip tu žinai, nusprendė susideginti.

ŽIVILĖ. Buvo, ir dabar dar pasitaiko.

DZIEVULIS. Tai koks sadistas, sakyk, tomis kančiomis galėtų pasikakinti?

ŽIVILĖ. Dzievuli! Tai tu esi bedievis?

DZIEVULIS. Bedievis... O tu?

 

Prie jų stalelio prieina Bobas ir Nabobas

 

BOBAS. Atleiskite. Pone Dzievuli... Mes šiek tiek pažįstami.

DZIEVULIS. Pakankamai.

BOBAS. Galime prie jūsų atsisėsti?

DZIEVULIS. Prašom. (Živilei) Čia buvę mano bendradarbiai.

ŽIVILĖ. Supratau.

NABOBAS. Esam girdėję ir apie jus, panele Živile.

ŽIVILĖ. Tik nesigirkit, kad mane pažįstat.

BOBAS. Jūsų gal ir ne, o apie poną Dzievulį žinom beveik viską.

DZIEVULIS (Živilei). Jie žino ir tai, ko aš ir pats apie save nežinau.

ŽIVILĖ. Tu tikrai kaip Dievas... Daugelis giriasi, kad pažįsta jį kaip savo kišenę.

BOBAS (Dzievuliui). Poną Mėmelį jūs tikriausiai pažinojot?

DZIEVULIS. Taip. Pažinojau. Daugiau negu pakankamai.

NABOBAS. Ką reiškia „pakankamai“? Kad gautų tai, ko nusipelnė, jūsų manymu?

DZIEVULIS. Atvirai šnekant, kolegos, man to žmogaus negaila.

BOBAS. Ar ne per švelniai pasakyta?

ŽIVILĖ. Dzievulis gailestingas...

NABOBAS. Ne visiems. Ne visada.

DZIEVULIS. Tai ką jūs man norėjot pasakyti?

BOBAS. Prisiminėm, kad žmogus, kuris buvo įtariamas kelyje užmušęs jūsų žmoną ir vaikus, kažkaip užsimušė ir pats.

DZIEVULIS. Girtas. Tokius jūs vadinate kelių ereliais.

BOBAS. Kitas, policijai ir jums gerai žinomas asmuo, kažkodėl nusišovė.

NABOBAS. Trečias, kaltintas mažamečių prievartavimu, netrukus nusinuodijo.

DZIEVULIS. Perdozavo. Narkotikų. Kokių – jūs geriau žinot.

BOBAS. Šiandien jau turim šeštą ar septintą atvejį.

NABOBAS. Kaip jūs tai paaiškinsit?

DZIEVULIS. Čia jau jūsų darbas. Norėjot mano konsultacijos?

BOBAS. Klausimus šį kartą pateikiam mudu su Nabobu, bet galim ir kitaip...

ŽIVILĖ. Jūs norite, kad Dzievulis prisipažintų, kad neimdamas kyšių, nepasiduodamas jokiam spaudimui pasiliko sau teisę kai ko neapkęsti?

NABOBAS (Dzievuliui). O! Jūs, kaip matau, iš anksto susiradot neblogą advokatę.

BOBAS. Bet apie tai mes dar pasikalbėsim.

NABOBAS. „Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia, mieloji sese“... (Dzievuliui) Pirmadienį, apie dešimtą – pas mūsų šefą.

DZIEVULIS. Jeigu jūsų šefas mano mistinių galių nebijo, vadinasi, netiki, kad aš jų turiu.

ŽIVILĖ (juokaudama). O jeigu tiki, tegul jis Dzievulio pasisaugo.

BOBAS. Kas čia? Grasinimas?

NABOBAS (Bobui). Jūs čia kalbėkitės, man staiga prireikė... (Dairosi)

DZIEVULIS. Ramybės kambarys štai ten.

 

Nabobas nueina ieškoti tualeto

 

BOBAS (Živilei). Jūs mums pasakėte daugiau negu jis. Įsidėmėkite!

ŽIVILĖ. Tai gal ir man prisistatyti? Pirmadienį, dešimtą?

BOBAS. Iškviesim, iškviesim, jeigu reiks. (Stengiasi išvengti Dzievulio žvilgsnio) Aš pono Dzievulio nekaltinu, net savotiškai sveikinu. Norėčiau ir aš turėti tokią galią. (Neatsisveikinęs nueina į „ramybės“ kambarį)

ŽIVILĖ. Dabar būtų pats laikas mums skaniai pasijuokti. O gal tu ir juoktis nebemoki?

DZIEVULIS. Aš esu Dzievulis, o juokas labiau pritinka velniui.

ŽIVILĖ. Klausyk... Ar tu pats nemanai, kad visos tos čia paminėtos žūtys – grynas sutapimas? Juk tu čia iš tikrųjų niekuo dėtas.

DZIEVULIS. Tu ir vėl apie tą patį. Ne, aš taip nemanau.

ŽIVILĖ. Tada pagalvok – jeigu tavyje gali susikaupti tokia stipri, veiksminga neapykanta, tai jos vietoj galėtų atsirasti ir meilė.

DZIEVULIS. Galbūt.

ŽIVILĖ. Kas labiau galėtų padėti žmonėms, kas pakeistų jų prigimtį – pelnyta, motyvuota mūsų neapykanta ar užuojauta, meilė?

DZIEVULIS. Meilė? Kokiems žmonėms? Šitiems?

 

Dzievulis tai sako apie minią, kuri jau išsiveržė iš „Rojaus“. Linksmai klegėdama, spygaudama, su pilnais firminių pirkinių krepšiais. Kai kurie žmonės apgirtę čia pat mėto tuščius gėrimų butelius, ledų ar saldainių pakuotes ir skambina savo mobiliaisiais

 

MINIA:

– Žinai – neįtikėtina. Super! Nerealu.

– Demonstravo madas.

– Bikini, stringai... Per barzdą varvėjo.

– Išsižiosi pamatęs, ką aš nupirkau...

– Čia toks kaifas! Gaila, kad tavęs nebuvo.

– O jau tų modelių subinės, krūtys!..

– Tikriausiai inplantai. Ir aš tokių norėčiau.

– Sekso kavalkai! Liuks!

– Glamūras! Dabar ir aš sieksiu glamūro.

ŽIVILĖ (Dzievuliui, žmonėms skirstantis). Jaučiu, ką tu galvoji.

DZIEVULIS. Žmogus turėjo sielą, turėjo galvą, o liko vien tik pasturgalis. Mėsa.

ŽIVILĖ. Tik taip atrodo. Jis viską tebeturi.

DZIEVULIS. Visko jis niekada neturėjo. „Mylėsim priešus, numirę prisikelsim, gyvensime rojuj amžinai“... Ar tu esi pagalvojus, kas Dievui, Visatos Kūrėjui, turėtų būti svarbiau – visa gyvoji gamta ar žmogus?

ŽIVILĖ. Žmogus, žinoma!

DZIEVULIS. Sukurtas pagal jo paveikslą?

ŽIVILĖ. Taip. O kodėl ne?

DZIEVULIS. Žmogus be gamtos neišgyventų, o gamta be žmogaus – dar ir kaip.

ŽIVILĖ. Bet kokia visos tos kūrybos prasmė? Jeigu nėra žmogaus?

DZIEVULIS. Verčiau sakyk – mįslė. Dievas, mano mieloji, nėra nei Meilė, nei Tiesa, kaip mes to norėtume. Dievas yra Šviesa, Protas, pagal kurį atskiriam tiesą ir melą, gėrį ir blogį. Jeigu norim atskirti. (Patylėjęs) Ar kvailio „tiesa“ yra gėris? Ar tave sušildytų bepročio meilė? Štai, turime pilną kaušą mums duoto dieviško molio (rodo sau į galvą) ir lipdykim iš jo. Ką nusilipdysime, tą ir turėsime.

ŽIVILĖ (beveik nugalėta). O širdis? Žmogus juk turi ir širdį.

DZIEVULIS. Širdis varinėja kraują, kuris neleidžia tam Viešpaties moliui be laiko pavirsti į dulkes. Širdį, kaip tu žinai, medikai jau kai kam yra persodinę, o proto dar nepavyko įkrėsti nė vienam.

ŽIVILĖ. Aš tau norėčiau pacituoti Šekspyrą, bet, deja, tiksliai neprisimenu. „Yra pasaulyje dalykų, apie kuriuos net ir didžiausi išminčiai nesapnavo.“ Tegul tai bus ir mano žodžiai.

DZIEVULIS. Kad yra protui nesuvokiamų dalykų? Sutinku. Savo išmintim per daug nesididžiuoju.

ŽIVILĖ. Aš būtinai tave nusivesiu pas Kauką.

DZIEVULIS. Pas ką?

ŽIVILĖ. Ir jo tokia keistoka, mitologinė pavardė. Kaip ir tavo.

DZIEVULIS. Mitologinė? Ačiū. Mitologija mums – kaip ubagui lazda.

ŽIVILĖ. Jis toks pat laisvamanis kaip ir tu. Bet pamatysi, kaip jis padeda žmonėms!

DZIEVULIS. Kaip?

ŽIVILĖ. Jis rado būdą.

DZIEVULIS. Būdą? Ir ką jis toj būdoj?

ŽIVILĖ. Pagaliau ir tu nusijuokei.

 

Abudu pralinksmėję atsikelia nuo stalo ir nueina

 

Antro paveikslo pabaiga

 

 

Trečias paveikslas

 

Čia jau tarsi perpjauto cilindro vidus, kurio erdvė primena šventovę. Ant aukštų sienų – Hablo teleskopu užfiksuoti kosmoso vaizdai: žvaigždynai, besiformuojančių galaktikų ūkai. Bet žemiau, virš pusračiu išrikiuotų kėdžių, sukabinti įvairių konfesijų simboliai: judėjų, krikščionių, musulmonų ir – netikėtai – krepšinio lankas... Centre – savotiškas altorius: ant stalo daug žvakių ir ausinės, leidžiančios girdėti balsus „iš anapus“.

Juos per mikrofonus transliuos atskiroje, žiūrovams matomoje patalpoje susėdę aktoriai, „mediumai“. Mistinę nuotaiką stiprina elektroninė Jeano Michelio Jarre’o muzika.

Senas, negaluojantis Kaukas užsikurs įspūdingą smilkalų pypkę ir ims degioti ant stalo sustatytas žvakes.

Paaiškės, kad Živilė, jo mokinė ir padėjėja, čia yra pasikvietusi skeptiką Dzievulį

 

KAUKAS. Daktarai man rūkyti draudžia, bet aš čia – ne tabaką, o smilkalus... Gal jau užteks? Kaip jums atrodo?

ŽIVILĖ. Kvepia. Dar iš ano karto.

DZIEVULIS. Virš to stalo galėtų kaboti smilkyklė.

KAUKAS. Buvau numatęs, bet man jau... (Kosti) finita la comedia.

ŽIVILĖ. Tavo idėją turėtų kas nors perimti.

KAUKAS (Dzievuliui). Kaip čia pasakius?.. Pati idėja kaip ir ne mano. Žmonėms reikėjo. Jie išprovokavo. Aš tik išspausdinau straipsnį. Savo fantaziją, kuri turėjo pasirodyti laikraštyje balandžio pirmąją. Bet ten kažkoks žioplys išspausdino vėliau. Atseit mano „mokslinę“ versiją, kad pradingęs ryšių palydovas pateko į mums nežinomą materijos sferą. Į kažkur esantį paralelinį pasaulį.

ŽIVILĖ. Tarp kitko, net rimti mokslininkai tvirtina, kad egzistuoja tokia realybė. Kiti materijos matavimai.

KAUKAS. Ten dar pridūriau, kad tas palydovas turėjo tam tikrą kvantinį mikrobangų generatorių, reikalingą, kad žmonės panorėję galėtų susisiekti su tais, kurie jau ten, kitoj realybėj... (Juokiasi, tik tas juokas greitai pavirsta į kosulį)

ŽIVILĖ. Duokš man tą pypkę, aš baigsiu smilkyti.

KAUKAS. Sienas liepiau išpuošti autentiškais kosmoso vaizdais, bet žmonės labiau vertina tuos... (Parodo į religinius simbolius)

DZIEVULIS. O kam čia tas krepšinio lankas?

KAUKAS. Taigi krepšinis – mūsų antroji religija! (Juokiasi)

DZIEVULIS. Žmonės susirenka melstis?

ŽIVILĖ. Ne tiek melstis, kiek šnekėtis su mirusiais.

KAUKAS. Šitiek metų gyveno kartu ir vis dar nebaigė... Vis dar nori ką nors pasakyti.

ŽIVILĖ. Jiems labiau rūpi ko nors paklausti. (Dzievuliui) Argi tu nenorėtum?

DZIEVULIS. O! Aš daug ko norėčiau!

ŽIVILĖ (Kaukui). Paskubėkim. Žmonės jau už durų laukia.

KAUKAS. Ten parašyta, kad aš sergu. Tris, keturis prijungsim, o kitų atsiprašysim. Kai pats numirsiu, norėčiau, kad niekas manęs nebešnekintų.

ŽIVILĖ (baigusi degioti žvakes). Tai gal jau eikit į studiją. Aš tuoj...

KAUKAS. Ne, aš čia – kaip visada. Juos pasitiksiu. (Dzievuliui) Degioja žmoneliai žvakes, o dangaus šviesulių nebemato. Buvau užsimojęs čia įrengti savo planetariumą, bet... Eikit jau, eikit. (Živilei) Tu ten viską paaiškinsi.

 

Studijoje, ryškiau apšviestoje patalpoje, bus girdimi gyvųjų klausimai mirusiems ir prislopintu, garso technika pakeistu balsu jiems falsifikuojami atsakymai. Živilė čia atsiveda Dzievulį, o Kaukas, atidaręs centrines duris, įleidžia nemažą būrį ezoterijos mėgėjų. Kai kuriems paduodamas ranką sveikinasi ir mostu visiems liepia susėsti ant pasienyje išrikiuotų kėdžių

 

KAUKAS. Tie, kurie čia nebe pirmą kartą, paaiškinkit naujokams... Kurie atsinešėt, užsidekit žvakes, nutilkit, susikaupkit. Išjunkit visus telefonus. (Kosti) Jūs, jeigu galit, nekosėkit. Kaip sakydavo pastoriai, klausykite, ką jums sakau, bet nedarykite, kaip aš darau. (Motinai, kuri atėjo su savo Dukterimi) Jūs, rodos, pirmos? Sėskite abi prie stalo, užsidėkit ausines... Komunikuokit. Iš pradžių mintimis, o paskui kalbėkite į mikrofoną.

MOTINA. Taip, taip. Aš jau žinau.

KAUKAS. Abi atsisėskite. Užsidėkit ausines. Kai nutils muzika, pradėkit kalbinti. Nebūtinai garsiai, bet arčiau mikrofono.

MOTINA. Aš jai viską sakiau. (Dukteriai) Sėskis.

DUKTĖ. Man geriau iš dešinės.

KAUKAS. Kaip jums patogiau. Bendraukite.

VYRIŠKIS (pagal eilę antrasis). Tik ne per ilgai!

KAUKAS. Tššš... Pirmiau įsiklausykit į save. Išgyvenkim visi Paslapties pojūtį. (Eina į studiją, atsisėda greta Živilės ir Dzievulio)

 

Mistinė pauzė. Susirinkusiųjų kuždesiai nutyla, prigęsta šviesa, žmonių veidus apšviečia tik žvakės

 

MOTINA. Rūtele, Rūtele! Kur tu esi? Ar tu girdi mane?

ŽIVILĖ (laikydama prieš akis jai reikalingą informaciją). Esu. Girdžiu. Kalbėk, mama, neverk.

DUKTĖ. Rūta, čia ir aš atėjau su mama. Mes norim žinoti... (Susijaudinusi nebegali kalbėti) Mama, gal tu geriau...

MOTINA. Sakyk, vaikeli, ar tu pati – tam ežere, ar tave kas nuskandino?

ŽIVILĖ. Pati.

MOTINA. Tu taip norėjai ar tokia nelaimė? Juk visaip žmonės šneka.

ŽIVILĖ. Aš per toli nuplaukiau. Pati nežinau.

DUKTĖ. Tu žinai, bet gal nesakai? Ar tu ne todėl, kad tavo Viktoras?.. Kad jis man pasipiršo?

MOTINA. Rūtele, tu ją suramink. Kad jai pačiai kas nors...

ŽIVILĖ. Aš jus myliu abi. Viktoro nekaltinu.

 

Duktė susigraudinusi pravirksta

 

MOTINA. Rūtele, kur tu esi? Ar tau ten gerai?

ŽIVILĖ. Aš visai netoli. Aš dažnai jus matau.

MOTINA. O Dievą? Mūsų Viešpatį Dievą?.. Tu juk netikėjai.

ŽIVILĖ. Netikėjau. Jis buvo, yra ir visada liks su manim. Kad ir kur būčiau.

MOTINA. Pasakyk dar ką nors. Ar mes tave dar pamatysim? Ar susitiksim kada nors?

ŽIVILĖ. Dabar aš visur. Vanduo – ne tik ežeras, mama. Vanduo – ir debesys, ir ledas, ir sniegas, ir lietus... Rasa ir šerkšnas... Taip ir aš. Mes esame ir būsime.

 

Gal jos dar būtų pajėgusios kalbėti, bet jų graudulingus žodžius nustelbia piktas vieno vyriškio (Pusbrolio) priekaištas

 

PUSBROLIS. Gana, jau gana! Užteks jums pliurpti.

 

Motina ir Duktė paskendusiai Rūtai sakydamos „sudie“ nusiima ausines ir braukdamos ašaras atsisėda pasienyje šalia kitų. Prie stalo įsitaiso Pusbrolis

 

PUSBROLIS (užsidėjęs ausines). Alfonsai! Alfonsai!.. Čia aš, Leonas, tavo pusbrolis Leo. Ar tu ten esi? Ar gali kalbėti?

 

Vyriškas „dvasias“ čia įpratęs vaidinti pats Kaukas, tik pastaruoju metu jam trukdo kosulys

 

KAUKAS. Esu. Galiu. Tik taip nešūkauk. Aplink visas pragaras girdi.

PUSBROLIS. Jopvaitoškė! Tai tu iš tikrųjų pragare?

KAUKAS. Maždaug. Ta linkme gravituoju.

PUSBROLIS. Aš tau padėsiu. Aš kai ką sugalvojau.

KAUKAS. Ir ką tu padarysi, Leo? Tu esi bejėgis. (Kosti)

PUSBROLIS. Pragare turėtų būti karšta, o tu – ar tik nebūsi peršalęs?

KAUKAS. Skersvėjis. Klausk, jei ko nori paklausti.

PUSBROLIS. Alfa, klausyk... Aš galėčiau užpirkti už tave bent kelerias mišias. Bet kurioj bažnyčioj. Vargšams išdalyčiau...

KAUKAS. Būtų gerai.

PUSBROLIS. Pastatyčiau tau gražų paminklą.

KAUKAS. O kas tau neleidžia? Pastatyk.

PUSBROLIS. Aha... Tau ten lengva šnekėti.

KAUKAS. Lengva, bet kažkodėl nesinori.

PUSBROLIS. Tu žinai, ko aš noriu paklausti. Iš kur man – pinigų?

KAUKAS. Aa, pinigų... Taip, kaip aš, jų užsidirbti verčiau nemėgink.

PUSBROLIS. Man užtektų ir tų, kuriuos tu palikai. Juk tu nenorėtum, kad jie atitektų tiems, kurie tave nušovė? Juk ta merga turbūt rado ne viską?

KAUKAS. Ne viską.

PUSBROLIS. Tai kur ta likusi dalis? Velniams ji tau reikalinga?

KAUKAS. Velniams... Kad ir tu ne geresnis.

PUSBROLIS. Nu, Alfa... Nebūk tu švancas. Šneki, lyg aš tave būčiau patvarkęs.

KAUKAS. O kas? Juk ir tu prisidėjai.

PUSBROLIS. Nesąmonė. Pasakyk, kur paslėptos babkės, aš tau pastatysiu paminklą, o tą kilerį aš pats nudėsiu. Mes dar padarysim tvarką. Ir žemėj, ir danguj.

KAUKAS. Tai kad aš – pats žinai kur...

PUSBROLIS. Alfonsai! Alfa!.. Bliacha mucha, kur pradingai? Alio!.. (Nusiima ausines) Ryšys nutrūko. Nebaigėm.

 

Prie stalo su žvake rankoje prisiartina Laura, dėvinti vienuolės naujokės drabužį.

Živilė dabar turės bendrauti kaip jos mirusi mama

 

LAURA. Mama, mieloji... Aš jau greitai būsiu nebe Laura, o sesuo Gertrūda. Mama, tu girdi mane?

ŽIVILĖ. Girdžiu.

LAURA. Tu tikriausiai viską žinai. Kas mane graužia, dėl ko aš vis dar abejoju.

ŽIVILĖ. Jei viską žinočiau, ir čia ramybės neturėčiau. Aš pasitikiu Dievu.

LAURA. Pasitikiu ir aš, bet kol kas turiu dar laisvą valią. Turiu apsispręsti.

ŽIVILĖ. O gal mums tik atrodo? Kad sprendžiame mes, o ne jis?

LAURA. Katekizmas, bažnyčia juk sako, kad mums duota valia pasirinkti.

ŽIVILĖ. Tai kodėl tu nesirenki?

LAURA. Todėl, kad aš sutrikusi... Man tavęs labai trūksta. Jis yra našlys, su dviem vaikais, bet dar nesenas, gana gražus. Aš – beveik vienuolė, bet norėčiau turėti vaikų. Juk tu buvai laiminga, kai mus auginai?

ŽIVILĖ. Kol buvau mylima. Kol pati mylėjau.

LAURA. O paskui?

ŽIVILĖ. Paskui man likote jūs. Tavęs man buvo gaila.

LAURA. Ar tu žinai, kad tėvas tvirkino mane? Man visi vyrai atrodė tokie šlykštūs!

ŽIVILĖ. Gal ir žinojau. Maždaug numaniau.

LAURA. Tai kodėl tu su juo nesiskyrei?

ŽIVILĖ. Tu buvai ne viena. Dar trys tavo broliai. Kur aš būčiau juos dėjusi?

LAURA. Ne, aš verčiau netekėsiu. Verčiau liksiu Gertrūda.

ŽIVILĖ. Man sunku tau patarti.

LAURA. O man dar sunkiau apsispręsti. (Verkšlena) Tokių žioplių kaip aš turbūt net pats Dievas nemyli.

PUSBROLIS (nebenustygdamas). Mane kažkas atjungė, o šita... Ar čia yra kokia nors tvarka ar demokratija?

SUSIRINKUSIŲJŲ BALSAI:

– Yra, yra.

– Yra, bus, kai ten atsidursim.

– Yra taip, kaip yra.

– Tšš, tšš!..

PUSBROLIS (rėkaloja). Yra koks nors bufetas ar tualetas?!

MOTINA. Liaukis, raminkis, čia tau ne restoranas.

PUSBROLIS. Norit pasakyti: durnių ir bažnyčioj muša? Aš ir esu tas?

KAUKAS (supykęs – per mikrofoną). Esi, esi...

PUSBROLIS. Kas čia toks?

LAURA (vis dar su ausinėm). Mama, kieno čia balsas?

KAUKAS. Dvasia. Tik dar neapleidusi kūno. Pats Dzievulis nebeiškentęs nori su jumis...

LAURA. Dievulis? Viešpatie!.. Jis turbūt ant manęs pyksta.

ŽIVILĖ. Kartais jam darosi liūdna. Jis, vėl tapęs žmogum, pagaliau pasakys jums visą tiesą.

KAUKAS. O aš tik pasakysiu „amen“.

BALSAI:

– Tiesą?

– Kokią tiesą?

– Amen? Pasivertęs žmogum?

 

Šventovė staiga nušvinta. Kaukas išeina iš savo priedangos. „Paralelinio“ pasaulio muzika prityla

 

LAURA (Kaukui). Čia jūs mums?.. Žadėjot atsiųsti Dievulį?

KAUKAS (kaitaliodamas kirtį). Dzievúlį, Dziẽvulį!.. Yra tokia dzūkiška graži, prasminga pavardė. Kiekvienas – dievulis pats sau ir kitiems.

PUSBROLIS. Aš ir sakau – ko jis toks užkimęs! Apsimetėlis! Sukčius!.. Matot! Jis visus mus išdūrė.

KAUKAS. Palaukit. Pirmiau paklausykit. Aš jums – be mikrofono...

PUSBROLIS. Jis ten sau kosti, perdžia, o mes turim klausytis! (Pirmas trenkia Kaukui per sprandą)

BALSAI:

– Niekšas!

– Šaiposi... Iš paties Dievo!

– Antikristas!

– Jūs tik pažiūrėkit, kokie čia ženklai. Argi čia katalikiški? O šitas kam?

– Į krepšį nespjaukim. Bet va!.. (Parodo į dėžę aukoms) Mes jam dar pinigus kišom!

– Velnias! Patekom į velnio nasrus.

 

Priekaištus palydi smūgiai, spyriai, spjūviai, kuriuos dar kursto Lauros, Motinos ir Dukters ašaros. Atskuba Živilė ir Dzievulis, sugriebęs Kauko paliktą lazdą

 

DZIEVULIS (rūsčiai). Liaukitės, liaukitės! Aš esu Dzievulis.

KAŽKURIS. Dar vienas velnias. Apsimetėlis.

KITA (žegnoja). Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus... Kas tu toks? Prisipažink. Nei mūsų matytas, nei girdėtas.

 

Živilė nuveda leisgyvį Kauką į šalį ir pasodina

 

DZIEVULIS. Atsitraukit. Kas yra kas, jums, žinoma, spręsti lengviau negu Dievui. (Įsakmiai) Sėskit! Pasikalbėsim.

 

Jo įtaigaus balso ir lazdos visi paklauso. Vieni norom, kiti – niurnėdami arba dairydamiesi, ko čia nusitverti

 

DZIEVULIS. Savęs paklauskim, ko jums, ko mums visiems labiausiai reikia. Tiesos ar paguodos? Paklauskim ir patys atsakykime sau – paguodos ar tiesos. Užuojautos, kurios patys neparodom kitiems? Pagailos, kad vis dar esame tokie apgailėtini mulkiai?

BALSAI:

– Paguodos, žinoma.

– Mes norim žinoti visą tiesą.

– Vienam tas, kitam anas... Kad gyvenimas būtų lengvesnis.

– Tiesa, kuri mums patartų, pamokytų...

– Mes norim žinoti, kas bus, kai numirsim.

DZIEVULIS. Ieškom tiesos, kuri duotų naudos?

KAŽKURIS. Vilties ir meilės – bent jau tiek.

DZIEVULIS. Vilties ir meilės jums norėjo suteikti ir Kaukas, kurį sumušėt. Ai, kokios tatai stiprios bukapročių rankos! Kokios kietos ir kvailos mūsų galvos, kurios vis ieško užtarėjų danguje.

KAŽKURI. O kur kitur mums ieškoti?

DZIEVULIS. Savyje, pirmiausia savyje.

PUSBROLIS. Tai rask, rask... Atradęs parodyk ir mums.

 

Girdimas murmėjimas, urzgimas ir atodūsiai

 

DZIEVULIS. Neturiu ko. Ir aš pats esu... Vienas iš jūsų.

 

Murmesys jau darosi švelnesnis

 

DZIEVULIS. Aš norėčiau padėti jums, bet sakykite kaip. Gal aš jums, o jūs man...

PUSBROLIS. Jeigu sugalvosi steigti savo partiją arba eiti į Seimą, žinok – aš už tave!

MOTINA. Ir mes gal prisidėsim.

LAURA. Kieno paklausti, ką man daryti? Kaip man gyventi toliau?

KAŽKURI. Puikiai atrodai, ko tau negyventi?

PUSBROLIS. Važiuok į užsienį, jei čia tau nepatinka.

ŽIVILĖ. Dieve!.. Nutilkit, nutilkit pagaliau! Kaukas... Akys užmerktos, tyli, nebekvėpuoja...

 

Kyla šurmulys. Susirinkusieji apspinta nutilusį Kauką.

Kažkuris mėgina prisiskambinti greitajai

 

BALSAI:

– Palaukit, leiskit – aš esu gydytoja.

– Dar šiltas. Aš jaučiu jo pulsą.

– Paleisk. Čia juk mano ranka!

– Čia tiek tų rankų ir kojų... Ar kas turite galvą?

– Kaklaraištį... Marškinius atsekit.

– Čia per daug prismilkyta.

– Žvakes patraukit. Paguldykim.

– Pasiimkim po degančią žvakę ir melskimės.

ŽIVILĖ (Dzievuliui). O tu jau nieko negali – pasitelkdamas protą?..

DZIEVULIS. Nieko. Galiu tik pakelti...

LAURA (į abi rankas paėmusi po žvakę). Čia viskas per tą mano kvailumą. Per mano egoizmą.

MOTINA. Atiduok tas žvakes. Pamėgink jam įpūsti...

LAURA. Jei nėra jaunesnių, gražesnių, galiu ir aš...

 

Kaukas guli mirgančių žvakių šviesoje, jau tarsi galutinai pašarvotas ant stalo, bet po Lauros ir Živilės pastangų giliai įkvėpęs oro pasako „ū-a“, atsisėda ir dairosi.

Nustebimo, džiaugsmo, mistinio išgyvenimo grimasos ir garsai

 

KAUKAS. Tikriausiai vėl buvau numiręs. Širdis sustoja, pailsi, pagalvoja... Esu jau ne kartą prisikėlęs.

ŽIVILĖ. Žmonėms, Laurai padėkok.

KAUKAS. Kiek atsimenu, jūs mane šiek tiek apkūlėt.

ŽIVILĖ. Verčiau manyk, kad sapnavai.

KAUKAS. Taip... Jeigu nebūčiau prisikėlęs, būtų buvusi drama, o žmonės labiau mėgsta komedijas. (Nulipa nuo stalo)

MOTINA. O kaip ten, kai numiršti?.. Jei nesi supykęs, pasakyk.

PUSBROLIS. Turbūt sušiktas jausmas? Jeigu atvirai.

KAUKAS. Ai... Man buvo gerai. Jaučiausi lyg nebūčiau gimęs.

ŽIVILĖ. Tai ką dabar darysim? Žmonės vis dar kažko laukia.

KAUKAS. Laukia? Tada užpūskite žvakes ir pakelkite akis į dangų.

 

Kai susirinkusieji užpučia žvakes, nušvinta aplink juos esančios sienos su visatos žvaigždynais ir gimstančių galaktikų ūkais

 

KAUKAS. Štai...

ŽIVILĖ. Ten ir mūsų dalis. Bet kas tuo patikės?..

DZIEVULIS. Kokia mums priekaištaujanti didybė!

ŽIVILĖ. Priekaištaujanti? Dėl ko? (Glaudžiasi prie Dzievulio)

DZIEVULIS. Kad kažko labai svarbaus dar nesuvokiam.

ŽIVILĖ. Kad žmonėms reikalinga meilė kaip gravitacija žvaigždėms?

DZIEVULIS (glausdamas Živilę). Galbūt. Tai būtų per daug paprasta.

KAUKAS. O ne, mano mielieji! Gravitacija... Didelė mįslė!

ŽIVILĖ. Aš ir sakau – gravitacija kaip mūsų meilė.

 

Visi čia esantys, kaip tie Velykų salos akmeniniai stabai, pakėlę galvas tylėdami žiūri ir galbūt girdi iš begalinės erdvės sklindančią muziką

 

Pabaiga

 

2012

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr.5–6 (gegužė–birželis)