Josefas Winkleris (g. 1953) – vienas garsiausių šių dienų Austrijos rašytojų, sukūręs literatūrinę pasipriešinimo bet kokiai prievartai (valstybės, bažnyčios, patriarchato, tradicijų) koncepciją, kurios esmė – savita kalba, atskleidžianti represinį šių institucijų pobūdį. Bažnyčia su visais laidotuvių ritualais jo kūriniuose iškyla kaip žiauri ir negailestinga mirties palydovė, siekianti užkirsti visus kelius į socialinį, dvasinį ir seksualinį išsilaisvinimą. Rašytojo knygose nėra nė vieno sakinio, kuris neįkūnytų kokios nors kalbinės formos ar realybės vaizdinio. Unikalus rašytojo stilius organiškai supina itin išraiškingus, kartais net siurrealistinius veikėjų įvaizdžius ir ribines dvasios būsenas, pripildydamas jas egzistencinės įtampos bei karčios ironijos. Pagrindinės J. Winklerio kūrinių temos – religija, homoseksualumas ir mirtis. Autorius nuolat galynėjasi su potraukiu savaip estetizuoti mirtį. Jo įkvėpimo šaltiniai visada buvo drumzlini – (homo)seksualumas, sužalota vaikystė ir visuomenės paribiai. Nors kai kurie biurgeriai J. Winklerio kūrybą laiko „beskone ir nepakeliama“, jo knygos susilaukė pelnyto įvertinimo. Rašytojas yra pelnęs Ingeborgos Bachmann (1979), André Gide'o (2000), Georgo Büchnerio (2008) premijas.