Rimantas Kmita (g. 1977) – poetas, eseistas ir literatūros kritikas. Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją bei literatūrologiją, 2008 m. apgynė filologijos daktaro disertaciją. Nuo 2001 m. dėsto šiuolaikinę lietuvių literatūrą Klaipėdos universitete. Klaipėdos poetų sambūrio bei festivalio „Placdarmas“ organizatorius, internetinio žurnalo „Skaitymai“ koordinatorius. Kultūrinėje spaudoje yra paskelbta keliasdešimt R. Kmitos recenzijų, esė, literatūrinių straipsnių. 1999 m. išleido pirmąją eilėraščių knygą „Nekalto prasidėjimo“, už kurią 2000 m. buvo paskirta Z. Gėlės premija (geriausias 1999 m. debiutas). 2002 m. išėjo antrasis eilėraščių rinkinys „Upės matavimas“, palankiai sutiktas kritikos. Pirmąja knyga R. Kmita įgijo „pakankamai gero poeto“ (Eugenijus Ališanka) reputaciją. Jo eilėraščių poetika atremta į agrarinį subuitintą gamtovaizdį, pirmenybė teikiama ne kultūrinei refleksijai, o savaiminiam buvimui be jokios režisūros, jokių mizanscenų, dramatiškų pozų. Kliaujamasi eileraščio kaip daikto savaime modeliu, haiku pavyzdžiu kreipiamasi į užtekstinę erdvę, kurią turi plėsti ir naivaus, „nekalto“ mąstymo stilistika. Daugiausia pasitelkiamos referencinės kalbos galimybės (stebėjimas, aprašymas, perpasakojimas, konstatavimas), todėl eilėraščiui neretai pristinga vidinio intensyvumo bei improvizacinės gyvybės. „Pamatymas, kaip procesas, autoriui, aiškiai simpatizuojančiam dzen estetikai, yra svarbesnis nei filosofinis apibendrinimas“ (Nida Gaidauskienė).