Nežinomas rašytojas nestudijavo filologijos, neišleido pirmojo rinkinio, nebuvo pastebėtas literatūros kritikų. Jis negavo jokio apdovanojimo – nei kokio nors laureato vardo, nei Nacionalinės premijos. Jis neįstojo į rašytojų sąjungą, nerašė į kultūros laikraščius, nedalyvavo jokiuose festivaliuose. Jo kūryboje literatūrologai nepastebėjo jokio lyrinio polėkio, jokios vidinio kalbos muzikalumo, jokios metafizinės prasmės. Niekas nesuprato, kad jis rašytojas, nes jo kūryba buvo pats gyvenimas. „Kartą pasaulyje gyveno rašytojas, kuris nerašė knygų. Todėl jo knygų niekas ir neskaitė. Rašytojas dirbo įvairius darbus, mylėjosi, pykosi, augino vaikus ir gėles, žaidė kompiuteriu, žiūrėjo televizorių, kalbėjosi telefonu, bet knygų nerašė. Tiesiog jis neturėjo laiko rašyti knygas. Visi pavydėjo rašytojui. Argi tai ne puikus užsiėmimas – nerašyti knygų? – sakė jie. – Vis tiek jų niekas neskaito. Todėl rašytojas ir nerašė. Jis neparašė nė vienos knygos, tad niekas niekada jos ir neperskaitė“ (T. A. Rudokas. Žvėris eina miegoti, 1996).