*

 

veido bruožai

akys ranka

šešėliuota vieta kaktoje

kūnų sąlytis

meilės saldybėje

jų jungtis

ir nauja visuma

įsprausta

pilkoje kasdienybėje

neaprėpiamas Tu

neatvertas

vis iš naujo per laiką

sutvertas

srūvantis

į gelmes

slėpiningas

nuolat gimdantis

išmintį

gaisrų vėjas jėgingas

suformuotas

naštos per sunkios

greit palūžęs

per ją

ir dėl jos

 

 

*

 

šaknys

kraujo gyslomis

susiraizgė

man po padais

išgiedrėjęs sutemo dangus

nepasotinęs savo atsakymais

r e a l y b ė

kaip ir mudu

tėra

vien trapi

r e g i m y b ė

 

 

*

 

į nebūtį

giliausiai pasinėręs

iš atminties

lig dugno išsinėręs

kuo užimtas šiandien esi

kai pats savęs nebeturi

 

 

*

 

stalą

iš tamsos sandėly

jau po tūkstančio metų

į kiemą išsinešiau

toks nesavas jis čia

lyg numirėlis

sielą gydantis

būtinas

nebūtinasis

mirtingas

nemirtingasis

mes su juo

šiandien

vienas asmuo

 

 

*

 

nuo laukimo

Tavo batai pavargo

ir kiti apdarai

n e g y v e n d a m a s

gal

ir

Tu

p a v a r g s t i ?

 

 

*

 

Jėzau

Judėjoje

Lozorių

iš mirties guolio

prikėlei

Jo neprikėlei

girdėjo Jisai ausimis

žiūrėjo akim

ir suprato širdim

buvome jau nebe du

vienas kūnas

ir kraujas

tekėjo

viennyčio arterijom

perskėlei mudu perpus

tarsi pliauską

kirviu išgaląstu

ant trinkos

Šėtonas su Kristumi grumiasi

viduj ištuštėjusiam

vienatvės sumaitotoj sąmonėj

aukojamos juodosios mišios

keliamos orgijos

grumtynėse nugalėjusiam

atsiduodu kaip šliundra

neturiu ko prarasti

viskas jau prarasta

tikėjimas grumiasi su netikėjimu

Tavęs neprikėlė

Tavęs neprikėlė

pro šalį praėjo

nuėjo

 

 

*

 

akmenį plaukti ežere mokau

jisai spyriojasi nepasiduoda

į dugną grimzta

grimzta į dugną

veltui o veltui

koserę plėšau

kad susiimtų

mes nesusišnekam

tuščia ant dūšios

ant dūšios tuščia

akmuo ant dugno

gurklį papūtęs

kojas pastatęs

guli ir šaiposi

per dantį traukia

mane nenuovoką

aš nusiplūkusi

mudu skirtingi

skirtingi mudu

kaip giminiuotis

akmuo ant dugno

po kojom painiojas

iš kojų verčia

bet nenuspirsi

 

 

*

 

rugiapjūtė

sėjėjas

savo gedulą lydi

į kapą

 

aklinai užsidarom duris

kad širdin neįslinktų

ta rudenė tyla

tas virtimas

į nieką

 

lieka plėnys

vėjo gūsio nešiojamos plėnys

 

žmogų lydi stebuklo idėja

 

ir sėjėjas

iš naujo sėja

 

rugsėjis

 

 

      

       Findere caelum aratro (Ovidius) – dangų žagre arti, t. y. daryti tai, kas neįmanoma padaryti.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)