Antanas Masionis (1941–1974) – poetas, literatūros kritikas. Baigė Vyžuonų vidurinę mokyklą, 1965 m. – VU lietuvių kalbą ir literatūrą. 1966–1967 m. – Lietuvių kalbos ir literatūros instituto mokslinis bendradarbis. 1967–1974 m. dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1958 m. Keletą metų vadovavo Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijai. 1973 m. buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą. Dvasinės krizės apimtas, nusižudė. Priešmirtiniame laiške rašė: „ Be visų lemtingai susiklosčiusių socialinių aplinkybių, aš nemokėjau „elgtis" su žmonėmis, iš jų reikalavau maksimumo ir norėjau, kad jie tai darytų mano atžvilgiu. Bet žmonėms to nereikėjo.“ Pirmoji jo poezijos knyga „Vardan dienovidžio“ išėjo 1970-aisiais, o antrojo rinkinio „Kelias“, pasirodžiusio 1974 metais, autorius jau nebeišvydo… 1980-aisiais leidykla „Vaga“ išleido Antano Masionio kūrybos rinktinę „Poezija. Kritika“. „A. Masionis – aukšto dvasinio polėkio ir plataus kultūrinio akiračio asmenybė (skaitė prancūzų, vokiečių, čekų, lenkų k.), troškusi būti universaliu rašytoju, kaip Vincas Mykolaitis-Putinas. Kūrė kontempliacinio tipo lyriką, reikšdamas esmių ilgesį intelektualizuotos savistabos tonacijomis. Šventosios pakrančių gamtos vaizdus pagal Jurgio Baltrušaičio kūrybos sugestiją dėstė kosminio sąryšingumo perspektyvoje. Rašė eseistinio tipo kritikos straipsnius, siekdamas apibrėžti autoriaus „dvasinę sandarą“, lemiančią kūrinio gyvybingumą. Linkęs į filosofinę refleksiją, pagrindė teoriškai laiko kategoriją ir mito reikšmę šiuolaikinėje literatūroje, dailės ir poezijos sąlyčius, esė žanro pagrindus“ (Vytautas Kubilius).