Elena Karnauskaitė (g. 1964) – poetė, pedagogė. Studijavo lietuvių bei prancūzų kalbas Viniaus universitete. Studijų metais dalyvavo universiteto literatų būrelio veikloje, kuriam tada vadovavo M. Martinaitis. Nuo 1989 m. poetė dirba Palangos V. Jurgučio vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos mokytoja. 2002 m. Klaipėdos universitete baigė literatūrologijos magistro studijas  Respublikinėje spaudoje debiutavo 1980 m. Eilėraščiai skelbti „Poezijos pavasaryje”, „Proskynoje”, „Baltijos” almanache. Dalyvauja poetiniuose „Druskininkų rudens“, „Poezijos pavasario“, „Placdarmo“ renginiuose, rengia savo ir kitų autorių kūrybinius vakarus. Išleido eilėraščių rinkinius „Briedė jūroje“ (1990 m.), „Tiltas iš pelenų“ (2000 m.), „Iš smilčių“ (2004). 2005 m. nominuota „Poezijos pavasario“ laureato vardui ir apdovanota specialiais Kauno miesto radijo ir televizijos ir „Nemuno“ žurnalo prizais. E. Karnauskaitės kūryboje minimalistinės poetikos priemonėmis originaliai reiškiama egzistencinės melancholijos nuotaika. „Elenos Karnauskaitės poezijos kalbančioji gyvai primena skandinavų moterų prozos veikėjas – atšiaurias, nejaukias ir neprijaukinamas moteris, suaugusias su šiaurės pajūrio peizažais, nepalenkiamai išgyvenančias savo nepalankias lemtis. sukuriama nejaukaus buvimo atmosfera, pasižyminti kalbos nepatikimumu ir pasaulio uždarumu, sukelianti prasmingų ryšių nesulaikomas „pavojingas emocijas“ – neviltį, rezignaciją, melancholiją, atšiaurumą beprasmio gyvenimo, o dažnai – tik atsitiktinio sambūvio bendrininkam“ (Brigita Speičytė).