Julius Kaupas (1920–1964) – prozininkas, eseistas, kritikas. 1944 m. baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą, tais pačiais metais pasitraukė iš Lietuvos, 1947-49 Freiburgo universitete studijavo filosofiją ir literatūrą, o nuo 1950 gyveno JAV, kur dirbo gydytoju psichiatru. Aktyvus žurnalo Literatūriniai lankai kritikas, savo straipsniuose pritaręs lietuvių literatūros modernistinei išmonei, pasisakęs prieš jos etnografiškumą, vienas pirmųjų vartojo S.Freudo ir K.G.Jungo kategorijas. Savosios kūrybos pasauliu J.Kaupas artimas vokiečių romantikams, ypač E.Th.H. Hoffmannui, tad išmonė ir vaizduotės žaismas jam tapo pagrindiniais kūrybos principais. Tokiu būdu J.Kaupas kūrė pasakas-noveles, kurių įstabius įvykius perkėlė į Kauną. Gimtasis miestas, pasak V.Kubiliaus, jam tapo „stebuklingų metamorfozių ir svajonių išsipildymo vietove, regima per poetinio ilgesio prizmę.“ Vienintelėje išleistoje J.Kaupo prozos knygoje Daktaras Kripštukas pragare paslaptingų įvykių ir keistų istorijų liudytojais bei pagrindiniais veikėjais tampa vaikai arba vaikų įsivaizduojamo pasaulio personažai. O neišleistame novelių rinkinyje Saulėgrąžos mėnulio šviesoj sprendžiami moralės klausimai, kur suaugusiųjų pasaulio problemos regimos vaikų, senukų ar romantiškos pasaulėjautos žmonių. Skirtingai nuo daugelio egzodo autorių prozos, J.Kaupo kūryboje nėra akivaizdžių užuominų į konkrečią Lietuvos ar užsienio politinę ar socialinę tikrovę.

Apie Julių Kaupą ir jo tekstus

Juliaus Kaupo tekstai