Paulis Celanas (tikr. Paulis Anczelis; 1920–1970) –­ žydų kilmės austrų poetas, vienas žymiausių XX a. poetų, rašiusių vokiečių kalba. Po sunkių karo išgyvenimų (fašistiniuose lageriuose žuvo jo tėvai ir visi artimieji) P. Celanas apsigyveno Rumunijoje, kur iki 1948 m. dirbo leidyklos redaktoriumi. 1948 m. persikėlė į Vieną. Čia prasidėjo tikroji jo kūrybinės biografijos pradžia: išleistas jo pirmasis eilėraščių rinkinys „Smėlis iš urnų“ (Der Sand aus den Urnen, 1948). Rinkinio eilėraštis „Mirties fuga“ išgarsino jo vardą ir padarė didžiulę įtaką kelioms poetų kartoms Vakaruose. 1950 m. poetas persikėlė į Paryžių, priėmęs Prancūzijos pilietybę ir čia gyveno iki savo mirties. 1970 m., nepakeldamas sunkios gyvenimo ir kūrybos naštos, P. Celanas nusižudė, nesulaukęs paskutiniojo savo eilėraščių rinkinio, kuris jau buvo spaustuvėje, pasirodymo. Per dvidešimt kūrybos metų poetas išleido nemažai poezijos rinkinių – „Aguona ir atmintis“ (Mohn und Gedachtnis, 1952), „Nuo slenksčio prie slenksčio“ (Von Schwelle su Schwelle, 1955), „Kalbos grotos“ (Spragchgitter, 1959), „Niekieno rožė“ (Die Niemandsrose, 1963), „Alsavimo krypsnis“ (Atemwende, 1967), „Gijų saulės“ (Fadensonnen, 1968), „Šviesos prievarta“ (Lichtzwang, 1970) ir kt. Paskutiniųjų pavadinimai sunkiai išverčiami. Poetas daug ekperimentavo, ieškodamas kalbos ribų, vienintelės jį patenkinančios poetinės formulės. Daugelis jo eilėraščių, rodos, specialiai užšifruoti, kartais jie subyra į atskiras, viena nuo kitos izoliuotas asociacijų grandines, atskirus žodžius bei ženklus, tačiau išlieka vieninga jo pasaulėjautos sistema. Pagrindinė P. Celano kūrybos mintis – amžiaus tragizmo pojūtis, revoliucijos bei maišto troškimas, žmogiškasis protestas. P. Celanas – gana sudėtingas ir nelengvai suprantamas poetas, jo stilius – drąsus lingvistinis ekperimentas, kuriame žodis švyti visomis spalvomis, yra sugėręs dešimtmečių kūrybinius ieškojimus.