Vytautas Mačernis (1921–1944) – poetas, jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas. Gimė Šarnelėje, netoli Žemaičių Kalvarijos, mokėsi Sedos vidurinėje mokykloje ir Telšių gimnazijoje.1939 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto teologijos-filosofijos fakultetą. Studijavo anglų k. ir literatūrą. 1940 m. persikėlė į Vilniaus universiteto humanitarinių mokslų fakultetą. 1941 m. metė anglistiką, perėjo į filosofiją, kurią studijavo iki pat universiteto uždarymo. 1943 m. vokiečiams uždarius Vilniaus universitetą, V. Mačernis grįžo į tėviškę. 1944 m. spalio 7 d. Žemaičių Kalvarijos pakraštyje važiuojant vežimu į poeto galvą pataikė atsitiktinė artilerijos sviedinio skeveldra ir atėmė jauno bei talentingo poeto gyvybę. Pirmuosius eilėraščius V. Mačernis paskelbė dar besimokydamas septintoje klasėje mokyklos ateitininkų žurnaluose „Ateities Spinduliai” ir „Ateitis”. Mokydamasis universitete, aktyviai dalyvavo Šatrijos draugijos veikloje. Pirmosios V. Mačernio poezijos knygos buvo išleistos pokario metais Vakarų Europoje ir JAV: „Vizijos” (Romoje, 1947), „Poezija” (Čikagoje, 1961). Po karo daugiau kaip du dešimtmečius Lietuvoje V. Mačernio kūryba giliau nebuvo tyrinėjama. Pirmą kartą pluoštas V. Mačernio eilėraščių oficialiai paskelbtas tik 1966 m. – „Poezijos pavasario” almanache. Poezijos rinktinė „Žmogaus apnuoginta širdis” Lietuvoje išspausdinta 1970 m. V. Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. „Vizijas“ galima pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai susipina su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės. „Gyvenimas – tai aukštosios akimirkos, kurių metu žmogus išsiskleidžia visatos pilnatvėje. Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingą. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų“ (Vytautas Mačernis).