Leonas Skabeika (1904–1936) – poetas simbolistas. 1925–1930 m. studijavo Lietuvos universiteto humanitarinių mokslų fakultete lietuvių ir prancūzų literatūras. Nuo 1923 m. rašė straipsnius krikdemų valdžią kritikuojančius straipsnius „Aušrinėje“, „Jaunime“, „Kultūroje“, „Vienybėje“. 1929 m. Kaune išleistoje antologijoje „Pirmas dešimtmetis“ apie save rašė: „Gimiau 20-ame amžiuje. Mokausi gyventi. Už viską labiau nekenčiu robotų. Myliu tuos, kurie manęs nekenčia. Mirti dar nežadu.“ Likimo ironija – rašytojas nuo džiovos mirė nesulaukęs nė 32 metų. Spėjo išleisti vienintelį eilėraščių rinkinį „Po juodo angelo sparnais“ (1928). Prieš mirtį parašė „Testamentą", kuriame išdėstė savo ateistines pažiūras. Prašėsi palaidoti be bažnytinių apeigų Šiaulių laisvamanių kapinėse, tačiau palaidotas su visomis katalikiškomis apeigomis. L. Skabeikos lyrika iš simbolizmo perėmė sielvarto ir demoniškų aistrų motyvus, pakilių metaforų ir įvaizdžių stilistiką  Ekspresionizmas pratino poetą suvokti save miestiškos civilizacijos aplinkoje, atvėrė gaivališkumo, veržlaus temperamento, intensyvios ir šūksmingos intonacijos grožį. Svyruodamas tarp skirtingų poetinių sistemų, ryškėjo kaip dramatiškos įtampos, griežto dvasinio mosto, niūrios vaizdinės ir muzikinės ekspresijos poetas. „Į lietuvių lyriką L. Skabeika įvedė naktinio miesto gyvenimo vaizdus, nuspalvintus Ch. Baudelaire'o „Piktybės gėlių“ dvasia, ir erotinės aistros, geliančios kaip „šimtai rainų gyvačių“, motyvą. Paskutiniai L. Skabeikos eilėraščiai, išvarstyti aštriabriauniais industriniais įvaizdžiais, laužomi į majakovskiškai sukapotas trumpas eilutes, alsavo politinės opozicijos ir triumfuojančio aktyvumo nuotaikomis“ (Vytautas Kubilius).