Giedrė Kazlauskaitė. Benediktas Januševičius
Giedrė Kazlauskaitė. Benediktas Januševičius
       1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

       2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?

       3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?

 

       1. Nesu entuziastinga laiko tyrinėtoja, retai kada savo malonumui krapštausi istorijoje, todėl neturiu panoraminio, visa apglėbiančio žvilgsnio. Tik žinau, kad patirtis gali būti ir asinchroniška, o kultūra yra kintanti, ji niekada nestovi vietoje; jaučiu kone psichologinį skausmą, kai esu verčiama ją schematizuoti. Jūsų klausimai man atrodo beprasmiai: verčiau ko nors nerimtesnio paklauskit, apie neskaitymo malonumą ar nedvasingumo džiaugsmą. Kai tik pamatau spaudoje rašytojus atsakinėjant į tokius klausimus, niekad nebeskaitau, nes iš anksto aišku, ką ten rasiu. Dažniausiai būna kokie nors simuliatyvūs postringavimai, verkšlenimai ir dejavimai, bet jokių konstruktyvių pasiūlymų, šviežių idėjų. Vienintelis geras literatų interviu, kurį skaičiau pastaruoju metu – S. Parulskis atsakinėja į R. Stankevičiaus klausimus (http://www.balsas.lt/naujiena/374988/salis-kurioje-atsauktas-dievas). Geras, matyt, dėl to, jog atsakinėtojas neišsižada savo „aštrumo“, kuriuo užsirekomendavo ar ne prieš dešimt metų – imponuoja tas jo nesilankstymas prieš nieką. Man irgi nepatinka kultūros ministro pozicija – redukuoti mus ligi padarų, kuriems reikalingas vien maistas, vulgarizuoti Nacionalinių kultūros ir meno premijų iškilmes, steigti ir stiprinti menininkystės kaip antrarūšės ar trečiarūšės veiklos (jokiu būdu ne darbo ar pašaukimo) sampratą. Jeigu būčiau L. Varanavičienė, išleisčiau R. Vilkaičio kalbas J. Erlicko vardu ir pavarde. Dar pasinaudočiau tam reikalui Kultūros ministerijos parama ir po skandalo uždaryčiau leidyklą. Bet nesu, todėl bepigu taip kalbėti. Neskirstau žmonių į kairiuosius ir dešiniuosius, man neįdomūs jų ideologiniai ginčai. Nekenčiu politikos, piktybiškai ja nesidomiu: mano galva, pasauliui neįmanoma pritaikyti jokių schemų, todėl vengiu dalyvauti politinėse, religinėse, ideologinėse diskusijose. Kritikuoju vien tai, ką bent minimaliai išmanau. Stengiuosi nesiveržti į jokias teisuoliškas pozicijas, nemoralizuoti beveidės visuomenės, žiniasklaidos (gryniausia abstrakcija), politikų (dėl visko Lietuvoje kaltas Seimas); turėti orumo apsieiti ir be jų. Kaltės jausmą išgyvename visi – nes tingiai ir šiltai sau rašome, užuot kepę bandeles ir kasę griovius. Kaip tik šioje srityje, mano manymu, vertėtų dirbti – gal net kiekvienam asmeniškai samdytis specialistus, kad padėtų tą nevisavertiškumą likviduoti. Valstybinės problemos man įdomios tik tiek, kiek pati esu valstybė, o tokia dar netapau. Man jau trisdešimt ir tik dabar galiu pasakyti, jog turiu bendraminčių – anksčiau jaučiausi tokia viena, jog pati save buvau pasmerkus asocialumui. Švenčiu gyvenimą, kai galiu su jais kalbėtis, susilaukti jų dėmesio ir palaikymo, ar kritikos. Ir apskritai – dažniau rodykime dėmesį vieni kitiems, tada ir „kultūros dvasia“ susilauks pokyčio.

 

       2. Keistai atrodo pati klausimo formuluotė – ar rašantysis šiandien dar turi naivumo ,,daryti įtaką visuomenei“? Be to, labai nesunku, pavyzdžiui, apie antisemitizmą kalbėti žydui, arba apie homofobiją – gėjui. Kaip tik apie tai turėtų kalbėti kiti, niekaip su tuo nesusiję – antisemitizmas nėra pačių žydų problema; tai mūsų, pastebinčių arba nepastebinčių etikos pažeidimus, vertybinis reikalas. Klausinėtojas turbūt tikisi, jog pagirsiu (ar bent apginsiu) nacionalinę literatūrą kaip unikalią ir gal net paskirsiu jai kažkokią vietą Europoje (kurios aš visiškai neišmanau ir neketinu išmanyti, išskyrus Senovės Graikiją). Man tie reitingavimai seniai nebeįdomūs; jei tik galėčiau, išjungčiau smegenyse priėmimo signalus apie visokiausias premijas, penketukus, dešimtukus, dvyliktukus ir kitas hidras. Literatūra nėra olimpinės žaidynės. Gal vertėtų daugiau kalbėti apie jos pateikimą – kultūrines laidas, knygų pristatymus, rašytojo socialumą. Viena draugė pasakojo, kaip, gyvendama Prancūzijoje, negalėdavo atsitraukti nuo France Culture radijo laidų – visur vaikščiojo su ausinėmis, o kai reikėdavo miegoti, įrašinėdavo jas, kad vėliau galėtų klausytis. Skirtumas nuo lietuviškų kultūrinių laidų – niekas ten nekalbėdavo tomis mums įprastomis „dvasingomis“ intonacijomis, lyg nuo sakyklos aiškintų Evangeliją. Galvoju, kas būtų, jeigu kolegų bei bičiulių rate imčiau kalbėti apie reikalus be tinkamos „pagarbos“ (ji išreiškiama tik tomis mums įprastomis sakralinėmis laikysenomis), labiau pasiduodama jausmui, atisakydama tam tikrų emocinių suvaržymų – jie ne tik manęs atsižadėtų ir eliminuotų iš savo rato, bet ir automatiškai sąmonėje pasodintų į tam tikrą vietą, gal net greta V. Normano, nuo kurio aš vis dėlto mažumėlę skiriuosi. Kita vertus, lankytojų antplūdis šių metų Knygų mugėje lyg ir sufleruotų knygų bei kultūrinių renginių pasiilgimą. Klausiate apie literatūros gyvybingumą, turbūt apie knygą kaip įvykį: man toks įvykis buvo K. Sabaliauskaitė, tikras literatūrinis Mozartas. O dabar vėl šimtą metų gali nieko neįvykti, vargu ar to labai pasigesiu. Jos asmenybė (ar poza) nėra įdomi, nelaukiu, netgi nesitikiu iš jos kitų knygų. Tai ne koks asmeniškumas ar išimtis: pasaulyje beveik nebėra nepažįstamųjų, kurie būtų įdomūs – įdomesnės jų knygos, jeigu jos pavyksta. Žmonės, nuolat akcentuojantys savo kilmingumą, išsilavinimą ar multikultūrines patirtis, man savaime įtartini: šitie dalykai šiandien dar gali būti aktualūs nebent G. Grajausko vadinamajai „elituvai“. Gal labiau domiuosi jaunesniais už save, tarp jų dažniausiai matau ryškesnius savo ilgesio pėdsakus. Dėl to „lietuviškumo“: neseniai „Facebook“ socialiniame tinkle žurnalo „Liaudies kultūra“ apologetai ėmė kalbėti apie tapatybę. Esą tik vienos kalbos ir religijos pagrindu išsaugosime kažkokį mistinį turtą. Iš šono jų šnekos atrodė kaip kokių islamistų talibų lozungai; skambėjo gan primestinai. Suabejojau, ar toks dalykas kaip tapatybė apskritai egzistuoja, nes juk matau savo akimis, kaip daugeliu atvejų kinta religinė, net lytinė tapatybė; kalbinė, deja, taip pat. Žmogaus tapatybė apskritai yra egzistencinis matmuo, ir jeigu jis ją suvokia tik per bendrai skanduojamus „broliškumo“ šūkius, religijos monopolį ir pan. – gali būti, toks žmogus nėra pasiekęs net individo stadijos. Be to, nematau jokios privalomos sąsajos tarp nuolatinio etnoso atminties bagažo rūšiavimo ir sąmoningo asmens savarankiškos tapatybės. O tai, jų akimis, labai blogai, tragedija. Paklauskime tų dalykų A. Nykos-Niliūno, juo vieninteliu pasitikiu.

 

       3. Dekonstrukcijos baimė būdinga mums visiems. „Dekonstruokit ką tik norit, tik Vileišių rūmus palikit ramybėj“, – kartą LLTI patalpose yra pasakęs Virginijus Gasiliūnas. Savaip branginu tą sentimentalų konservatyvumą, tai irgi savigyna. Nors šiaip manau, kad savigynos mechanizmo kūryba aktuali tik jaunystėje, vėliau gyventi daugmaž išmoksti. Išmoksti daryti tai, kas įdomu, ir nebepajėgi turėti jokių viršininkų „ant savo galvos“: sunkiomis akimirkomis mintimis grįžti į rusų literatūros aukso amžių, mokaisi iš tų rašytojų orumo. Pati stebiuosi – man juk malonu rašyti, tai nėra vien darbas pačia juodžiausia prasme, tačiau nesu ir kažkokia prisukama. Kartais užstringu ties vienu tekstu ir nieko negaliu išspausti. Arba kurį laiką darau nesąmones, ir tai mano pasirinkimas. Reikia kažkuo maitintis, susikurti atsvarą ir užuovėją nuo demonų apsėsto pasaulio. Man gražus vienas S. Gedos eilėraščio imperatyvas: rašyti reikia ne tam, kad sužaižaruotum savo daugiabriauniu talentu, o tam, kad gyventi yra labai sunku. Tuo ir vadovaujuosi. Tik baisu, kai pažįstami ir draugai, skaitydami grožinę literatūrą ar tyrinėdami rašytojų kalbas, ieško jose kažkokių sau artimų krikščioniškų, anarchistinių ar feminizmo idėjų (šias sritis paminėjau tik kaip dažniausius pavyzdžius), – ir jeigu neranda, pasmerkia tą knygą kaip ,,blogą“. Vis dažniau tai pastebiu. Man šis elgesys rodo negebėjimą skaityti. Tačiau tai jų reikalas. Kuo daugiau skirtingumų, tuo įvairesnis ir įdomesnis gyvenimas; skirtingumai, o ne panašumai mus traukia vienus prie kitų ir atveria galimybę dialogui, padeda matyti save kitame it veidrodyje. Čia jau labai banaliai pasisakiau. Kai peržvelgiau dabar savo atsakymus – jie man irgi atrodo beprasmiai; jie apie nieką, tačiau bent jau su šlakeliu nuoširdumo. O kad ir kaip ten būtų – viskas bus tik geriau, pamatysit.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.4 (balandis)