Leonardas Gutauskas. Regimanto Tamošaičio nuotraukaApeigos

 

                                                                                           Moteris be užpakalio – tarsi

                                                                                           kaimas be bažnyčios.

 

                                                                                                               Miloradas Pavičius

 

 

Baigianti keturiasdešimtuosius, stambiakrūtė, plačiastrėnė Marcinkonių miestelio gyventoja, didžiai sukriošusio ir nusilpusio vyro Jonelio žmona, dažnai savąjį žmogų pavadinanti džiūsna ir niekam tikusiu tinginiu, net sapnuose regėdavo save užverstu sijonu užspeistą erškėtyne ar tvartelyje to didžiulio kaimyno Kastantos padargo, kurį vieną kartą buvo mačiusi visu gražumu plūduriuojantį upės maudyklėj, tad keikė savo likimą už tai, kad ją, gražiausią, iš pieno plaukusią apylinkės mergą tėvai atidavė tam susisukusiam batsiuviui, mat senis buvo laikomas pasiturinčiu ir sukaupusiu nemažą turtą – buvo kalbama, kad po ant sienų išklijuotais laikraščiais Jonelis slepia ne tik rublius ir litus, bet ir lenkiškus zlotus ir vokiškas markes. Be to, į bažnyčią ateidavo pasipuošęs juodu kostiumu, pasirišęs šlipsiuką ir tarsi katino pautai blizgančiais batais apsiavęs. Argi toks kvėša jos vertas? Juk aplink tėvų svirną vakarais bernų šniūrai vyniote vyniojosi, kad Malvinka leistų nors delną ant liūlančios kulšies uždėti. Kvaila buvau, kad neleidau, gal būčiau pajutus, ką reiškia stipri vyro meilė, dažnai mintyse sau priekaištaudavo bobelė.

Keikė likimą ir slaptomis sekė kiekvieną dvimetrinio kaimyno žingsnį, vis taikydama lyg netyčia pastoti žmogui kelią ir užkalbinti. Bet Kastanta į narčios moteriškaitės pusę net galvos nepasukdavo. Krauna kirtavietėj malkas į vežimą ir švilpiniuoja kaip varnėnas auksasnapis, plačiu delnu vis nubraukdamas nuo kaktos gražias garbanas, o tie raudoni kelių dienų šeriai ant barzdos net dega, kaitina ir svilina Malvinkos krūtinę. Dažnai bobelė apsimesdavo mėlyniaujančia ar grybaujančia ir sukdavo ratus aplink Kastantos stulpą, vis pasilenkdama, vis plačias strėnas vyro pusėn atkišdama. Rauna kokį ilgakotį raudonikį ir slapta seka – gal Kastanta neatlaikys...

Bandė sugundyti kaip Ieva rojuj Adomą, bet vis veltui. Kartą neapsikentusi net balsu suabejojo: tik nesakyk, Kastanta, kad tau tos tavo Antosiõs gana, tokis baronas, o ji kap višta, kap tu jos ir neužspaudi?

Bet sąžiningam, dievobaimingam vyrui tas Malvinkos liežuvis kaip ant miško paklotės numesta kanapinė virvelė – net pasilenkt dėl jos neverta. Kastantai kitos nereikia ir niekada nereikėjo, jam jo Antosià buvo pirma ir vienintelė, nepakeičiama, jųdviejų vardai bažnyčios knygoj greta surašyti, šventi kunigo žodžiai „iki mirtis išskirs“ ir po dvidešimties metų giliai širdyje tūno, kad žmogus neužmirštų priesaikos. Kastanta žinojo, kad, neduok Dieve, Antosei numirus, jis tikrai kitos neieškotų, o kad Aukščiausias jiems nedavė vaikų, tai gal net geriau – kaipgi jo moterytė pagimdytų, kaipgi ji tokį svorį išnešiotų, valia Dievo, kuris visa mato ir supranta, kas buvo, kas yra ir kas bus.

Vasaros naktimis visa užkaitusi, nusimetusi apklotus, Malvinka išspirdavo savąjį tinginį iš lovos, vos tik jis pabandydavo tą savo kaulėtą delną priglaust prie jos šlaunies, vildamasis, kad nusiklojusi žmona prisileis. Žodžiu sakant, ne gyvenimas, o kančia, kai viduj degančios ugnies nėra kam užgesinti.

Bet pagaliau išmušė valanda, užbaigusi Malvinkos kankynę ir atvedusi moteriškę į protą.

Per patį birželio dienos karštį, užsislėpusi už neaukštų pušelių, ji stebėjo Lankelės pievoje šienaujantį Kastantą. Matė, kaip vyras lengvu dalgės mostu verčia aukštą, tankiai sužėlusią žolę, palikdamas plačiausią pradalgę. Žengia basas, pasiraitojęs kelnių kiškas, blauzdos ugnimi raudonuoja, stabteli, kelis kartus pertraukia bude per dalgės ašmenis ir vėl žygiuoja, ir nematyti, kad būtų bent kiek pavargęs, o jos Jonelis Pažydžiuos nuskabo pradalgėlę ir jau sėdas ant kokio kupsto pailsęs, jau braukia prakaitą. Ne kartą buvo jam sakiusi, kad pasamdytų berną, jų dabar pas krautuvę ne vienas tik ir laukia lito, bet jam, matai, ne onoras, kad kitas jo pievą šienautų, jis neatsiliks nuo anapus kalnelio žolynus guldančio Kastantos, ne, jis nepasiduos, tegu Malvinka mato, kokia jo galybė. O pats sėdi ant kupsto kaip koks nykštukas ar miškinis žmogelis ir braukia nuo kaktos prakaito lašus.

Žvelgė Malvinka į plačius kaip svirno durys Kastantos pečius, į plikas degančias blauzdas ir juto, kaip kaista strėnos ir viduriuos karšti akmenys vartosi.

Nežinia kuo būtų moteriškės kankynė pasibaigus, bet staiga pamatė tą sudžiūvėlę Antosią su balta skepeta uždengtu kašikėliu rankoj skubančią pas savąjį žmogų. Malvinka net nustėro, prarado amą, tarsi ją kas būtų šaltinio vandeniu perliejęs nuo krūtinės iki papilvės – karščio kaip nebūta. Pritūpė, dar saugiau užsiglaudė už pušelaičių, kad jos akys nematytų, kaip Kastanta įsmeigia į žemę dalgės kotą, prisėda ant blindės kelmo ir palengva abiedoja, neskubėdamas, ir matos, kad jam už Antosiõs atneštus blynus nėra nieko gardesnio visame pasaulyje. Norėjo sprukt į namus, bet smalsumas paėmė viršų – o ką, jeigu Kastanta...

Po pusvalandžio tas Malvinkos minčių „jeigu“ atsivėrė tokiu šventumu niekada neregėtu, tokia neapsakoma grožybe, kad moteriškė net cyptelėjo, pajutusi, kaip širdį dūrė kažkoks graudumas lyg per pamaldas bažnyčioj, kai kunigas taria tuos žodžius „negeisi savo artimo žmonos nei vyro“. Ir palengva moteriškės geidulį pakeitė ramybė, ir akyse susitvenkė atgailos ašaros.

Kastanta stovėjo grynas, baltas, kaip iš pieno plaukęs, ir toks didelis, ramus, įbridęs į šiltą balelę. Stovėjo ir dairėsi po plačias apylinkes, kurias nuo mažumės, nuo lenko laikų pažįsta kaip savo penkis pirštus ar savo pirkią. Stovėjo ir tyliai švilpiniavo kaip špokas tarp lauko gėlynų, laimingas, kad šviečia saulė, kad žolė suaugo graži ir dosni, kad Antosià jo nepamiršo ir kad suklupusi rauna abiem rankom žolę mirko šiltame balos vandeny ir šveičia šveičia jo kojas strėnas pilvą semia dubenėliu vandenį ir pila pasistiebusi ant pirštų galų kad švariai nuplautų prilipusius žolynėlius ar kokį grumstelį.

Malvinka net nemėgino save įsivaizduoti Antosiõs vietoj, nes žinojo, kad neištvertų.

O Antosià, rankšluosčiu nušluosčiusi savo žmogų, padavusi marškinius, kelnes ir palaukusi, kol Kastanta pradės naują pradalgę, pasiėmusi kašikėlį labai ramiai tarsi iš bažnyčios patraukė per kalnelį į namus. Dar kurį laiką matėsi jos balta skarelytė, bet ir ji pamažu išnyko.

Ir tuomet Malvinka pravirko, suklupo, delnais prisidengė akis ir gailiai raudojo, gal pati nesusivokdama, iš kur tas graudumas...

O virš Lankelės aukštai padebesiuos čireno vieversys, ir moteriškei pasivaideno, jog girdi Marcinkonių bažnyčios klapčiuko rankoj skambančius tris sidabrinius varpelius. Ir jau pakilusi nuo klupsčių, jau pamiške slinkdama į namus pas savąjį Jonelį, ūmai pajuto gailią sąžinės graužatį prisiminusi, kaip aną vasarą ravėdama daržą ir pastebėjusi pro šalį labai tyliai kaip didelį katiną einantį Kastantą, kaip visada švilpiniuojantį, staiga siuto pagauta užvertė sijoną ir pro šakumą atbula ėmė žerti grumstus vyro pusėn, norėdama jį įžeisti, pažeminti, suniekinti ir prilyginti savajam paliegėliui Joneliui, kad taip neriestų nosies. Tačiau ir tą kartą Kastanta net nepasuko gražios savo galvos keturpėsčia išsikėtojusios bobelės pusėn. Prisiminė ir dar graudžiau pravirko...

 

 

 

 

Lapių medžioklė

 

                                                                                         ...ir jis prisiminė žmogų,

                                                                                         kuris norėjo parduoti lapę...

 

                                                                                                                Ernestas Hemingvėjus

 

 

– Miegok, pakelsiu ketvirtą, – keturiolikmečiam berniukui įsako dėdė Jokūbas. Bet vaikas žino, kad nesumerks akių. Žiūrės į geležinėj krosnelėj blėsuojančias rausvai auksines žarijas ir įsivaizduos save, šliuožiantį slidėmis paskui dėdę jo padaryta šliūže, o Argas bėgs priekyje, vis stabteldamas pažiūrėti, ar vyrai neatsilieka. Tokia šio protingo šuns mada – užuodęs zuikį, niekada nelekia akis išdegęs, ne, jis laukia ženklo. Su vokiečių kareiviu išmainytas į lašinius, šis vilkšunis tikriausiai supranta daugiau nei kitas miestelio bernas, kuriam rūpi tik prisipilti gerklę aplūžusioje užeigėlėje, sėbrų susirinkimų vietoje, – ant klijuote užtiestų stalelių alaus balos, musės, palubėj spingsinti lempikė, tikrai šviečianti silpniau už namų žibalinę lempą. Argo už tokių vaišių stalo ir surakinto grandine nepasodintum. Nors gerai paėmusį Jokūbą jis vis dėlto parveda į namus. O tą kartą, kai dėdė susikirto su stribais, – tris paklojo ant miestelio grindinio, nuo ketvirto gavęs šautuvo buože į galvą, kriokė tokiu baisiu balsu, kad kuosos pažiro nuo šventoriaus medžių, – gynė savo šeimininką kaip liūtas, nors galėjo būti nušautas.

Dėdės pusbrolio, geležinkelio sargo, namelyje šilta, jauku, ant krosnelės šnypščia vanduo, greitai pasklis čiobrelių arbatos kvapsnis. Pasieniais du gultai. Vyrai sėdi prie mažo atlenkiamo stalelio ir kalbasi, vis pakeldami smetonišką čėrkelę į vienas kito sveikatą. Abu šautuvai – Jokūbo graižtvinis ir jo vienavamzdis šratinis – kabo ant vinies, vamzdžių plienas blizga nuo krosnelės atšvaistų. Argas susirietęs guli prie dėdės kojų, akys užmerktos, bet ausys stačios, budrios, galėtum pagalvoti, kad šuva klausosi vyrų kalbos apie kitoje bėgių pusėje dunksančią sengirę, į kurią dar neįsisuko miško kirtėjai, tad ir lapėms saugu – aplink miestelį iškirstos didžiulės kirtavietės, trakai išvijo lapes, ir dabar jų net žiburiu pasišviesdamas nerastum, nors Riešės skardžiuose dar gali aptikti baigiančių užgriūti šių baikščių gudrių žvėrių urvų. Tarsi pritardamas vyrų nuomonei, Argas retkarčiais kaukšteli iltimis ir, matyt, užuodęs pjaustomą kindzių, apsilaižo. Nedidelis langas tarsi užmūrytas, lauke tikrai ne mažiau penkiolikos, juk pats žiemos vidurys, rytais Jokūbui tenka dideliu šiupeliu nuo namo slenksčio iki tvarto prasikasti tunelį, kad teta ir senelė galėtų pasiekti namelį, į kurį net karaliai pėsti vaikšto. Bet Silvestro būdelėj šilta, jauku, pro krosnelės groteles švysčioja oranžiniai ir rausvi ugnies atšvaitai. Ketvirtą ryto bus šalta, bet medžiotojai žygiui rimtai pasiruošę: kailinukai, zuikio ausinės, zuikio pirštinės, juodi stiprūs rusų kareivių veltiniai, gauti už degtinę. Šiam apavui nereikalingi jokie gumos padai, kaip baltiems lietuviškiems, o ir slidžių dirželiai tvirtai laikosi.

Į sargo būstą atšliuožė iš vakaro, kad rytą galėtų greičiau pasiekti sengirės skardžius ir lapių karalystę. Iš miestelio būtų tekę išvykti vidurnaktį, o dabar užteks atsikelti ketvirtą – kad tik nepramigus, nes užsimiegojusiomis akimis koks gi būtų medžiotojas, tad reikia budėti.

Žiūri į geležines krosnelės dureles ir jam atrodo, kad pro plyšius regi blykčiojančius lapės kailio plaukus – oranžinius su aukso viršūnėlėmis. Žiūri laimingas, kad Jokūbas, tiek kartų žadėjęs pasiimti kartu į lapių medžioklę, pagaliau ištęsėjo žodį, net pats užtaisė tuos tris šovinius grankulkėm, nes zuikiniai šratai sugadintų brangų kailį. Žvairys pakyla iš guolio ir, Argo vejamas, skuodžia ratu, kad po valandėlės sugrįžtų į savo vietą, tad, šuns balsui artėjant, tereikia priklaupti, atlenkti gaiduką ir laukti – zuikis pats pateks į taikiklį. O kaip medžiojama lapė, vaikas dar nežino. Greičiausiai Jokūbas net neleis iššauti, nes lapę užsisakė kolchozo pirmininko žmona – dėdė pirmas paleis vieną vienintelį šūvį tiesiai į žvėries akį, ir bus gana. Nebent prašautų, nors tuo tikrai sunku patikėti, bet jeigu sudrebės jo ranka, tai grankulkė kliudys pačią lapės širdį, kad pašauta nesikankintų.

Berniukas šiose apylinkėse yra buvęs, bet tik vasarą, kai lydėdavo senelę į Bečių dvarą, kur jinai savaitę siūdavo. Sena giria prasideda tuojau už siauruko bėgių. Tokia slėpininga, gūdi, ošianti, tokia senoviška, grasi, kad net žiūrėt į ją būdavo baugu. Dabar žiema, tai į ją bus tikrai nelengva įsibrauti, nebent aptiktum kokį siaurą takelį, bet Jokūbas žino, ką daro, kitaip nebūtų tokio kelio šliuožęs. Aplink namus, kirtavietėse, gali nebent teterviną pašauti, kai šie gražuoliai kelia vestuves, šokčioja uodegas išpūtę, burbuliuoja, nieko aplinkui negirdi ir nemato, gali prislinkti per penkiasdešimt žingsnių. Gaila, kad tetervino mėsa kietesnė net už anties, tad tetai tenka acte kelias dienas mirkyti ir pusę dienos pečiuj troškinti, kad suminkštėtų ir prapultų laukinis kvapas. Miestelio veterinorius iš vieno paukščio net iškamšą pasigamino, ir dabar ji stovi ant spintos jo kabinete, purpuriniai antakiai iš tolo šviečia, o išskleista uodega tikrai panaši į knygoje matytą svečių šalių puošnųjį lyrauodegį, nes ir tetervino plunksnos išlenktos kaip tikros lyros, tokią taipgi yra tekę knygoje regėti.

Virdulio šnypštimas, šakalių spragsėjimas, tyli, dusloka vyrų kalba, Argo atsidūsėjimai – migdo, svarina akių vokus, nors imk ir prilaikyk juos pirštais...

– Busk, jau laikas, – įsakmūs ir sykiu šilti Jokūbo žodžiai. Pramerkia akis ir supranta, kad buvo užsnūdęs, nors žadėjo budėti iki ketvirtos. Apsidairo. Argas tripinėja prie durų, vis pažvelgdamas į Jokūbą, tarsi ragindamas negaišti. Silvestras, pravėręs krosnelės dureles, pučia į žarijas ir deda plonas sausas šakeles, kad liepsna atsigautų. Po kelių minučių – čiobrelių arbata užplikyta, kindzius papjaustytas, tik buteliuko su čėrkele nėra, nes įkaušus medžioti nevalia. Pavalgę nusikabina šautuvus, užsimeta kuprines, išeina į priemenę ir, pasiėmę slides, žengia per slenkstį. Šaltis plūsteli į veidą, užspaudžia šnerves, iš burnos kyla garas. Prisitaisę slides, per petį užsimetę šautuvus, atsisveikinę su Silvestru, patraukia link bėgių. Perkopia juos ir, stipriai atsispirdami lazdomis, nuo pylimo leidžiasi į pamiškę. Argas bėga pirmas, vis atsigręždamas pažvelgti, ar vyrai neatsilieka. Šautuvų vamzdžiai – į žemę, kad neprikristų sniego. Jokūbas daro gerą šliūžę, tad berniukui šliuožti lengva. Giria, iš tolo atrodžiusi tarsi užmūryta, arčiau prišliuožus atveria siaurus takus tarp mažų eglaičių, sakytum, nematomas dureles, kviesdama įeiti ir pasinerti į baltą miško tylą. Berniuko mintyse akimirkai švysteli Džeko Londono aprašytoji baltoji Šiaurės Amerikos tyla, kurioje taip lengva pražūti, jei neturi sausų degtukų – šaltis gundo užmerkti akis ir užmigti, kad niekada neprabustum. Tos milžiniškos eglės, pušys, seni, išsikėtoję belapiai ąžuolai ir uosiai tarytum kviečia: įeik, ir tu pasinersi į gilią senovę, išvysi užšalusiu Riešės ledu šunų kinkiniais keliaujančius kailiais apsigobusius žmones, o stumbrai ir taurai slapstysis tarp galingų medžių kamienų...

Platūs Jokūbo pečiai kliudo apsnigtas eglutes ir nukrečia sniegą, tad už berniuko apykaklės užkrenta vos viena kita gniūžtė, šalčiu nutvilkanti visą kūną, bet po akimirkos tas jausmas išnyksta, ir atrodo, jog sniegas – šiltas.

Priekyje bėgantis Argas stabteli ir atsigręžia pasižiūrėti, ar medžiotojai neatsilieka, ar neužduso, nepavargo.

Ūmai medžiai tarsi pasitraukia į šalis, ir atsiveria plati laukymė ir skardis, kurio dugne girdisi virvenanti Riešė, tas siauras šaltavandenis upeliukas, matyt, prasidedantis kažkur girios raiste ar mažame ežerėlyje. Ta pati Riešė, kuri, kiek praplatėjusi, srūva šalia miestelio ir Sekminių dienomis vadinama šventu Cedronu, kurį prieš antruosius Kryžiaus kelio vartus reikia perbristi, į butelaitį pasisemiant švento vandens. Vyrai, pasiraitoję kelnių klešnes, moterys ir mergaitės, pasikėlusios sijonų padurkus, batai ir bateliai rankose. Tas pats upelis, kurio dugnu naktimis rėplinėja vėžiai, o tarp alksnių šakų slepiasi vingrios, riebios ir margos vėgėlės – kiek vasaros naktų praleista su bičiuliais ant šio upeliuko krantų, statant tinklelius vėžiams su pririštomis varlėmis arba braidžiojant su deglu rankoje ir nuo dugno renkant nespėjusius atbulomis pasprukti plačiažnyplius ūsuočius...

Staiga Argas stabteli, pakelta priekinė koja sustingsta. Jokūbas nuo peties nusiima graižtvinį ir duoda ženklą vaikui, kad jis nusikeltų savąjį vienvamzdį.

Ugninis žvėris išnyra iš niekur, tiesiog iš baltos tylos, iš šalto ledinio oro dvelksmo – staigesnis už žaibą, ir, šuniui nespėjus atšokti į šalį, lapinas įsikimba dantimis į Argo kaklą. Vilkšunis pasipurto, nusimeta žvėrį ir puola. Pilko ir ugninio kailių kamuolys nusirita per sniegą, ryškūs purpuriniai kraujo lašai pažyra į pusnis. Nesuprasi, kieno tas kraujas – lapės ar Argo? Ūmai kietas, kiek pakimęs, graižtvinio garsas. Lapinas pašoka, apsiverčia ore ir krinta ant žemės. Argas griebia už kojos ir velka grobį prie Jokūbo.

Berniukas mato, kaip dėdė priklaupia, glosto šunį, ir tas atleidžia sukąstus žandikaulius. Prišliuožęs arčiau ir išvydęs baisią, kraujuojančią žaizdą šuns kakle, berniukas pajunta, kaip linksta keliai – juk Argas brangiausias Jokūbo turtas, brangesnis už visus naminius gyvulius, gal net už tetą, prieš kurią gerai įgėręs retkarčiais pakelia ranką, paršus tvarte kartais apspardo, Šyvį suplaka botagu, ir tik Argą visada glosto, sykiais net pabučiuoja plačią jo kaktą, apkabina per kaklą ir nežinia kodėl rauda. Ir tos rupios, sunkios ašaros tokios šuniškos, gailios, sklidinos kažkokio nepaaiškinamo priekaišto nežinia kam ir galbūt savęs gailesčio...

Laiko dėdės šautuvą ir žiūri, kaip jis, iš kailinukų išsitraukęs nešvarią didelę skepetą, apriša šuns kaklą, lapę įsimeta į kuprinę ir, paėmęs šunį ant rankų, skubiais žingsniais šliuožia Silvestro namelio pusėn. Berniukas supranta, kad lapių medžioklė baigta, nes Jokūbas su Argu ant rankų skubės į miestelį, į sargo būstą neužsuks, tik stovinčiam ant slenksčio Silvestrui mestels, jog dabar ne laikas ramiai susėdus prie buteliuko aptarinėti pasaulio neteisybes ir didžias, žmogui suteikiamas skriaudas. Ir tikrai, šliuoždamas šalia namelio, Jokūbas pasako: velnio lapinas, ir nusikeikia.

Po poros valandų uždusę, nusiplūkę sustoja prie miestelio veterinoriaus ambulatorijos durų. Jokūbas nusispiria slides, nusiima šautuvą, paduoda berniukui ir taręs: būk čia, aš greitai, nepasibeldęs žengia su Argu ant rankų į daktaro kabinetą. Stovėdamas lauke, berniukas girdi ploną veterinoriaus balsą: kad tik nebūtų lapė pasiutus, Jokūbai, kad tik nebūtų... Ir dėdės balsą: velnio lapė... velnio lapė... gali būt ir pasiutus, negirdėta, kad lapinas pultų tokį didelį šunį...

Po gero pusvalandžio Jokūbas pasirodo tarpduryje ir, liepęs paimti jo slides, patraukia su Argu ant rankų į namus. Vaikas šliuožia iš paskos ir mąsto: kaži ar lups lapę? Bet pasiekęs kiemą, dėdė lapiną nuneša į kluoną ir numeta ant šiaudų, net nepakabina po balkiu ir užpakalinių kojų neperveria lazdelėmis, tik numeta ir skuba pas Argą, alsuojantį ant suolo. Pakėlęs nešasi į trobą ir paguldo kamaroj šalia savo lovos.

Kitos dienos rytą pamatęs, kad aliuminio dubeny vištos kauleliai taip ir liko nepaliesti, uždaro kamaros duris ir skuba į miestelį. Po valandėlės pareina su veterinoriumi, bet Argas daktaro neprisileidžia, urzgia, šiepia iltis, o nasrų kampučiuose tvenkiasi gelsvai baltos putos. Vaikas kelis kartus vėl išgirsta tą paslaptingą grasų žodį „pasiutus“, ir nepaaiškinamos grėsmės nuojautos prisipildo visi namai, ašaros pačios veržiasi į akis, jas grauždamos, ir taip kaži ko gaila, taip jau labai, taip sopulingai, neatšaukiamai. Berniuko sąmonėje ta Pagelažių sengirė praranda visą savo paslaptingumą, visą senovę, ir vaiko vaizduotėje iš tos baltos tylos nyra ir nyra ugninis žvėris, didesnis už patį Argą, viso miestelio šunų valdovą...

Naktį berniuką prižadina nuo kamaros pusės sklindantis triukšmas. Iššokęs iš lovos, basas per ledines grindų lentas ir per virtuvės aslą nušlepsi iki kamaros ir išvysta Jokūbą su graižtviniu šautuvu rankoj, pečiais užrėmusį kamaros duris, į kurias daužosi Argas, matyt, atsitraukia, įsibėgėja ir trenkiasi, girdisi, kaip nagai braižo durų medį. Neloja, neinkščia, tik urzgia ir kaukši iltimis. Apšepusiais dėdės skruostais rieda rupios kaip pupos ašaros, ne tokios, kaip girto, ne tokios drumstos, o skaidrios kaip Riešės vanduo, kaip ištirpęs upelio ledas.

Ir vėl tie veterinoriaus ištarti žodžiai: kad tik nebūtų lapė pasiutus... pasiutus...

Ūmai stoja tyla – šuva, matyt, pavargo, tad kamaros kampe ilsisi. Ir tuomet Jokūbas staigiai atšauna durų skląstį, praveria plyšį, įkiša graižtvinio vamzdį ir iššauna...

Už langų – juoda, grėsminga tamsa, tarsi kažkas, nematomas, bet labai galingas, būtų ant trobos užmetęs sunkų džiuto maišą. Vaikas mato, kaip dėdė įžiebia liktarną, pastato ant stalo ir įeina į kamarą. Ir ūmai vaikui tampa aišku, kad Argo nebėra, nebėra didžiausio Jokūbo turto, tad nebus nei lapių, nei zuikių, ir šautuvai tikriausiai bus parduoti, kad sopančiai medžiotojo širdžiai neprimintų miškuose ir laukuose praleistų laimingų valandų.

Su Argu ant rankų Jokūbas išeina iš kamaros, susiranda maišą ir atsargiai į jį paguldo šunį. Berniuko net nepastebi – akys užplūdusios ašarom. Nuo stalo paima žibintą ir nešinas maišu atidaro priemenės duris. Po valandėlės pasigirsta kirtiklio smūgiai į pašalo sukaustytą sodo žemę.

Rytą išėjęs į kiemą, berniukas išsyk pastebi ant balto sniego tą geltono smėlio kauburį tarp belapių senų pakrypusių obelų. Žiūri į šuns kapą ir jo vaizduotėje Pagelažių giria pavirsta į juodą milžinišką urvą, kurio gelmėj dega dvi kruvinos lapino akys...

Pamatęs Jokūbą nuo skiedryno nešantį žabus už kluono, paima glėbį ir eina iš paskos, meta į vis augančią žagarų krūvą. Dar nežino, kam dėdė tuos žabus čia nešioja, niekada nėra taip daręs. Ir tik kai iš kluono už uodegos išneštas raudonai auksinis lapinas numetamas ant žabų kalno, vaikas suvokia, kad žvėris, pražudęs Argą, bus sudegintas. Neteks kolchozo pirmininko žmonai lapės kailiu pasipuošti, – net jeigu Jokūbas ir nudirtų kailį, jis vis viena liktų pasiutęs, ir kas žino, ar tik nuo jo per laiką nepasiustų ir pirmininkienė?

Atsinešęs iš malkinės žibalo bakelį, Jokūbas jį išlaisto ant žagarų krūvos, vis taikydamas, kad daugiau skysčio patektų ant lapino. Numetęs bakelį ant sniego, iš kailinukų kišenės išsitraukia degtukus ir, vieną įžiebęs, padega visą dėžikę, tuomet meta ant lapės...

Degančio kailio dvokas trenkia į nosį, užima kvapą. Juodai kruvini dūmai rangosi pažeme, tarsi nenorėdami nešti į dangų to lapės pasiutimo, tad stengiasi paslėpti jį po giliomis pusnimis, kad pavasarį tirpstant sniegui susigertų į bedugnę žemę, į birų smėlį ir prasmegtų amžiams.

Taip baigiasi keturiolikmečio berniuko pirma ir vienintelė lapių medžioklė. Šautuvai tikrai buvo parduoti ir už gautus pinigus įsigytas pakankamai stiprus luotas su sparnais, ir medžioklę pakeitė naktinis brakonieriavimas, nes žuvies reikėjo visiems, net Ukmergės valdžiai.

Tik kelių metrų Argo grandinė dar kurį laiką voliojosi prie tręštančios būdos, bet ir ją Jokūbas pritvirtino prie luoto, kad galėtų, baigęs nakties žvejybą, prakišti tą geležį pro alksnio šaknis ir pakabinti seną surūdijusią spyną.

O vaikas vis laukė, kada Jokūbas savąjį luotą pavadins Argu. Laukė žinodamas, kad to niekada nebus, nes Jokūbas tikrai nėra skaitęs tos senosios istorijos apie auksinę argonautų vilną. O būtų skaitęs, tai suprastų, kad ant sniego gulintį lapiną gali drąsiai pavadinti ne tik ugniniu, bet ir auksiniu.

Po daugelio metų, jau gyvendamas Kaune, jau nebe vaikas, o studentas, lapių medžiotojas, išvydęs mieste kokią moterį su lapės apykakle, sąmonės gelmėse ūmai išvysdavo tą nežinia iš kur išnyrantį liepsnų kamuolį, įsikertantį į didžiulio šunies kaklą, ir negyvose, stiklinėse lapės akyse plyksteldavo nežinančio baimės žvėries įniršis, o iš aštraus snukio imdavo sunktis gelsvai baltos pasiutimo putos...

 

 

 

Valkatos monologas

 

 

Ačiū už vyną klausiat kaip aš nusiritau iki tokio šuniško gyvenimo galiu papasakoti nors nemanau kad mano sud’ba būtų kam įdomi sunku šiandien viską prisiminti leiskit įsipilsiu stiklinę ačiū man dabar kartais atrodo kad aš ir negyvenau gyveno kažkas kitas o aš tik stebėjau iš šalies kaip greitai lekia dienos mėnesiai metai vaikystė vaikų namuose tris kartus pakeista mokykla vis išvydavo už blogą elgesį po aštuonių klasių profkė elektriko specialybė po to rusų kariuomenė šiaurėje šalia Murmansko raketų bazėje prižiūrėdavau radijo siųstuvus ir šiaip tvarkydavau povreždionyje točki sugrįžus per vargus gautas statybininkų bendrabutis kas vakarą išgėrimai mergos išspyrimas iš gero darbo po to prie statybų cemento maišymas ar dvidešimt žemiau nulio ar lietus kaip iš kibiro pinigų skolinimasis slapstymasis laiku negrąžinus skolos prasidėję skrandžio skausmai bendrabučio netekimas moteris priėmusi į savo vieno kambario butą vėl kas vakarą kompanijos išgertuvės barniai net muštynės įsidarbinimas gamyklos sargu tuomet ir pristojo saugumo organai pasiūlė dvidešimt rublių per mėnesį tai vis geriau nei nieko turėjau sekti direktorių o vėliau sėdėti užkandinėse ir klausytis ką kalba koks nupiepęs profesorius ar prasigėręs pisaka taip tapau informatoriumi kaip tik tada moteris mane išgrūdo iš buto ir atsivedė naują chocholį jaunesnį kiek atsimenu atrodo statybų prarabą ir velniai jos nematė susiradau kampą Naujoj Vilnioj pas tokią senę lenkę irgi girtuoklę renkančią visokius skudurus ir šiaip išmestą šlamštą smarvė baisiausia šimtai kačių visur jų šūdas ir myžalas tad permiegojęs kuo greičiau iškeliaudavau į miestą į kokią zabiegalovką nes reikėjo už tuos organų rublius atidirbti kiek kartų aš save keikiau kad pasidaviau jų įkalbinėjimams o jie sukos žadėjo kad galėsiu stoti į neakivaizdinį ir tęsti elektros mokslus bet tai buvo paprasčiausias mulkinimas ir aš ėmiau vengti kvietimų į slaptą butą kur nešdavau surašytus kavinėse ir zabiegalovkose išgirstus inteligentėlių pokalbius nenorėjo paleisti sakė kad gali atsitikti avarija ar šiaip kokia nelaimė bet aš vis dėlto juos įtikinau kad skrandžio opa man neleidžia kasdien sėdėti kavinėse ir gerti rašalą tai palengva atsikabino paliko ramybėj o tokių kaip aš buvo ne vienas kai kuriuos pažinojau ir jiems buvo nenusisekęs gyvenimas ir jie pakliuvo ant organų primankos dar ir šiandien vieną kitą sutinku visi jie bomžai ir keikia nepriklausomybę per vargus susiradau kitą gyvenamą plotą Vasaros gatvėj už durnyno tvoros šeimininkė gerai mane dusino ir vis su poezijom su skambiais žodžiais rusų kalba mat buvo Armėnijos rusė Tamara vaizdavo meno žinovę o buvo paprasčiausia suka nors turėjo jau virš penkiasdešimt metų išsidažius kaip kukla už dirželio tokį nušiurusį šunpalaikį vedžiodavosi o aš vakarais turėdavau klausytis tų jos idiotiškų sapaliojimų apie duchovnyj svet i vysšeje načialo kad ją perkūnas būtų nutrenkęs kiek ji man nervų suėdė o ir gėrė kaip kumelė vandenį be vyno ji valandos nepraleisdavo ir vis man liepė kartu siurbti įkaušus puldavo su savo liubovju gal dabar jau pragare dega gyvatė laiku pabėgau o tai būčiau pražuvęs vis grasindavo už neištikimybę peiliu nudurti visiška psichė suprato ką jai sakai lietuviškai bet pati nei bu nei mė malka sudžiūvus karga tai dėjau į kojas po to vėl gatvės girtuoklių draugija bedarbystė dar po metų Sąjūdis bokštas tankai organų išsislapstymas po visokias saugos tarnybas akla bedarbystė nauja moteris priglaudusi sušalusį gruodžio mėnesį negyvenamo namo kambary taip ir gyvenu su savo lenke Maryska senas matracas ant betono grindų lentos seniai sudegintos gerai kad langų rėmus išsaugojau ir suskilusius stiklus lipnia juosta sutvirtinau skarmalai nei elektros nei vandens visi koridoriai bomžų ir jų bobų prišikti gerai kad durys stiprios o tai per juos nebūtų gyvenimo reikėtų bėgti kur nors į kolektyvinį sodą ten yra visokių sandėlių bet vis dėlto išlaikau šį kampą tik neaišku kada tuos tris korpusus ims remontuoti ir teks išeiti tai šiandien galiu be jokios vaidybos prisipažinti esu degradavęs valkata bomžas ir Maryska bomžė nors kažkur prie Maišagolos dar gyvena jos seniai tik ji niekada jų nelanko nes penkiolikos pabėgo iš namų ir pradėjo prie stoties uždarbiauti be dantų sudžiūvusi kaip pagalys bet labai geros širdies tik kad labai jau ant vyrų pasinešusi nespėju sužiūrėti o ji jau su dviem bomžais koridoriaus gale niurkosi aišku gauna į kailį kaip reikalas aš jai sakau nemesi bliadinėjimų tai išspirsiu lauk nors čia ir tavo surastas gyvenamasis plotas apsiramina kokią savaitę ramu o kokį vakarą matau jau čiulpia kokio dochodiagos galą ant betono atsiklaupusi kiek čia kyla muštynių aš tai kas man po pravu priklauso ginu iš paskutiniųjų aš dar kariuomenėj išmokau za svojo postajat’ manęs nuogom rankom nepaimsi... nu dabar kai jau žinot kad turite reikalą su bomžu galiu jums ir daugiau detalių atskleisti manau kad jūs tikriausiai koks pisatelis tik jiems padugnių gyvenimas įdomus aš prisipažinsiu beveik kasdien laikraštį perskaitau dažniausiai Respubliką reikia tik norėt jų pilnos šiukšlių dėžės vakarais man ir politika rūpi bijau kad Profesoriui kokie sobakos ko nepadarytų nes nerasi nė vieno bomžo kuris šio žmogaus nekeiktų mat jiems prie ruso buvo geriau visur galėjo rusiškai susikalbėti o dabar tenka lietuviškai liežuvį laužyt o jie taip nenori mano Maryska tai stengiasi lietuviškai kalbėti tik labai negabi nei ji rusiškai nei lenkiškai nei lietuviškai normaliai kalba vis po tuteišemu bet man tas nerūpi aš su ja tik lietuviškai kalbuos nebent pavadinu suka ar vafelnica už tai kad bomžams mikus čiulpia bet kaip sakiau gyvenu su ja tik dėl jos geros širdies pati kąsnio nepraris o tau viską atiduos ką iš Bačkio valgyklos atsineša viską atiduoda pati gali kelias dienas nevalgyt kad tik būtų vynelio o jo mums niekada netrūksta buteliui kitam visada litukų sugraibom tuos va du matracus tai mes parsitempėm iš Mildos gatvės konteinerių ten galima ne tik gerų striukių ar kelnių susirast gali net išsirinkt dabar žmonės netaupo meta ir naują perka kartais išmeta ir visokių knygų bet aš neturiu kantrybės jų skaityti laikraštį tai kasdien perskaitau pirkti juk nereikia kaip sakiau Respublikos pilnos šiukšlių dėžės prie visų suolų Sereikiškių parke ar prie Operhauso juk dabar žmonės laikraščiais subinių nešluosto kaip anksčiau net aš ir tai vieną ruloniuką nusiperku ir per mėnesį sunaudoju taupydamas nors kiti mūsų namo bomžai juokiasi ne jų reikalas bemoksliai neudačnikai baigėsi jų katino dienos nebėr organų nutrūko ir podačkos reikia patiems litą prasimanyti o jie juk nieko nemoka bet pasakyk tokiam susmirdėliui kad gatvę pašluotų tai tuoj šoks į akis ja ne rab! jis matai laisvas pilietis bet ar brangina tą mūsų Lietuvos pilietybę ne nė trupučio jie visi kas tik turi kokį seną tranzistorių tik russkoje radijo klauso ir taksistai tik Maskvos radiją jie ir toliau gyvena Maskvos laiku bet socialinių išmokų iš Lietuvos valdžios reikalauja parduotuvėj negali žodžio lietuviškai ištarti o pensijų ir pašalpų dieną pirmi eilėj taupkasėj per juos neprasigrūsi aš irgi gaunu pašalpą ir mano Maryska gauna bet aš dėkingas vyriausybei jeigu aukšti ponai ir prie ruso buvę ponais taip nevogtų tai ir gyvenimas būtų lengvesnis bet teisėjai ir prokurorai visus vagis teismo salėj į laisvę paleidžia Aras sugauna o teismai išteisina pedofilų ir tai nesodina gina iš paskutiniųjų nes ir jie matyt tokie patys tik slepia purvinus savo potraukius išgamos aš tai jau nesiterliočiau visus k stenke nepažiūrėčiau kas tu per svarbus paukštis kulką į tarpuragį ir baigta šiuo klausimu rusas buvo griežtesnis nors kariuomenėj dedovščina klestėjo naujokus krušo visi pradedant pilvotais oficerais ir baigiant seržantais nesuprantu kaip man pavyko išsisukti buvau ligotas dažnai triesdavau tai gal bijojo kokią ligą pasigauti velniai juos žino bet buvo palikę ramybėje bet Respublikoj skaičiau kad ir mūsų Lietuvos kariuomenėj atsiranda vaikų pornografijos platintojų tokius tą pačią dieną sušaudyčiau mano Maryska ir tai doresnė nepakęsčiau mūsų kariuomenėj tokių sobakų sušaudyčiau kad neterštų gero Lietuvos armijos vardo gerai kad Respublika apie viską parašo buvo ir anksčiau visokių išsigimimų tik laikraščiai nerašė prisimenu sklido kalbos kad kažkoks otstavnoj oficer savo sugyventinę užmušė sukapojo ir balkone po cementu paslėpė matyt žmonės nesikeičia jei gimė su niekšo išsigimėlio dūšia tai toks ir nudvės Respublika rašė kad rodos Ukmergėj sūnus savo tėvus ir seserį sukapojo ir kieme užkasė kad namas ir visas turtas tik jam atitektų ir manot jį sušaudė? nė velnio palaikys zonoje ir paleis arba tas kuris tris vaikus iš mokyklos namo einančius mašina užmušė gavo dešimt metų ir apskundė kad per didelę bausmę jam skyrė o Amerikoj toks sobaka skaičiau Respublikoje gautų po dvidešimt metų už kiekvieną vaiką taip ir nustiptų už grotų ir žemėj būtų bent truputį švariau o dabar tas brudas po kelerių metų išeis ir vėl sės prie vairo aš tai atimčiau mašiną ir niekada neišduočiau vairavimo teisių tuomet ir gatvėse būtų mažiau sumatochos dažnai negali gatvės pereiti per tas mašinas o tau pereiti būtina nes kitoje gatvės pusėje stovi tavo konteineriai aš jei tik koks bomžas prie mano turto artinasi tai iškart duodu v mordu aš prie jų šutvės niekada neprisijungiu vaikštau tik su savo Maryska man tų pederastų kompanijos nereikia tik tegu nelenda prie to kas man po pravu priklauso matot kaip aš apsirengęs striukė beveik nauja jei ne Maryska tai manęs niekas bomžu ir nelaikytų bet jinai retai kada snukį nusimazgoja patrina suodinu delnu nosį ir gerai o aš nueinu arba prie Neries ar prie hidranto Vasaros gatvėj ir nusiprausiu šaltu vandeniu kaip kariuomenėj buvau įpratęs o jinai iš priemiesčio mėšlo išlindusi niekas jos nemokė ji net penkių klasių nebaigusi uodega anksti užsvilo tai ir dėjo į kojas iš tos Maišagolos jai prie stoties geriau patiko trintis nei daržus ravėti lengvas darbas pakiši kokiam seniui ir turi rublį sakau jeigu jos seniai numirtų tai aš sutikčiau keltis į kaimą būtų savas namas daržas kiaulę užsiaugintume vištos dėtų kiaušinius gal net karvę įsigytume būtų pieno Maryską priversčiau mušti sviestą spausti sūrius iš daržo burokų ir kopūstų išsivirtume barščių aišku užsiaugintume bulvių kaip sakiau esu baigęs elektriko mokslus tai nuo stulpo atsivesčiau laidus nereikėtų mokėti atvažiavęs į Vilnių prie konteinerio susirasčiau dar neblogą teliką pats pasitaisyčiau ir vakarais žiūrėtume multikus apie vilką ir zuikį ar filmus apie šnipus bet vargu kad man bent kartą gyvenime taip pasisektų būtinai atsirastų Maryskos giminių ir visa užgrobtų o teismams aš pinigų neturiu kiekgi aš už tuos alaus butelius ir skarbonkes galiu surinkt o advokatai brangūs tie kas Kauno Henytę gina tikriausiai tūkstančius gauna skaičiau Respublikoj kaip tą šiknių mokyti ponai stengiasi nuo cypės iki gyvos galvos išsukt aišku ne už dyką jie taip pluša antakius suraukę gerai kad tą praturtėjusį brudą Bulgarijoj sugavo skaičiau Respublikoj buvo net barzdą užsiauginęs sako į rusų tikėjimą perėjo galvojo kad bulgarai neatiduos mūsų valdžiai bet vis dėlto užlaužė mačiau laikrašty nuotrauką guli ant žemės pilvą išvertęs kaip kiaulė šnipą persukęs nelaimingas nekaltas nuskriaustas nepatenkintas o tie žmonės kuriuos galabijai kaip jie ar jie buvo patenkinti o tie iš kurių viską atėmei kaip jie? aš nepatikėsit turiu net chalatą radau vis toj pačioj Mildos gatvėj prie ketvirto konteinerio tai užsikuriu ant betono grindų lauželį atsisėdu ant matraco kaip koks turkų paša ir iš lėto gurkšnoju vynelį iš Bačkio valgyklos Maryskos atnešta užkandėle užkąsdamas į tą valgyklą svarbu laiku suskubti kol kiti bomžai geriausių vietų neapsėdo malkų prisirenkam Antakalnio miške ar sulaužau kokią seną dėžę ilgam užtenka mes su Maryska tokioj skarbonkėj ant laužo net arbatos išsiverdam tik ji nelabai ją mėgsta jai duok vyno o aš neskubėdamas išgeriu turiu baltą puodelį be ąselės kartais man atrodo kad gyvenu v svojo udovolstvije kaip sakydavo rusų kariuomenėj jei išleisdavo į miestą mergų Murmanske chot’ otbovliaj rinkis ten Šiaurėj niūrios dienos liūdna tai mergos vis trinasi aplink kareivines ir duodasi kaip pasiutusios katės kad laiką užmuštų vienas ruselis buvo net eilėraštį sukūręs Man’ku suku u zabora / My poroli nočju chorom bjaurūs žodžiai bet iš dainos kaip sakoma žodžių neišmesi reikėjo juk kažkaip kareivėliams sušiktą gyvenimą palinksmint tiesa ten vynelio ir su prožektoriumi pasišviesdamas nerastum tik vodka o man degtinė nepatinka aš vyno mėgėjas... Dabar turiu paaiškinti koks mano dienos maršrutas su Maryska mes pradedam nuo konteinerių Sapiegos anksčiau Suvorovo vadinosi gatvėj prie to naujo stiklinio namo po to žygiuojam į Rimšos ten privatūs kotedžai tai konteineriai turtingi iš ten keliaujam į Volungės gatvikę iki galo ant kalno po to patikrinam Debesijos konteinerius paskui Bistryčios prie valgyklos ir viešbučio ten daugiausia butelių po to pasukam į Klinikos gatvę ir kiemais į Smėlio iki mokyklos tvoros tada pasukam atgal vėl į Šilo už „Maksimos“ pilna pilnų konteinerių tuomet vėl į Volungės į Debesijos į Rimšos iš ten į Karių kapų tada į Jūratės iš Jūratės į Mildos čia pasirenkam skudurų vėl į Sapiegos ir į namus į trečią aukštą tame raudonų plytų tuščiame name trijų korpusų tik aną savaitę visus blokus uždengė tokiu žaliu tinklu ir užrašė parduodami butai čia ne juokas ims remontuot ir reikės kraustytis ieškot kokios prieglaudos Naujoj Vilnioj ar kur už stoties medinėse lūšnose ar trenktis į Čarnyj bur lenkiškai arba į Juodšilius ten savi bomžai labai aršūs pikti būtų nelengva atkovot kelis konteinerius bet neaišku ar kada iš tikrųjų šiuos korpusus pradės remontuot kiek griuvenų pačiame miesto centre laukia savo eilės o čia galima sakyti jau kaip ir priemiestis bet kol kas ateitis man dar nerūpi turim mes su Maryska didelį kambarį matracą Maryska geros širdies bobelė tik labai jau į diedus pasinešusi bet ir tai ko norėt jei nuo penkiolikos stotyje su seniais dulkindavosi už rublius dar gerai kad šiandien už pinigus neparsiduoda tik kokį suskį nusižiūrėjusi suprask iš meilės ir tai tik gerokai įgėrusi į Antakalnio gatvę mes niekada neinam ten galavariezo Valkos rajonas jis į mano maršrutą nesikiša o aš į jo tiesa keletą kartų dėl „Maksimos“ konteinerių teko stipriai susikauti gerai kad dar turiu kietą ranką tai suplojau Valkai nosį jo kurvai pamušiau abu paakius ir daugiau nelenda „Maksimoj“ nusiperkam duonos arbatžolių cukraus ir gana juk pietaujam Petro ir Povilo labdaros valgykloj kol jos nebuvo su maistu būdavo sunkiau tekdavo net iš konteinerių duonos likučių pasirankioti ar silkių galvų bet dabar aš ponas ir laisvas kaip vėjas už jokius tūkstančius nesutikčiau kokioj pridvisusioj kontoroj sėdėti ir popierius iš vieno koridoriaus galo į kitą nešioti kai vos pavėlavusį gali tave išspirti iš darbo aš čia galiu miegoti kiek širdis geidžia bet aišku keliuos kuo anksčiau nes konteinerius gali mašina ištuštinti tuomet gaudyk butelius laukuose kaip vėją kaip sakoma surinkę dvi avoskas nešam į supirktuvę aišku ten koks nors debilas tave būtinai apgauna bet aš niekada nesiginčiju esu baigęs profkę ne koks neukas man elektroj nėra paslapčių aš ir kariuomenėj dariau tvarką po električeskoj časti aš su tokiais supirktuvių šikniais nenoriu bartis tegu užspringsta tais keliais nusuktais litais nors tiesą pasakius reikėtų kada duot v mordu bet mes su Maryska alkani neliksim Bačkio valgykla dar veikia pridavęs tarą nusiperku būtiniausių prekių jau minėjau duonos arbatžolių cukraus kartais ant juoko kokį bananą Maryskai kad atlupus žievę pačiulptų sakau jai nu Maryska pačiulpk juk tau tai labai patinka ji apsimeta užsigavusi bet bananą sučiulpia ir apsilaižo yra tokia bobų rūšis kuri be čiulpimo nepasitenkina kaip kita be verchovoj jezdy bet man seniai tos bobiškos zachciankos nerūpi aš savo Maryską laikau tik dėl to kad nebūčiau vienas kaip pirštas visame pasaulyje sėdžiu prie lauželio ir skaitau Respubliką apie tas bankininkų ir verslininkų kiaulystes apie tų vienadienių vadinamų žvaigždžių gyvenimo bardaką amžinas skyrybas turto nepasidalijimą apie jų keliones prie šiltųjų jūrų kur ne vienas panėręs ir galą gavo ar sraigių prisirijęs vėmalais užspringo jiems vis maža griebtų viską kas po ranka pakliūtų aš ir afganais pasidomiu ir Iraku ir žydų nesutarimais su palestiniečiais šitiek metų dėl žemės gabalo riejasi aš iš Respublikos ir su Chodorkovskio byla susipažinau o tas juočkis Obama man atrodo greitai prašiks visą Ameriką ir reikės jai ant pilvo prieš Putiną šliaužiot prisiminsit mano žodžius jeigu to saldžialiežuvio atvipusia apatine lūpa patys amerikonai nenuims juk jų dauguma krikščionys nors aš religija galima sakyt nesidomiu bet esu skaitęs kad tik miestuose klesti lesbės ir pedikai su visokiais holivudais miestuose lindi stambiausi pasaulio sukčiai visokie bankininkai ir prekijai o kaimuose fermose ir miesteliuose dar sena sava tvarka ir įstatymai aišku ne mūsų reikalas tvarkyt Ameriką bet tas juočkis man nepatinka dabar skaičiau kad Obamai kažkokią žymią pasaulinę premiją davė o žurnalistai klausė už ką? jis dar nieko gero nepadarė tik liežuviu mala aukso kalnus žada o bankininkai ir toliau žmones iš jų namų lauk išvaro ir viską pasigrobia besaikiai rajūnai Respublika apie viską parašo o labiausiai tai ėda žydus neva jie valdo pasaulį bet aš manau kad kinų ir japonų jie tikrai nevaldo o ir visų arabų kaip sakiau knygų aš neskaitau bet laikraštį perskaitau visą Maryska kartais klausia ką tu tuose popieriuose randi o aš sakau ne tavo reikalas nedoukas perskaitau ir apie orą nes man svarbu ar rytoj lis ar snigs kad žinočiau batus ar botus autis vaikų namuose prisimenu raudonam kampely stovėjo toks dopotopnas telikas tai mes prie jo prilipę valandas išsėdėdavom tada telikas dar buvo naujiena ne visuose vaikų namuose stovėdavo bet mūsų namų dirikas buvo gudrus dziabas tad kažkaip išsirūpino tik jo padėjėjai buvo pikti kaip šunys dvorniaškos pasitaikydavo ir tokių kurie vaikus prie homoseksualizmo pratindavo tik negirdėjau kad juos kas būtų nubaudęs viskas buvo slepiama šyto kryto o maitindavo tai tikrai labai prastai košė ir kaša kaša ir košė apelsino skiautelę galėdavai tik per Spalio šventes ar Naujuosius metus pačiulpti o kur dar tie vojakos kurie vis ateidavo į vaikų namus ir apie sovietskos armijos žygius kalbėdavo ir vis gundydavo paauglius stot į karo mokyklą kai kurie bachūrai ir baigė tas mokyklas ir šiandien tvarkai pasikeitus gal Lietuvos kariuomenėj tarnauja jeigu nepabėgo kartu su rusų armija bėgo bet vis viena rėkė my verniomsia! niekur jūs neverniotes šaukštai po pietų o kas mano tėvas ligi šios dienos taip ir nežinau tik žinau kad motina mane pusės metų pametė o pati ilgai kolonijoj sėdėjo išėjusi vieną kartą mane aplankė ir vėl dingo kaip į vandenį nežinau ar dar gyva klausiat ar turiu kokią svajonę o tai kaipgi niekas be svajonės negyvena net bomžai vieni jų svajoja kad grįžtų sovietskaja vlast’ kiti kaip čia gavus bent dvidešimt litų kad užtektų gerai nusilakt o dar kiti kaip aš svajoja apie tolimąsias šalis keliones kartais įsivaizduoju save jūrų kapitonu apiplaukusiu visus pasaulio uostus o kartais perskaitęs Respublikoj apie emigraciją svajoju nuvykti į Ispaniją ir įsidarbinti prie braškių ar vynuogių rinkimo tik žinau kad mano svajonėms nelemta išsipildyti užtenka ir be manęs keliautojų palieka mažus vaikelius seniams ir lekia akis išdegę kaip aukso į kokį Klondaiką Maryska taip pat mėgsta pasvajoti sako išvažiuočiau susirasčiau kokį turtingą senį apsukčiau galvą gerai pamaloninčiau o ką sako argi aš ne graži o aš jai sakau tu pirma bent viršutinius protezus susistatyk gerai šikną muilu išsiplauk tik po to apie užsienius svajok teisybę sakau bet jinai nesiklauso silpno protelio net laikraščio nepaskaito ir akys prastai mato reikia akinių o iš kur juos gausiu jei vos ant vynelio surenku nors ką gali žinot apsitvarkytų išvažiuotų tai gal iš tikrųjų kokį pirdylą bankininką pakabintų išgėrusi ji būna labai linksma ir pašoka kaip kokia turkė šikną kraipydama sukdama gal ir galėtų kokio šeicho rūmuose gyventi ir nebūtų prasčiausia iš visų jo žmonų bet tokiai kelionei reikia oho kiek pinigų bilietui gražesnei sukniai o iš kur aš jų paimsiu kas aš koks pinigų dolerių seifas ar sberkasa? Maryska manęs vis prašo kad aš jai gaučiau narvelį su kanareječka sako man nebūtų vakarais taip liūdna buvau nuėjęs į Dzeržinskio turgų ten tų paukščių kokių tik nori tik pirk tik kad labai brangūs vienas čyžikas kaip penki vynelio buteliai o juk kanareječka gali numirt ir būsi veltui pinigus išmetęs o aš sakau pinigų vėjais nemėtau tu sakau pati išmok pašvilpaut ir sakau nereikės jokios kanareječkos kartais piktokai pajuokauju o ar tau nepatinka ant bomžo dudočkos pagrot? oho kaip užsiunta nors pati žino kad jai tokios muzikos labai patinka tik sakau su manim net nebandyk išmušiu paskutinius dantis čia jau kelis kartus lankėsi farai matyt kažkas paskundė kad iš trečio aukšto lango dažnai rūksta dūmai o juk be lauželio arbatos niekaip neišsivirsi elektra atjungta visi korpusai negyvenami užlipo farai į mūsų aukštą pavaikščiojo bet visuose kampuose vienas šūdas kaip kiaulių tvarte tai ir išėjo net protokolo nesurašė jie irgi žmonės supranta kad ir bomžui reikalingas gyvenamasis plotas negyvens juk visą laiką gatvėj vasarą tai dar gali ant suoliuko Sereikiškių parke primigti o kaip žiemą? girdėjau kad pradės supirkinėti ir plastmasinę tarą aišku už centus bet vis tiek bus galima maišus prisirinkti tų butelių pilni Antakalnio miškai patvoriai parkai kiemai netikėčiau kad rytoj bus geriau tai išgerčiau dešimt butelių vyno ir griūčiau ant matraco kad niekad neatsibusčiau ir bud’ čto budet kad ir potopas matau kad ponas Malborą rūkot gal pavaišinsit viena cigarete ačiū bet aš pasakysiu kancarų iš šiukšlių dėžių netgi stipresnis dūmas įpratau ir pakelio jau seniai neperku o jeigu kancarai labai trumpi tai kas draudžia atsiplėšti Respublikos kampą ir susisukti bankrutkę ir jokių durnų užrašų kad rūkymas labai kenkia sveikatai ir žudo tegu juos asilai skaito man tas nerūpi tegu meta rūkyt jeigu jau taip mirties bijo aš nebijau kape bent visada bus šilta ar žiema ar šaltas pavasaris ir nereikės galvot ką čia į skrandį įmetus ir skudurai bus tie patys gali sakyt nesunešiojami amžini nereikės keist naujais ir jokių nuostolių tik nauda gal tik gaila kad nebus laikraščių ir nežinosi kas pasauly naujo kas dar didesnį turtą išeikvojo o kas jau su penkta meiluže gyvena po žeme nei kas tavo rūmus Tarandėj padegs nei tvorą išgriaus nei vagys įsilaužę brangenybes išneš kaip Respublikoj dažnai parašyta kad ten ir ten vagys viską pro langus ištempė kai dvaro ponai tuo laiku prieš musulmonų mėnulį plikas subines šildėsi mirtis ir vagys nežiūri ar tu tik Antakalnio bomžas ar Niujorko banko galva Goldmano Sakso banko sukčius mirtis šienauja nesirinkdama ji turi neatšimpantį dalgį bet aš apie ją dažnai negalvoju tiesiog užmirštu kad jinai kažkur netoliese šliaužioja dairosi ką čia nukirtus nors šešiasdešimt penkeri kaip sakoma na nosu man kad tik Antakalnio gatvės bomžai prie mano konteinerių nekištų nagų aš savo niekam neatiduosiu ir nepaskolinsiu nė vienai dienai bet ir kito man nereikia Valkos šutvė manęs bijo žino koks dar kietas mano kulak vienas smūgis ir šiukšlė patiesta ant šaligatvio ar tiesiog vidury gatvės kaip mašinos pervažiuotas benamis valkata katinas ar sobaka nors ir aš galima sakyti tikras bomžas bet nuo tų smirdžių šaikos laikaus atokiai man mano Maryskos gana ji viena kartais per gerklę išlenda su tuo savo polinkiu į diedus visa laimė kad labai geros širdies paskutinį kąsnį atiduos paskutiniu skuduru gali tave apkamšyti kad tik tau nebūtų šalta tik pamato kad baigėsi malkos tuojau lekia į kitą korpusą ir atneša kokį aplūžusį lango rėmą arba išlekia į lauką ir partempia iš miško glėbį žagarų jai mūsų gniozdyško brangus o kad jos šikna ją neša tai čia ji gali tik satanu kaltint ir savo senius kas žino gal jos tėvas ją mažą prie alkoholio įpratino o gal koks Maišagolos blatniaga dar dešimtmetę dulkino kokiam tvarte ji apie tai niekada nepasakoja bet galėjo taip būti juk ji negalėjo šiaip sau penkiolikos iš namų į Vilnių pabėgti gal ji ten toje kaimo lūšnoje badavo ar prie žemės darbų vergavo ji nepasakoja o aš ir neklausiu kam senas žaizdas aitrinti bepigu Paryžiaus bomžams klošarams skaičiau laikraštyje karalius vaidinti kai toks šiltas klimatas galima po tiltu išsimiegoti ant laužo kaštonų pasikepti už vandenį pigesnio vynelio atsigerti kiek širdis geidžia ir pūsk sau cigaretės dūmą tiesiai dievui į nosį klošarai laisvi jų farai neliečia gal net gerbia laisvo gyvenimo pavydi Respublika rašo jog Paryžiuj tikra demokratija klošarų tūkstančiai ir net neaišku ar jiems pašalpa reikalinga o pas mus tūkstančiai tinginių smirdalių tik ir tiesia rankas duokit! duokit! arba dajte! o iš kur valdžiai paimt aišku būtų iš kur jeigu tuos naujuosius buržujus paimtų už kiaušų o dabar tie Seimo turtuoliai tik liežuviais plaka viskas darbo žmogui o aš pats savo akimis kartą per teliką stoty mačiau kaip amžiną atilsį buvęs Pirmas sekretorius apsilankęs vaikų namuose iš kišenės išsitraukė vieną nedidelę šokolado plytelę ir paduodamas vaikui pasakė aš sako ne Kristus kad galėčiau visus apdalinti kaip jam tą akimirką liežuvis nenudžiūvo kad jie visi užspringtų tais viešbučiais alitom buvo bolševikai tokie ir liko kas gi pirmas savo vaikus ir anūkus į londonus išsiuntė jeigu ne jie o dabar rėkia emigracija! emigracija! leiskit paklausti kodėl ta emigracija ne į Rytus ne į darbo žmonių rojų? bet jiems atrodo kad visi likusieji žmonės durni ir nesupranta tų jų kiaulysčių skaičiau kad jie visą kolchozų techniką į savo nagus suėmė prisipirko žemių sklypų ne po keletą o po keliolika o Profesorius vieną sklypelį norėjo paimt tai ta pati Respublika jį su purvais sumaišė jie galėtų tai tą žmogų šaukšte paskandintų o aš teisingesnio žmogaus nežinau nors jo nepažįstu o rusakalbiai bomžai buvę stukačiai šį žmogų į skutus suplėšytų jeigu nebūtų tokie apsišikę ir dvokiantys suėstų už tai kad rusų armiją išgrūdo ir jie liko išspjauti už gyvenimo borto pats girdėjau kaip rusų bobos tiesdamos rankas šaukė neostavliaite nas! zaščitite milinkije! o man Vilnius brangesnis už visus londonus dublinus ir maskvas nes aš esu Lietuvos pilietis nors ir bomžas valkata aš priregistruotas Naujoj Vilnioj gal netgi eičiau balsuot tik neturiu padoraus drabužio gatvei ir seni skudurai tinka nešioti bet į valdišką įstaigą jais apsirengęs neisi gal net tvarkdariai neįleistų kur lendi valkata ir išgrūstų o aš nesileisiu kad mane kažkokie valdininkėliai stumdytų manęs dar nė karto už smarvę iš troleibuso neišmetė ir mano Maryskos nė karto ji tikriausiai apsileistų bet aš neleidžiu liepiu visus galus kiek įmanoma apsišvarinti nes nekenčiu smarvės aš pone mokslus baigiau apie elektrą išmanau kaip elektros profesorius gal mane net į darbą priimtų bet nekenčiu viršininkų gana rusų armijoj nuo jų prisikentėjau aš laikraštį nuo pirmos iki paskutinės raidės perskaitau skaityčiau ir knygas tik labai jau storos ir brangios o Respubliką gali pasiimti iš bet kurios šiukšlių dėžės be to laikraštyje viskas trumpai ir aiškiai aprašyta nors kas be ko melo tikriausiai taip pat netrūksta kaip sakiau apie religiją ne ką teišmanau nors kartą žiemą kai spaudė trisdešimties laipsnių speigas Maryska mane nusitempė į Petro ir Povilo bažnyčią buvau gerai paėmęs prisėdau ant suolo žmonių mažai žvakės dega mirga migdo tai ir užsnūdau ir sapnavau kad mane ant šakių velnias į pragarą neša išsigandau prisimenu dvi dienas nė lašo į burną neėmiau bet ar dievas yra tai niekas nežino ir vis dėlto tikiu jeigu jis yra tai viską mato ir girdi ir tuos šiukšles kurie mažametę tvirkino ir taip ir liko nenubausti velnias tikrai neš ant šakių į ugnį kuri niekada negęsta skaičiau kad prancūzai čigonus veja lauk ir aš turėdamas galią mūsų taborą išgrūsčiau atgal į Rusiją iš kur jie ir atsibastė kad narkotikų neplatintų gadiuki žinau kad pederastai valdo pasaulį o jiems reikia vis naujų kadrų tai ir leidžia tuos narkotikus pacanams platint bet man svarbiausia kad niekas joks Valka su savo šaika nesikėsintų į mano ir Maryskos kasdieninį maršrutą nuo Sapiegos per Rimšos Debesijos Šilo Grybo Klinikų Smėlio gatves ir vėl atgal šalia „Maksimos“ nuo Šilo Volungės Debesijos Rimšos Karių kapų Jūratės Mildos iš Mildos atgal į namus kai suremontuos tuos tris raudonų plytų korpusus tai ten bus daug gerų butų tik mums su Maryska neliks vietos išspirs į gatvę bet aš vis vien laikysiuos nenoriu į ubagyną nors ten būčiau ir pavalgęs ir aprengtas ir šiltai miegočiau o vis dėlto nenoriu man laisvė brangesnė už viską…

Na bet gal jau užteks tų pasakų kaip sakoma atviol dušu o jūs pasiklausėt turėjot kantrybės ačiū kad išklausėt bomžo nuoskaudas ir šiaip visokias svajones gal klystu bet mano nuojauta kužda ar tik nebūsit koks rašytojas taip sakant pisatelis jiems juk viskas labai rūpi nerūpėtų tai apie ką gi rašytų iš vienos galvos juk daug istorijų neištrauksi iš dešimt galvų tai ne iš vienos gal ir iš mano makaulės kokią knygą išspausit tik prašyčiau nieko neišsigalvoti rašykit tik tai ką aš jums čia papasakojau kad būtų gryna teisybė o dabar gal jau laikas atsisveikint ačiū už Malborą bet man kancarai skanesni ir dūmas stipresnis gal kada dar susitiksim jei dar būsiu gyvas nesušalęs prie kokio griovio kas žino Vilnius mažas miestas aš kartais net buvusius rusų kariuomenės odnokašnikus sutinku visi jau seniai kaip ir aš bet galą su galu suduria nevalkatauja nieko nuostabaus juk jie grįžo pas savus į savo šeimas o aš neturėjau pas ką pareiti gal šiandien net to dietdoma nėra jo vietoj gal kokia naujo pono pilis stovi Valakampių pušyne ten būdavo po vychodnym suvažiuodavo viso Vilniaus umkos vaikščiodavo tokie iškilmingi labai protingi išdidūs žinantys savo vertę nors po keleto metų daugelis jų susikalė dėžes sukrovė mantą ir išskrido į šiltesnius kraštus o vaikščiodami vis aiškindavo kokia gera ir dosni sovietskaja vlast’ o mes pacanai juos šiškom apmėtydavom buvom pikti kad jie niekada vaikų namuose neapsilankydavo lietuvės lenkės ir rusės kartais ateidavo su dovanėlėmis bet niekada nė karto nebuvo užėjus nė viena iš tų po pušynus vaikščiojusių šiandien tarp bomžų net su žvake irgi nerastum nė vieno ir nė vienos bet matyt taip jau dievas patvarkė kai kūrė tautas vienus išsirinko o kitoms liepė išrinktiesiems tarnauti o aš tuo klausimu neturiu aiškios nuomonės juk gyvenime dažniausiai viskas vyksta taip kaip ir turi vykti Maryska dažnai klausia kodėl mūsų tokia sušikta sud’ba o ką aš galiu atsakyti jei kada manęs ieškotumėt tai pirmo Antakalnio bomžo paklauskit kur gyvena Maryska ją visi pažįsta o Butrimo tai niekas ir gerai kad mano pavardės susmirdėliai nevalkioja nori tai tegu Antoška šaukia o jei jums užėjus Maryska bus stipriai išgėrusi ir mums trukdys kalbėtis tai tik duokit ženklą ir aš ją viens du išspirsiu į koridorių galit ir vynelio atsinešti nepakenks prie vyno kalba laisvesnė liežuvis lankstesnis nu tai vsio man jau pats laikas į Bačkio valgyklą pavėluosiu tai nebus kur prisėsti kažin ką šiandien duos gal bus kotletai man tos košės jau nusibodo…

 

 

 

Šešiolika kalbos įsakymų

 

 

Aš esu Kalba, tavo Viešpats, išvedęs tave iš užmaršties tamsos ir davęs tau šiuos priesakus, kurių privalai laikytis.

Rašyti knygą pradėk neturėdamas jokios išankstinės idėjos. Rašyk taip, kaip gyveni, kaip išeis, kaip pasiseks, kaip diktuos lemtis ir kasdienybė. Iš kraštovaizdžių, iš meilės ir neapykantos išrauk sąžinės klyksmą. Stebėk, kaip tavosios knygos žmonės tiesiog būna pačiame kasdienybės dugne ar sekmadienių bažnyčioje, ir jų buvimui te nebus pabaigos. Į knygą įrašyti, jie tebus tarsi mirę, o sykiu ir gyvi per amžius užrašytos atminties galia. Bet tik laisvos atminties, neišprievartautos, nepažemintos, neįkalintos, nepavergtos, be antveidžio ir be aklinai užsegtų šarvų.

Knyga tebus gyvenimo kalendorius, kuriame nuopolio naktis tekeičia širdies pastangos sugrįžti į laiką, kai nuodėmė dar nebuvo sužeidusi sielos. Tegu tau bus svarbu patirti, kaip giliai žmogus nugarmėjo į tamsą, bet dešimteriopai svarbiau, ar iš tos kiaurymės sugebėjo išsiropšti, ar suspėjo iššokt iš degančio viešnamio, gal jau apsvilęs plaukus ir širdį, bet vis dar gyvas, gyvybingas, jaučiantis, mylintis, gailestingas, atleidžiantis, dalijantis paskutinius centus šalia Kryžiaus kelio sėdintiems elgetoms.

Gyvenimo pėdsakus knygoje tegu jungia trimatis, polifoninis laikas, kuris kaip vėjas pučia kur nori ir personažus tarsi dulkes neša prie Laptevų jūros ar į grasos namus Vilniaus Vasaros gatvėje, o kitais kartais – į trianguliacijos bokštą Aukštaitijos kalvose. Ant laiko virvelės suverk dienų karolius, kuriais taip mėgsta pasipuošti knygoje klajojančios moterys ir mergelės. Tik saugokis, kad laikas nepavirstų švelniai smaugiančia kilpa. Nesvetimoteriauk su kitomis kalbomis, negeisk kitų išminties, nevok iš kitų parašytų knygų. Ištikimybė man tebus grynakraujė, be kraujomaišos drumzlių, kuriose slypi pragaištingoji užmarštis.

Intuicija tebus kelrodė, vedanti tave atminties miglomis, nes tik ji leidžia suvokti intelektui nepasiekiamus paribius, staiga apšviečia visas prasmes ir sujungia jas į vieną visumą. Mano takais keliauk kaip Breigelio aklieji, lazda baksnojantys pakelės akmenis ir dilgėles. Per mano metaforų brastą brisk basas, kad kojas apliptų dėlės ir dumblo nuosėdos, bet po keliolikos puslapių įbrisk į Šventąją ties Upninkų kaimu, kad skaidriausias vanduo ne tik nuplautų purvą, bet ir išgydytų kojų žaizdas.

Išmok pamilti mirtį, gyvenk su ja tarsi su seserimi ar su savo šešėliu, mėgindamas suprasti, kad visi žmogaus darbai ir rūpesčiai – tik dulkės vėjyje. Patikėk, kad mirtis žmogų padaro nemirtingą: kiek knygų parašysi, tiek kartų mirsi iš naujo, ir tik paskutinę valandą ištarsi neatšaukiamą s u d i e.

Atmintis tebus tavasis lobynas. Panirk į jį tarsi archeologas: kiek įmanoma daugiau atidos, kuo jautresni molio gremžikliai ir nuosėdas nuvalantys šepetėliai, kuo sąžiningesnis atrasto rūšiavimas, katalogavimas, apskaita ir kuo saugesni žodžiai šiems radiniams išsaugoti. Iš praeities išnyrančiai atminčiai leisk susijungti su dabartimi, o sapnuose – ir su rytdiena. Nes atmintis nemėgsta, kai su ja juokaujama, apsimetus kvailiu ar juokdariu. Ji savaip kerštinga, tad užsirūstinusi painioja kraštovaizdžio kraštines, šešėlius – su šviesa, būtiną daiktą pakeičia atsitiktiniu, suklaidina antkapių datas ir vardus, atidžią ir sąžiningą sakinių slinktį susuka į spirales ir sūkurius, kad laikas paklystų aklagatviuos. Kartais atmintis tegu plyksteli skruzdės šarvų žalvariu ar vaikiško lenktinio peiliuko ašmenimis. Žiemos naktį tegu ji sužimba pro pūgą prasimušančia žibinto šviesa tolimos pirkios ar geležinkelio sargo namelio lange. Te nubėga ji apledėjusiu miesto šaligatviu ar piktografiniu zuikio raštu pusnyse paskendusiame sode. Tegu ji glaudžiasi laiškų adresuos ir maldos šnabždesyje advento dienomis.

Niekada nemėgink atskleisti žodžių mįslių, nes apie jas žmogus žino tiek pat mažai, kaip apie Paukščių Tako prigimtį. Net Žodynas – ta mano užrašų knygelė – ne ką galėtų apie žodžius pasakyti, nes jis tėra raidžių rinkinys nuo A iki Ž.

Brangink žodyje „tyla“ slypinčią prisiminimų laisvę.

Knyga tegu išnyra iš veiksmažodžių „ilgėtis“ ir „laukti“. Laukti artimo balso ir balso iš anapus. Ilgėtis prisilietimo, akių švytėjimo, bet ne akinančio, o globiančio ir globojančio. Laukti laiško, galbūt parašyto baltu ant balto Brailio raštu. Knygoje te išlieka: vardas, gimimo ir mirties datos, gimtoji vieta, kabantis lieptas virš Merkio tėkmės; vieškelio kryžius su ant viršūnės nakvojančiu gandru; šikšnosparnio sparnų šlamesys vakarėjant aplink miegančią pirkią; svirplio čirpynės garsas užpelkyje; kinivarpos smuikelis sienų sienojuose; Pamerkių pievoje griežlės prisukamas rudenio laikrodis; gervių krykštavimas lapkričio danguje. Nes dažnai knygos tekstą diktuoja esantys kitame laiko krante, pasak poetės, „visi brangiausieji aukštuos žvaigždynuos“.

Knygos veiksmas te skleidžias kraštovaizdžio scenoje tarp žarotų debesų kulisų, po nakties uždanga su skaidria sietynų akustika, kad balsai būtų raiškūs ir skambūs, nepaklystantys dulkių kloduose.

Knygoje tegu du paukščiai – karvelis ir varna – aptarinėja po medžiu užmigusio jaunikaičio ateitį – pavyks jam užkopti į stiklo kalną, ar ne? Pavyktų, jeigu jis į stiklą smeigtų geležinius vanago nagus ir nežiūrėtų žemyn. Tik nebandyk išsiaiškinti, ar paukščių kalba sutampa su manimi, nes aš esu tavo Viešpats, išvedęs tave iš užmaršties tamsos ir davęs tau šiuos priesakus, kurių tu privalai laikytis. Nepamiršk, kad vaikas, supylęs sušalusiam žvirbliui kapą ir į smėlį įsmeigęs vytelių kryžių, yra tas pats vaikas, rudenį iš uokso išvogęs voverės sukauptus riešutus, palikęs ją mirti badu. Bet sykiu nepamiršk, kad manasis gailestingumas yra beribis.

Žinok, kad knygoje gyvenimo visada bus per daug arba per mažai, tad veidrodžio principas čia negalioja.

Neprarask namų ir niekada nesakyk „ačiū Dievui, likau be tėvynės“. Tegu tau išliks brangus Sekminių dienomis plačiai pasklidęs svaigus alyvų kvapas ir belapis apsnigtas sodas, pasakojantis seną istoriją apie medžioklio ir zuikio draugystę. Tebus tau brangus per dugno akmenis srūvantis Ūlos vanduo ir vanduo, sustingęs į ledą, ir žuvys po ledu, ir vėžiai, ir dugno geldelės; ir užšalę Vilniaus bažnyčių langai; ir Maironio biustas Kauno katedros sienoje; kaliausė su rūdijančiu dalgiu medinėje rankoje; prietemoje pajuodusios žemuogės – tie miškuose žuvusiųjų kraujo lašai; šerkšno nėriniais papuošti kryžiai Kryžių kalne prie Šiaulių; Vilnia, anuomet nusinešusi gražiausias vaikystės dienas ir pokario naktimis į jūrą plukdžiusi benamio šuns maitą; plieniniai kaštonų spygliai Pilies parke; tėvų nuotrauka, blyškiai švytinti prie dar neišgriautų Trijų Kryžių ant Vilnios skardžio; į atminimų albumą Žaliakalnyje anomis dienomis įrašytas naivus keturiolikmečio posmas, skirtas muzikos mokyklą lankančiai geltonplaukei mergaitei.

Venk nepažadinamos, suakmenėjusios atminties, bet brangink tą, kuri nubudus laukia ženklo – balso, kvapo, žvilgsnio, vardo, iš naujo įvardytų daiktų ir iš tolumos atsklindančio laikrodžio gegutės kukū – kad imtų pleventi virš praeities griuvėsių, juos apšviesdama ir tyliai ištardama slaptąjį laiko vardą. Net mirtį išreiškiantys sakiniai tebūna gyvybingesni už pačią mirtį. Nes aš esu tavoji Kalba, ramybės dovanotoja, o sykiu ir audros sukėlėja, laukianti tavosios ištikimybės atodūsio – aš nepakenčiu varžovių.

Nepamiršk, kad manyje slypi visi meilės pavidalai: ilgesys, praradimai, laukimas, vienatvė, artumas, bičiulystė, prisiminimai, šventės, netektys, sugrįžimai, pasiaukojimai, užmarštis, baimė netekti, aistra, glamonės, kūnų trauka, išpažintys, klaidos, dovanos, laiškai, gailestingumas, užuojauta, prisirišimas, atgaila, svajonės, sielų ryšys, vaikai ir vaikaičiai. Taip jau meilės šešėliai: susvetimėjimas, priekaištai, prievarta, rūstis, pavydas, neapykanta, dviveidystė, kerštas, neištikimybė, smurtas, nuodėmė, šmeižtas, išsižadėjimas, o kartais – ir žmogžudystė.

Nepamiršk, kad manyje glūdi nenumaldomas tavo troškimas pažvelgti už laiko ribos, kur nėra nei saulės, nei mėnulio, nei žvaigždžių, tik švyti skaistesnė už stiklą šviesa, kurioje išnyks visos knygos, visi popieriai ir mirties liudijimai, o žodžiai sugrįš į laiką, kai dar nebuvo niekas įvardyta. Manyje – tavo noras ateityje nubusti ten, kur tvyro beribė tvaskanti tyla – jos sudrumsti nedrįsta net mirtis.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr.5–6 (gegužė–birželis)