Hakimas Beyus (g. 1948, tikr. Peteris Lambornas Wilsonas) – amerikiečių rašytojas, eseistas ir poetas, pirmasis pasiūlęs „laikinųjų autonominių zonų“ (Temporary Autonomous Zone, TAZ) koncepciją, pagrįstą istorine piratinių utopijų patirtimi. Devintajame dešimtmetyje sukurtos jo teorijos rėmėsi tiek įvairiomis orientalistinėmis koncepcijomis, tiek anarchizmo ir situacionizmo idėjomis, sumišusiomis su įvairių krypčių sufizmu ir neopagonybe. H. Beyus teigia, kad menininku (man in the arts) gali tapti kiekvienas iš mūsų, jaučiantis būtinybę veikti kūrybiškai. Knygoje „Laikinoji autonominė zona“ jis apibrėžė intymią, slaptą, nelegalią vietą, kur išvengiama meno kūrinių prekybos, paties meno kūrimo siekiant naudos, kuri tampa modernaus menininko prakeiksmu. Būtina ištrūkti iš rinkos pasaulio, atgauti kūrybines galias ir susikurti savo „autonominę zoną“ – t. y. tapti menininku. Kapitalistinį menininką H. Beyus lygina su turistų gidu – toks menininkas yra patirties interpretatorius, paverčiantis ją elitinio vartojimo objektu. Jis kviečia perkurti visus interpretacijos (šiuolaikinio meno) centrus pagal savo viziją ir iškelia tezę: „Mums nereikia, kad menininkai gyventų už mus – jie tiesiog galėtų lengvinti mūsų dalią, būti mūsų bičiuliai, keistis patirtimi.“ Pats menas turi išsaugoti priešiškumą pasaulinei tvarkai – menas bus nepastebimas tol, kol žmonės nepradės jo priimti kaip dovanos. O iki tol menas turi išlikti slaptas, privalo įgyti autonomiją, jis turi būti kuriamas už visuotinio spektaklio ribų, išlaikyti magines galias, kurios išsiskleis tik sukilimo prieš senąją tvarką akivaizdoje.