Balys Sruoga (1896–1947) – poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas, publicistas,  žymiausias teatro ir dramaturgijos specialistas tarpukario Lietuvoje. Mokėsi Petrogrado miškų institute, vėliau studijavo literatūrą Petrogrado ir Maskvos universitetuose, mokslus tęsė Miuncheno universitete. Dirbo LU, dėstė Vilniaus universitete. 1926–1943 m. vadovavo Teatro seminarui, išugdė teatro kritikų ir istorikų, savarankiškai mąstančių kultūros asmenybių. VU įsteigė teatrologijos katedrą. Antrojo pasaulinio karo metais buvo suimtas ir įkalintas Aušvico lageryje. Baigiantis karui, rašytoją rado leisgyvį, nuo bado išsekusį patvoryje, paskui dar du mėnesius gydė Torūnėje. 1945 m. gegužės mėn. pagaliau grįžo į Vilnių, ir iškart, siekdamas numaldyti klaikius išgyvenimus, ėmėsi plunksnos. Taip gimė reikšmingiausias jo pokario veikalas – beletrizuotų Stutthofo atsiminimų knyga „Dievų miškas“. Stalininiams literatūros ideologams ši knyga pasirodė kaip „ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų“, todėl išėjo tik 1957 m. B. Sruoga debiutavo 1919 m. legendinio siužeto poema „Deivė iš ežero“. Išleido lietuvių poezijos tėkmę smarkiai praskaidrinusius eilėraščių rinkinius „Saulė ir smiltys“ (1920), „Dievų takais“ (1923). Veikiamas rusų simbolizmo, antipozityvistinės „Vaivoryštės“ , „Pirmojo baro“ orientacijos, atmetė klasikinę Maironio poetinę tradiciją, naivųjį realizmą ir tapo vienu aktyviausių poetinio perversmo iniciatorių. Į lietuvių dramos lobyną įėjo jo pjesės „Milžino paunksmė“ (1932), „Baisioji naktis“ (1935), „Kazimieras Sapiega“ (1938-1941), „Apyaušrio dalia“ (1945). Parašė literatūros, teatro studijų, daug recenzijų, kritikos straipsnių. Meno esmė B. Sruogos supratimu – visuotinumas ir kosmiškumas, savitas sielos gyvenimas, tautos dvasia, kuri ryškiausiai įkūnyta liaudies dainose, M. K. Čiurlionio tapyboje ir J. Baltrušaičio lyrikoje (pastarąjį laikė savo dvasios tėvu).

Apie Balį Sruogą ir jo tekstus
Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. Tolyn nuo Maironio! (1982) (3)

Balio Sruogos tekstai