Henrikas Nagys (1920–1996) – poetas, kritikas, literatūros ir dailės publicistas. Mokėsi Kėdainių gimnazijoje. 1940 m. įstojo į Kauno universitetą studijuoti architektūrą. Prasidėjus karui, tęsė studijas atgimusiame Kauno Vytauto Didžiojo universitete – studijavo lituanistiką, germanistiką ir meno istoriją. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1945–1949 m. studijavo Insbruko ir Freiburgo universitetuose, studijas baigė filologijos daktaro laipsniu. 1949 m. H. Nagys persikėlė į Monrealį. Dirbo fabrikuose, dėstė universitete, vedė aukštesniuosius lituanistikos kursus, mokytojavo vidurinėje mokykloje. 1952–1959 m. dirbo „Literatūros lankų“ redakcijoje, buvo savaitraščio „Nepriklausoma Lietuva“ redaktorius. Pirmuosius eilėraščius H. Nagys paskelbė 1937 moksleivių žurnaluose „Mokslo dienos“ ir „Ateitis“. 1946 m. Insbruke išleido pirmąją knygą „Eilėraščiai“, kuri papildyta buvo įtraukta į antrąjį rinkinį „Lapkričio naktys“ (1947). Ankstyvajai poezijai būdingas ekspresionistinis, tapybiškas vaizdas, ryškios spalvos (grafiški juodos ir baltos spalvų kontrastai, kraujo raudonis), trūkčiojanti frazės linija, pauzės, emociškai akcentuotos metaforos. Jaučiama vokiečių ekspresionistų, egzistencinės filosofijos įtaka. Savo poetine laikysena, elegine nuotaika Nagys artimas ankstyvajai Alfonsui Nykos-Niliūno, Vytauto Mačernio kūrybai. Vėliau jo poezijos emocinė įtampa atslūgsta, eilėraščio subjekto balsas ne toks kategoriškas, istorijos, erdvės ir laiko sąvokos įgyja žmogiškos egzistencinės patirties krūvį. H. Nagio poezijos žmogus – maištinga asmenybė, kurios poetines refleksijas dažnai lydi nevilties, tuštumos, mirties pojūtis. 1991 m. poetui įteikta Jotvingių premija. Jo vardu 1998 m. pavadinta Buknaičių pagrindinė mokykla.