Laura Sintija Černiauskaitė. Benedikto Januševičiaus nuotraukaPražuvęs kūdikis

 

Ji dirbo botanikos sode ir rūpinosi rododendrais. Ją buvo įsimylėjęs bendraamžis kolega, baigęs mokslus kitame mieste. Bet ji, atrodo, to nepastebėdavo. Pati daug metų mylėjo savo vedusį dėstytoją, kuris irgi elgėsi taip, lyg nieko nežinotų; tik retsykiais pakviesdavo išgerti kavos. Ji gyveno botanikos sodo bendrabutyje; išsiruošti iki miesto centro ir iš ten sugrįžti užtrukdavo gerą pusdienį. Bet ji, žinoma, važiuodavo, pasipuošdavo, kaip mokėjo, kukliai – kad neišsiduotų, jog dėl jo. Dėstytojas daugiausia šnekėdavo apie darbą, studentus, kartais papasakodavo ką nors juokinga apie savo vaikus. Apie žmoną – niekada. Pamažu ji susitaikė, kad taip ir susens, kartą per pusmetį gerdama su juo kavą, ir netgi įtikino save, kad ši istorija romantiška kaip iš filmo ir kad jai daugiau nieko ir nereikia. Gyvendama su rododendrais galėdavo visą laiką galvoti apie jį, įsivaizduoti, kad kartu vaikšto sodo takeliais, kad tuojau šis išnirs iš liepų guoto ir pašauks ją vardu. Pamažu jis įaugo į jos gyvenimą lyg slaptas sutuoktinis. Tai buvo taip panašu į tikrovę!

Gegužės mėnesį botanikos sode vyko šventė, ta proga visi truputį išgėrė. Pagyvenęs kolega atsinešė akordeoną ir temstant jie visi šoko prie tvenkinio po liepomis. Jaunasis kolega, kuris seniai ir beviltiškai buvo ją įsimylėjęs, iš pradžių nedrąsiai glaudė ją prie savęs ir visą laiką prisikišęs žiūrėjo į veidą. Ji leido, jai buvo vis tiek. Pamažu jis įsidrąsino, vis stipriau gniaužė jos dubenį, vairuodamos muzikos ritmu, ir spaudė prie savęs. Ją gėlė uodai, jo – negėlė. Jis vaikė nuo jos uodus, glostydamas kaklą ir nugarą.

Visai sutemus jis palydėjo ją į kambarį ir neišėjo iki ryto. Ji leido, jai buvo vis tiek. Tik švintant atmerkusi akis ir išvydusi ant pagalvės svetimą veidą išsigando. Apėmė stiprus pasišlykštėjimas. Tas veidas ir visas liesas, ištįsęs, beplaukis kūnas priminė miegantį stirniuką. Ji nemėgo gležnų vyrų, jie per daug priminė ją pačią.

Žinoma, jis užtraukė jai nelaimę. Būdamas nedrąsus ir iš pažiūros nepavojingas, užnuodijo pačiu natūraliausiu būdu: ji tapo nėščia. Rytas, kada tai sužinojo, pakilo virš galvos lyg gerai išgaląstas kirvis. Geriau jau būtų kirtęs.

Bet nekirto. Iš pažiūros niekas ir nepasikeitė: nedrebėjo žemė, nesiautė audros, sienos neaižėjo ir baudžiantys angelai netrimitavo iš debesų. Tik jos viduje, giliai giliai, kur nepasiekia jokia šviesa, vyko didžiulės statybos, tą išdavė nuolatinis šaltkrėtis ir šleikštulys, ir kraujas, dingęs iš skruostų. Ji užsidegė neapykanta vyrui stirniuko širdim, bet buvo per silpna ilgai neapkęsti; iki vakaro neapykanta prasisklaidė, virto neviltim.

Botanikos sodas dabar jai atstojo palatą. Čia buvo tiek erdvės išprotėjimui! Galėjai klykti, draskyti senų liepų kamienus, kurių iki žemės nusvirusi laja paslėpdavo lyg žalios sienos, galėjai amžiams pradingti tvenkiniuose su kūdikio dydžio amūrais, pati vieną dieną išplaukti lyg miręs kūdikis. Vis dar padvelkdavo skaudūs pavasario vėjai. Susinėrusi ant krūtinės rankas, apglėbusi save lyg sunkų, nerandamą kur padėti ryšulį, ji vaikščiodavo ir vaikščiodavo sutvarkytais sodo takeliais, tai pasislėpdama po medžių laja, tai išnirdama, lyg užsispyrusi adata dygsniuodama tako atraižą, nesutikdama nė vieno kolegos, pasinėrusi į niūrias mintis. Kol nejučia pasileisdavo bėgti, paklaikusiai bėgti, trokšdama išbarstyti tas mintis, atsikratyti jų visiems laikams. O, kad tas kūdikis būtų buvęs nuo kito! Kaip būtų nešiojusi, slaptyje ir džiaugsme tyliai brandinusi jį tarp rododendrų! Bet jis buvo svetimas, nereikalingas, vien mintis apie vyrą, įdėjusį jai tą vaiką, kėlė pyktį ir šleikštulį. Jis trukdė, atsistojo tarp jos ir to kito, geidžiamiausiojo, juk kūdikiui atsiradus jis greičiausiai nebenorės su ja gerti kavos. Negalėjo atsikratyti šitos baisios minties, ji persekiojo lyg piktas šuo! Ir vaikščiodama ūksmingais sodo takeliais užveržė ant savo likimo kilpą: atsikratyti, lyg pūlinį išsikrapštyt iš savęs tą nenorimą kūdikį.

Ligoninėje ji pati atėjo iki operacinės, nuogomis blauzdomis ir su valdišku baltu chalatu. Išsitiesusi ant gulto po ryškiomis tarsi filmavimo studijoje lempomis atsimena: kol viena seselė ruošė adatą narkozei, kita, labai maloni, baltais lyg rododendrai plaukais (šiemet jie vėlavo žydėti) švelniai sugniaužė ją už alkūnės ir paklausė:

– Ar jaučiate ką nors gerklėje?

Ji nespėjo atsakyti, narkozė užliejo sąmonę lyg pasaldintas šiltas vanduo.

Atsipeikėjo palatoje, su kieta, iškrakmolyta ligoninės pala tarp šlaunų, per ją buvo neįmanoma suglausti kojų. Ką tik išgramdytas įsčias palaimingai maudė, kaip tąnakt, kai kolega pagaliau išsinešdino į savo kambarį. Palatoje stovėjo daugybė lovų, jose gulėjo jau išdarinėtos arba savo eilės laukiančios moterys, kas septynias minutes stambi juočkė slaugė su koralų auskarais įveždavo dar vieną moterį iš operacinės. Ji atrodė žvitri, nerūpestinga, šnekėjo garsiai, lyg neturėtų ko slėpti ar gėdintis, ir kažką vis kalbino, ir su kažkuo vis juokdavosi koridoriuje. Atvežtosios nesusigaudydavo, kur atsidūrusios, sunkiai persirisdavo iš vežimo į lovą, klausinėjo, kiek valandų, blaškėsi, kėlė galvas lyg skęsdamos; viena smulki berniukiškai apsikirpusi blondinė vėmė išsisvėrusi per lovą. Ji irgi kilstelėjo galvą, ieškodama nors kokio laikrodžio, kuris parodytų, ar ilgai buvo dingusi iš pasaulio. Ant gretimos lovos sėdėjo jauna ilgaplaukė mergaitė, visai dar paauglė, su mėlynomis gėlėmis išmargintu, iš namų atsineštu chalatu. Ji galėjo sėdėti, vadinasi, dar laukė savo eilės.

– Kiek valandų? – paklausė ji mergaitės, bet sustingęs liežuvis vos judėjo.

Mergaitė žiūrėjo į ją ir verkė, lyg sėdėtų už stiklo ir žiūrėtų į mirtinai užkrėstą likimo sesę.

Grįžusi ji tuojau pat nuėjo pas rododendrus. Kiek čia buvo įvykę per pusdienį! Išdykę slapukai žiedai, nutaikę progą, kol ji trumpam išvyko, jau vėrėsi, jau tarėsi sprogti. Sulaikė kvapą prieš paskutinį lemtingąjį judesį. Baltučiai, gležni liežuvėliai lindo iš beprasižiojančių burnų; dar truputis saulės ir jie sprogs lyg išprotėję, gal net šiandien, nepaisydami nieko, išsivadavę nuo baimių ir žiemos sapnų. Ji taip mylėjo visa, kas gyva, kad dabar, stebėdama tas atsirandančias žiedų skiautes, matydama, kaip jos išsivaduoja iš pumpuro suspausties, lyg sielą pasaulio akims išversdamos savo tikrąją spalvą, iš tiesų galėjo pravirkti.

 

2011 gegužės 16, lietingas rytas

 

 

Nekaltutis

 

– Tu mano, mano ir tik mano, niekam tavęs neatiduosiu! – spausdama glėbyje žaislinį avinuką šnabždėjo Elena Skujūtė. Mama irgi panašiai sakydavo, sugriebusi tėvą už rankos; tėvas jas vis tiek paliko.

Dabar Elena vedasi už rankos savo penkiametį sūnų Matą Skujų, jie eina apžiūrėti kambario, kurį galbūt pavyks nebrangiai išsinuomoti. Balandžio pabaiga; švelnūs salotinių lapelių trupiniai nubėrę medžius lyg gyvybingi jaunystės spuogai, skaistus beržynas, iš toli šviečia jo laibi kaulai; moters kaulai, sušnibžda Elena.

– Ką pasakei, negirdžiu? – irzliai klausia sūnus, jis nuolat visko klausinėja.

Ji neatsako; čia taip gražu, kad gniaužia kvapą ir norisi verkti. Arba paimti vaiką į rankas ir bėgti, kol neteks visų jėgų ir mirs, nugyvenusi tokį pagreitintą, beprasmį, ekstatiško greičio sutrupintą gyvenimą.

Elena pažįsta šį priemiesčio rajoną prie Vilnelės, kur geltonai dažytuose mediniuose namukuose gyvena kelios sentikių šeimos. Kartą čia klaidžiojo, irgi pavasarį, iki ausų įsimylėjusi, dar studijavo tada ir iš mandrumo vis apsirišdavo galvą gėlėta skara – taip patiko jos vaikinukui. Tada prie jos prikibo toks girtas sentikis pelenų spalvos barzda, vijosi ją pakrante ir gašliai šūkčiojo:

– Slušaj, pastoj!.. Ty vet‘ staraverka, pravda? Slušaj, duša, ja ženu iščiu!.. Da ne sebe, synu svojemu!.. Ei!..

Jis svirinėjo, užsispyręs klibikščiavo Elenai iš paskos lyg pasenęs, bet vis dar poruotis trokštantis varnas, o ji, beveik nesuprasdama, ką jis ten šūkauja, uždususi, išsigandusi, skuodė tiesiai per dilgėles, skaudžiai nusidilgindama kojas. Su vaikinuku jie tąkart nesusitiko; tai jis paskyrė pasimatymą tokioje atkampioje, romantiškoje vietoje. Jis buvo slapukas, originalus, ir mėgo ją pakankinti. Gaila, kad Elena tą suprato ne iš karto. Bet Matukas buvo ne jo.

Namas, kurio ieškojo, stovėjo už sentikių rajonėlio, kitame upės krante – mūrinis, dviaukštis, ir, tą Elena pagalvojo iš karto, – nelabai jaukus. Bet jai buvo tekę gyventi įvairiuose namuose, įvairiose vietose, ji mokėjo prisitaikyti.

– Šitas, – parodė ji sūnui.

Uždusęs, surūgęs, po darželio pavargęs ir greičiausiai kaip visada alkanas, jis tik suraukė antakius.

Duris atidarė aukštas vyras su smėlio spalvos šortais ir prasagstytais marškiniais, pro kuriuos švietė liesa, raumeninga, tamsiai įdegusi krūtinė. Elena iš karto suprato, kad jis ir bus šeimininkas, ir dar – kad gyvena vienas, kažkas jo povyzoje tą sakė. Buvo kokia dešimčia metų už ją vyresnis, vadinasi, dar jaunas, tamsiais trumpai kirptais plaukais ir neįžvelgiamu intraverto veidu. Jo basos pėdos ant šviesių pušinių grindų atrodė didžiulės ir baisios, lyg roplio letenos. Elena pajuto įtampą, kokią dažnai ir aštriai išgyvendavo kai kurių vyrų akivaizdoje kaip vienišas ir beginklis moteriškos lyties žvėrelis.

– Labas vakaras, – maloniai pasisveikino ji.

– Kas čia? – dėbtelėjo į Matuką šeimininkas.

– Mano sūnus, telefonu juk sakiau, kad būsiu su vaiku.

– Su naminiais augintiniais nepriimu.

Jai net lūpa atvipo. Ir tik šeimininkui nusišiepus pagaliau suprato, kad tai – juokelis. Dingtelėjo, kad gal ir jai iš mandagumo reikėjo šyptelėti.

– Na gerai, brangieji, eime, parodysiu jūsų kamaraitę, – pasakė šeimininkas jau draugiškiau, tik truputį iš aukšto. Jo bosas skardėjo per garsiai net tada, kai stengdavosi kalbėti tyliai. Jis visas buvo per daug masyvus ir kažkoks gluminančiai, žeidžiančiai svetimas – tą ji pajuto iš karto. Bet jau neturėjo kur trauktis, paskubomis nesumetė, kaip išsisukti. Namas ir jo šeimininkas tiesiog įtraukė; ji pasidavė. Be to, vieta buvo tikrai gera: medžiai ir upė, autobuso stotelė šalia, o nuo pašto skyriaus, kuriame teta ją įtaisė dirbti, iki vaiko darželio galima nuvažiuoti autobusu vos per penkiolika minučių. O ir kaina – simbolinė. Taip Elena raminosi, kai liko viena su vaiku pirmame aukšte, aštuoniolikos kvadratų butuke su nešildoma belange virtuvėle, kur už kartoninės širmos dar buvo įrengtas dušas ir klozetas. Šeimininkas gyveno viršuje, jo žingsniai girgždėjo jiems virš galvų kaip atsargūs tykančio roplio grybšniai.

Jie atsikraustė kitą vakarą; atvažiavo su taksi, nes viena nepanešė drabužių, knygų, keleto indų ir žaislų. Visas jų turtas tilpo į keturis didelius šiukšlių maišus, kurie buvo labai patogūs ir jau ne pirmą sykį pasitarnavo kraustantis. Žaislus Elena sukrovė į savo kelionių kuprinę ir užkabino sūnui ant pečių. Jis zyzė ir skundėsi, bet ji paliepė: „Būk vyras!“; ir to pakako. Šeimininkas, atrodo, dar nebuvo grįžęs, bet ji turėjo raktus.

Elena nepastebėjo, neišgirdo, kada į kiemą įsuko raudona šeimininko „Toyota Corolla“. Ji visą vakarą tvarkėsi, dėliojo daiktus ir kantriai atsakinėjo į nesibaigiančius vaiko klausimus. Net balso nė karto nepakėlė, kad tik naujoje vietoje jam būtų jauku. Apie devynias, kai jau nusiprausę skaitė lovoje pasaką, viršuje staiga ėmė kalti. Kalti ir gręžti. Garsai buvo siaubingi, pranašavo nelaimę, juodu su Matuku krūpčiojo, gūžėsi ir dangstėsi ausis, niekaip negalėdami užmigti. Bet ji nieko nedarė.

Praėjo savaitė; vieną rytą atitraukusi užuolaidas Elena apsalo: kiemo viduryje didžiulė kuprota obelis pražydo lyg vatos kalnas. Ją apėmė gerai pažįstamas, sunkiai ištveriamas ilgesys. Ilgai stebėjo miegantį sūnų, ir buvo taip gaila jo, ir savęs, bet ypač jo.

Su šeimininku matėsi vos keletą kartų, prasilenkdavo vakarais; buvo šilta, juodu su Matuku vakarieniaudavo atsidarę į kiemą duris. Vieną tokį vakarą šeimininkas pasiteiravo, ar gerai jie įsikūrė, ir daugiau nekreipė į juos jokio dėmesio. Tik po devintos pašėldavo kalti ir gręžti; tuose garsuose Elena tarėsi juntanti neapykantą.

Vieną vakarą jis išlipo iš mašinos, prasisagstė kostiumą, apsižvalgė po kiemą ir prasitarė, kad čia trūksta gėlių.

– Amžinatilsį mama mėgo tulpes, tik kaip ir kada jas sodint? – stovėdamas kiemo vidury šnekėjo šeimininkas. Elena iš karto suprato, ką turi daryti. Ji nupirko našlaičių kerų: smulkių, sodriai violetinių žiedų su geltonomis burnelėmis ir pasodino abipus tako, kuris vedė per kiemą nuo vartų iki namo. Vakare šeimininkas sustojo ant tako ir apžiūrėjo gėles. Elena ir vaikas sėdėjo ant savo slenksčio, ji gėrė arbatą ir ilgai įkalbinėdama, leisdama Matukui žaisti, mėgino sumaitinti jam avižinę košę.

– Našlaitės? Jūsų sesutės, ar ne? – pagaliau nutaikęs į ją pašaipų žvilgsnį ištarė šeimininkas. Elena tik iš tono pajuto, kad ją pašiepia; žodžių prasmę suprato vėliau. Jis nusijuokė ir praeidamas suvėlė Matukui plaukus. Jam lipant lauko laiptais į antrą aukštą, Elena iškėlė galvą ir garsiai pasakė:

– O ar kada pastebėjot, kad našlaitės žiedas savo konfigūracija primena orchidėją? Gal jos net giminingos?

Šeimininkas sustojo ant laiptų ir mąsliai, smalsiai ir kažkaip kandžiai įsižiūrėjo Elenai į veidą. Ji sutriko; jis aiškiai tuo mėgavosi.

– Nenorėkite būti protinga, iš to nieko gera.

Ir užlipo aukštyn, tyliai, patenkintas, lyg katinas užvėrė duris.

Nuo tų jo žodžių Elenai visą naktį buvo bloga. Suprato, kad daugiau negali sakyti nieko panašaus. Gal ir gerai. Juk nebūtina šeimininkui patikti, su juo draugauti, tą ji žinojo. Svarbu tvarka, ir laiku sumokėti pinigus.

Apskritai naujoje vietoje abu su Matuku prastai miegojo.

Ji vengė susitikti su šeimininku, o netyčiom susidūrusi tik pasisveikindavo ir skubiai nuleisdavo akis. Atrodo, jam tai tiko. Bet vieną šeštadienį jis prikibo.

Elena dar iš vakaro paliko Matuką nakvoti pas pusseserę, kurią šis mylėjo; visą dieną tvarkėsi, paskui puošėsi, rengėsi eiti į draugės gimtadienį. Apsivilko savo mėgstamą šilkinį sijoną stambiomis baltomis aguonomis mėlyname fone, pasileido šviesius, silpnučius, ties smilkiniais lyg vijokliai pasigarbiniavusius plaukus. Jos neryškus, kasdien menkai padažomas veidas galėdavo staiga nušvisti momentiniu grožiu, tai priklausė nuo nuotaikos, o šiandien ji iš pat ryto buvo puiki. Seimininkas šmėžavo kieme iki pusės nuogas, su šortais, nes buvo karšta. Jis krapštėsi altanoje, kažką ten tvarkė. Viduje buvo tvanku, bet Elena nepravėrė lango, kad nereikėtų su juo sveikintis. Vakare, kai jai atėjo laikas išeiti, šeimininkas vis dar tupėjo altanoje ir taisė suolelį, pasistatęs ant stalo atkimštą alaus butelį. Ji išnėrė į kiemą švytėdama sijono aguonomis ir palaidais plaukais, užrakino duris ir artėdama prie altanos (mat takelis vingiavo pro ją) laukė momento, kada galės pakelti akis ir pasisveikinti su šeimininku. Jis laukė jos atsitiesęs, prisimerkęs ir blizgantis, toks didžiulis.

– Išeini?

Elena pajuto, kad šeimininkas ją tujina ne įžūliai, bet todėl, kad jo min¬tyse ji užima didesnę vietą, negu įsivaizdavo. Tai pamalonino, bet ir vertė įsitempti.

– Taip, – atsakė ji.

– Kur?

– Į svečius.

– Kada grįši? O kur, beje, vaikas?

– Pas draugę.

– Ką, į pasimatymą eini?

Elena, nutvilkyta jo kiaurai veriančio žvilgsnio, papurtė galvą.

– Juk tave paliko, ar ne? Įtaisė vaiką ir pabėgo. Matau tave kiaurai, vargšele, – nužvelgęs ją nuo galvos iki kojų pareiškė šeimininkas. Ir vėl pasilenkdamas prie suolelio lyg tarp kitko pridūrė: – Graži suknelė.

– Ačiū. Tai sijonas.

– Tikrai? – jis kilstelėjo antakius. – Aš neskiriu.

Ir nusisuko. Elena liko stovėti ant tako, be žado, prispaudusi prie krūtinės nutirpusią ranką. Seimininkas sakė teisybę; viskas ir buvo taip, kaip jis sakė. Ką ji galėjo padaryti? Nebesinorėjo jau į jokį gimtadienį, bet ji nusigręžė ir automatiškai, netekusi spindesio, nužingsniavo iki vartelių.

Prabėgo dar mėnuo; medžiai suvešėjo, kamienų, šakų skeletai visiškai pradingo iš jų ištryškusioje augmenijoje. Kiemas tarsi sumažėjo, tiek jame atsirado lapų, vijoklių, žolės, gėlių. Čia buvo taip gražu, ūksminga ir intymu, lyg rojaus dugne; čia galėjai mylėti ar bent jau svajoti apie meilę taip ryškiai, kad vieną dieną ji būtų tikrai atėjusi. Jeigu ne tas virš galvos gyvenantis žmogus! Vien savo žingsniais jis sukeldavo nežmonišką įtampą, jo judesiai pasiekdavo Eleną kiaurai sienas. Matukas irgi viską juto, buvo irzlus ir įnoringas, ji gerokai su juo privargdavo. Vieną vakarą ji vežė sūnų iš darželio, alkana ir pavargusi, ir visą kelią galvojo, kaip grįžusi iškeps miltinių blynų alkiui užmušti. Bet įžengusi virtuvėlėn aptiko, kad nebeturi miltų. Jėgos apleido, užplūdo neviltis, ji nebeturėjo jėgų vėl su vaiku tampytis iki krautuvėlės, o palikti vieno negalėjo. Atsitūpusi prie šaldytuvo lyg nuskriaustas paukštis ji pravirko – stipriai, spazmiškai, išgąsdindama vaiką. Nežinodamas kaip reaguoti, jis paleido į ją plastmasinę kaladėlę. Si neskaudžiai bilstelėjo Elenai į nugarą, bet ne tai buvo svarbiausia. Ji pakilo ir trenkė sūnui antausį, negailėdama, kaip suaugusiam. Jam prasidėjo isterija.

Iš pradžių Elena kantriai laukė, kol sūnus išsišėls ir nurims; šiaip ar taip, jautėsi kalta. Vaikas klykė užsimerkęs, klaikiai raukydamasis, tampomas traukulių. Išsigandusi mėgino paguosti, bet jis daužė jai per rankas, draskė sau veidą ir reikalavo išeiti. Ji išėjo. Užtrenkė duris ir stovėjo tamsioje virtuvėlėje. Matukas daužė ir spardė duris, reikalaudamas: „Ateik!“ Ji atidarė duris, bet jis vėl spiegė: „Išeik!“ Tada Elena pakėlė balsą, grasindama išsitraukti diržą. Ją vėl pagavo bejėgiškas pyktis, galva neišlaikė tironiško triukšmo, kuriuo vaikas reikalavo iš jos kažko, ko ji negalėjo duoti. Jis vis nesiliovė. Tada sugriebė jį ir ėmė daužyti per nugarą, sėdmenis, pakaušį, išliedama visą neapykantą, kiek jos turėjo, trokšdama, kad jis užtiltų ir liautųsi ją kankinęs, ir dar – trokšdama nubausti save už viską, už visą savo gyvenimą. Vaiko tai ne tik neapramino, bet visiškai išvedė iš proto. Jis klykė net pamėlęs, ir, pakėlęs į motiną užburkusių akių plyšelius, žvilgsniu maldavo padėti. Staiga ji paleido jį ir apkabino raudodama, suvokusi, kad jis ir pats nori liautis, bet jau nebegali, o ji, kvailė, neįstengia jo nuraminti. Abu kūkčiojo apsikabinę, apkvaitę, išvarginti tos psichinės audros, širdys daužėsi visai šalia ir pamažu rimo; valgyti jau nebesinorėjo, tik miegoti. Bet staiga Elena kažką pajuto. Atsigręžė ir aiktelėjo: jų virtuvėlėje lyg milžiniškas džinas, įrėmęs galvą į lubas, stovėjo šeimininkas. Jie negirdėjo jo įžengiant, nežinojo, kiek daug jis matė.

– Kas čia per triukšmas? – paklausė jis.

Elena išsigando, kad Matukas vėl neužsivestų, be to, jai buvo nežmoniškai gėda.

– Nieko, jau viskas gerai.

Ji atsistojo, visiškai užstodama sūnų, pasitaisė išsidraikiusius marškinėlius, juto, kaip iš nugaros prie jos šlaunų priglunda vaikiškos rankutės.

– Matai, kodėl neklausai mamos?

Tyla.

– Jis klauso, nereikia... Tiesiog šiandien abu pavargom, jau gulsim.

– Mamos reikia klausyti. Aš visada klausiau, ir matai, koks didelis užaugau.

Matukas kyštelėjo galvą ir įsispitrėjo į šeimininką išplėtęs užverktas akis.

– Netriukšmausi daugiau?

Vaikas tik spoksojo, bet nekrustelėjo. Elena vos laikėsi ant kojų, trokšdama, kad šeimininkas paliktų juos ramybėje.

– Jis netriukšmaus. Atsiprašome. Gal jau leiskite mums atsigulti, – gailiai, nervingai sukuždėjo ji atidarydama duris į kiemą. Lauke dar buvo šviesu, skaudžiai, negailestingai. Ji krūptelėjo ir prisimerkė. Stabtelėjęs ant slenksčio šeimininkas atidžiai ją nužvelgė ir jai pasirodė, kad pirmą kartą mato jo veide užuojautą.

– Kartais gali man jį palikti, – pasakė jis. Ir pakilo laiptais į viršų.

Netrukus ji tikrai paliko Matuką šeimininkui. Mat penktadienio vakarą

bendradarbės įkalbėjo nueiti į teatrą.

Spektaklis jai nepatiko. Aktoriai dirbtinai rėkė, maivėsi ir imitavo lytinį aktą, čia nebuvo poezijos, nebuvo gražios muzikos ir metaforų, kurias reikia nutraukti kaip kalkę nuo popieriaus ir atpažinti tikrovės kontūrus. Elena grįžo namo prislėgta, tarsi ją būtų apgavę ar net apiplėšę, nors už bilietą nereikėjo mokėti, bendradarbės turėjo kvietimus. Tai, ką išvydo kieme, buvo tarsi to bjauraus spektaklio pratęsimas: jos vaikas, jos mažasis sūnus, stovėjo taikydamasis tikru pistoletu. Tas baisus daiktas jam buvo aiškiai per sunkus, rankutės virpėjo. Bet dar kraupesnis buvo jo burną iškreipęs pasitenkinimo šypsnys. Panašus šypsnys darkė ir prie jo pasilenkusio šeimininko veidą. Jis padėjo Matukui nusitaikyti į taikinį ant tvoros. Elena suriko ir pasileido tiesiai per žolę:

– Ei, ką gi jūs darot! Jis dar per mažas!

– Nesikišk, mes mokomės šaudyti, – nė nepažvelgęs jos pusėn atšovė šeimininkas.

– Tai juk tikras ginklas, – neatlyžo ji, reikalaudama, kad atiduotų jai sūnų.

– Nieko tokio, mes gi šratais šaudom.

Jis padėjo Matui nuspausti gaiduką, jie pataikė į taikinio kraštą, vaikas sucypė iš pasitenkinimo. Kaip ir šeimininkas, jis nekreipė į motiną jokio dėmesio. Ji neteko jėgų; įsižeidė ir nuliūdo. Užsidarė savo būste, užtraukė naktines užuolaidas, kad jų nematytų, atsivertė knygą. Vaikas grįžo už gero pusvalandžio, įkaitęs ir išsišiepęs, tarsi sudaręs sandėrį su šėtonu. Ji negalėjo į jį net pažvelgti.

Po to įvykio Elena galutinai apsisprendė bėgti. Ne tik todėl, kad šeimininkas, lyg turėdamas išskirtines teises, nusitaikė į jos sūnų. Jis pavojingai įsismelkė tarp jos ir vaiko, ir šitaip galėjo dar geriau ją valdyti. Elena paskambino pusseserei ir susitarė laikinai, kol susiras naują vietą, pagyventi pas ją. Kitą dieną darbe ji nerimavo, kaip vakare teks viską pasakyti šeimininkui. Parsivedusi Matuką iš darželio, pavargusi ir išalkusi, ji suprato, kad neišdrįs. Reikėjo sprukti tyliai, palikti ant šaldytuvo raktą ir pinigus už nugyventą laiką, rytoj pat, iš ryto pasiimti būtiniausius daiktus ir tiesiog nebegrįžti.

Elena apie tai tik galvojo, su niekuo nesitarė, gal tik telefonu su pussesere. Bet šeimininkas užuodė jos kėslus. Vakare ji pro langą matė, kaip jis iššoka iš savo raudonos „Toyotos“ žvalesnis nei paprastai su išsipūtusiu pirkinių maišu. Ir iš karto suprato, kad pasibels į jos duris.

Jis pasibeldė. Šypsojosi iš aukšto, lyg glostydamas savo prašmatniu apsilankymu ir atrodė netgi gražus su kostiumu ir žydrais marškiniais.

– Svečiai, – pranešė garsiai, neva Matukui, bet iš tiesų labiau jai.

Maišuose buvo arbūzas, šokoladiniai saldainiai, ledų dėžė ir nepigus šampanas.

– Užeikim, prisėskim, – vadovavo šeimininkas maloningais mostais, per plačiais jų ankštam kambarėliui, savaip išrikiuotiems baldams ir daikteliams. – Atnešk taures.

– Neturiu, – išsigandusi, kad tuoj viską sugadins, sušnabždėjo Elena.

Šį kartą šeimininkas nesikabinėjo, jokia smulkmena negalėjo sugadinti jam nuotaikos.

– Ar šiandien tavo gimtadienis? – paklausė Matukas; jis dar atsiminė vakarykštį šaudymą ir tikėjosi jį pakartoti.

– Gimtadienis? Ne, aš nešvenčiu gimtadienių.

– Tai kas tada? – tiesdama šeimininkui du arbatos puodelius, pasiteiravo Elena.

Jis tylėdamas įpylė į puodelius šampano, tada privertė ją atsisėsti ir rimtai nužvelgė.

– Noriu kai ką pasiūlyti.

– Tikrai? – sukuždėjo Elena beveik dusdama iš siaubo. Ir staiga jai išsprūdo, turbūt tik iš noro viską sustabdyti: – Bet mes išsikraustome!

Gal ir nereikėjo to sakyti; akimoju viskas apsivertė. Net šampanas liovėsi putojęs ir šnypštęs.

– Kas čia per naujienos? Pirmąkart girdžiu.

– Ruošiausi šiandien jums pasakyti...

– O kas atsitiko?

Elena žiopčiojo, nerasdama žodžių, skėstelėjo rankomis.

Šeimininkas sugriebė jos riešą ir lėtai, stipriai suspaudė, su neapykanta stebėdamas, kaip jos veidas persikreipia iš skausmo. Matukas pravirko, ir Elena sušnabždėjo nežiūrėdama į jį, stengdamasi kuo ramiau:

– Nebijok, dėdė žaidžia...

Bet vaiko neįtikino.

– Nori dar?.. Nori?.. – sušnypštė šeimininkas. Ji papurtė galvą stipriai suspaudusi lūpas. Jis paleido. Riešas tvinkčiojo ir degė. Elena padėjo jį ant sijono ir bukai įsispoksojo į grindis, trokšdama kuo greičiau mirti, o gal ir įsivaizduodama, kad jau yra negyva. Matukas prisispaudė jai prie šono. Staiga, pervertas netikėtos minties, Elena net pajuto, kokios, šeimininkas įsmeigė į jį akis. Paplekšnojo sau per šlaunį kviesdamas vaiką:

– Eikš!

Matukas dvejodamas priėjo. Seimininkas sugriebė jį už liemens ir pasisodino ant kelių.

– Niekur jūs nedingsit, – įsmeigęs į Eleną nugalėtojo žvilgsnį pareiškė jis. – Kur raktai?

Ji iš karto sumetė, kad šeimininkas ketina juos užrakinti. Ir tuojau pagalvojo apie langą, naktį galėtų pro jį iššokti, bet kitą akimirką, pervertas tos pačios minties, jis irgi atsigręžė į langą. Už jo lyg baltas vestuvių kalnas žydėjo obelis.

– Tiek to, – nusileido jis. – Matai, atnešk peilį.

– Jam negalima imti peilio, – išdrįso paprieštarauti ji.

Seimininkas nesiginčijo. Nukėlė vaiką nuo kelių ir pats atsinešė iš virtuvėlės didžiulį buką peilį, stovėdamas supjaustė arbūzą tiesiai ant jos rašomojo stalo, aptaškydamas knygas ir popierius. Elena padavė dubenį.

– Geriau jūs niekur nerasit. Ir apskritai... apskritai štai ką noriu pasakyt... aš juk ruošiausi jums pasiūlyti... – jis nutilo ir sutrikęs pažvelgė į Eleną, jo akys pasidarė tokios kvailos ir maldaujančios, lyg šuns.

– Pasilikit pas mane, nemokamai, – jis padėjo peilį ir droviai, negrabiai suspaudė jos ranką lipniais nuo arbūzo pirštais.

– Nereikia, – papurtė galvą Elena. – Juk mes visai nepažįstami.

Ji turėjo galvoje „svetimi“, bet iš gailesčio šito nieku gyvu nebūtų pasakiusi.

– Tai susipažinsim, kokios problemos? Imkit arbūzo, valgykit, aš jums dar atpjausiu, – šeimininkas įnirtęs kapojo arbūzą, net stalas drebėjo. – Peilis atšipęs, vargšele, nėr kam pagaląsti...

Elena sustingo, pirmą kartą per visą laiką su juo išgyvendama aiškų ir gryną, su niekuo nesumaišomą pyktį. Bet arbūzas jau buvo supjaustytas, reikėjo vaišintis, kad viskas eitųsi taip, kaip nori šeimininkas. Vaikas paėmė pirmas. Tada Elena, nenorom, jos ranka virpėjo, virpėjo visas kūnas. Šeimininkas prisikišęs stebėjo, kaip ji valgo, godžiomis, ašarotomis akimis, lūpomis kone liesdamas jos kandamą arbūzo pusmėnulį.

– Aš apipilsiu tave pinigais, mažute, – sušnypštė tiesiai Elenai į burną. Ji nedrįso atsitraukti, parodyti, kad jai nemalonu. Tik suprato, kad negali priešintis, kad šį vakarą turi su viskuo sutikti. Linktelėjo, desperatiškai rydama arbūzą, tarsi juos su Matuku tai būtų kaip nors išgelbėję.

– Tu tokia... našlaitė, tokia švelni... – kišdamas Elenai dar vieną riekę vapėjo šeimininkas. Jis užsispyrusiai troško, kad ji valgytų, tai buvo panašu į žudymą – lėtą, nesąmoningą, bet teikiantį nepaprastą malonumą. Jis nušluostė jai nuo smakro sultis ir įkišo pirštus į burną. Ji klusniai laižė, žiūrėdama šeimininkui į akis. Sūnus išplėtęs akis spoksojo į juos nuo sofos, šeimininkas vis labiau jaudinosi, bet prie vaiko daugiau nieko nedrįso.

– Juk aš jus visur surasiu... – išeidamas sušnibždėjo jis, lyg užantspauduodamas Eleną antspaudu su savo inicialais.

Jie paspruko rytą, švintant. Pasiėmė tik būtiniausius daiktus, kiek galėjo panešti. Elena net knygas paliko, atsisveikino su jomis ašarodama, atsiprašinėdama, lyg su išduodamais mylimaisiais, pasiėmė tik rusiškai išleistą Lorkos tomelį. Didžiausias jos turtas snūduriuodamas kabojo ant peties, jo kojytės skaudžiai daužėsi jai į dubenį; bet nieko. Ji stabtelėjo už vartelių ir paskutinį kartą nužvelgė ūksmingąjį rojaus kiemą, kuriame, tik dabar pagaliau suprato, tiek kankinosi. Nuo upės kilo rūkas, kaip išprotėjusios čiulbėjo lakštingalos, apsunkę medžių kupolai dar miegojo, gaivi vėsa kandžiojo jos nuogas blauzdas. Ji kvaito nuo laisvės kvapo, kaip ir kiekvieną sykį, kai iš kur nors bėgdavo. Norėjosi verkti ir juoktis, tai buvo taip panašu į įsimylėjimą! Skubėdami į autobusą jie pametė Matuko batelį, apsižiūrėjo jau stotelėje; bet negrįžo. Nieku gyvu nebūtų ten grįžusi.

Netrukus ji užmiršo šeimininką, liovėsi krūpčiojus, kai kas nors paskambindavo į duris. Retkarčiais tik skausmingai pasiilgdavo savo knygų, tų senųjų, su kuriomis buvo praleidusi pusę gyvenimo, nulaistytų arbata ir katarsio ašaromis, su pieštuku pabrauktomis citatomis, piešinėliais paraštėse ir spontaniškai brūkštelėtomis mintimis. Stengėsi negalvoti, kokiose rankose vargšelės liko. Tik po keleto mėnesių atsitiktinai sužinojusi šeimininko pavardę, Elena juokėsi iki ašarų, juokėsi ir negalėjo nusiraminti: jo pavardė buvo Nekaltutis.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 12