Kalanavičius Antanas

Antanas Kalanavičius (1945–1992) – XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečio poetas, ilgai likęs nuošalėje, nedalyvavęs literatūriniame Lietuvos gyvenime. Mokėsi Nedzingės vidurinėje mokykloje. 1965–1968 m. studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete bei Vilniaus pedagoginiame institute, bet studijų nebaigė. Nuo 1973 m. gyveno gimtinėje, vertėsi žemės ūkio darbu, išmanė kalvio amatą. Rašyti pradėjęs paauglystėje, pirmąjį eilėraštį išspausdino Varėnos rajoniniame laikraštyje. Nuo 1965 m. keliolika eilėraščių buvo publikuoti įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose. Paskutiniuosius savo gyvenimo metus jis praleido gimtojoje sodyboje. Visą savo neilgą gyvenimą be pertraukos rašė eilėraščius, buvo parengęs rinkinius „Vakaro verpstas“, „Drožiniai rankšluostinėje“, „Dulkėti erškėčiai“, „Ne akmenys guli“, „Laukties slenkstis“, tačiau gyvas būdamas nė vienos knygos nesulaukė. 1994 m. išėjo Juditos Vaičiūnaitės parengta (su Perpetua Dumšiene) ir redaguota eilėraščių bei laiškų rinktinė „Ne akmenys guli“. 2005 m. išleista Varėnos „Ryto“ vidurinės mokyklos abiturientų, LR jaunųjų filologų konkursų laureatų, darbai apie poeto Antano Kalanavičiaus kūrybą „Nuošalės poetas“. A. Kalanavičiaus poezijoje atsiveria poeto talento gelmė, gaivalingumas, jo vienišas gyvenimas gamtos prieglobstyje. Nepaprastai turtinga jo kalba – žodynas ir sintaksė. Jis rašė laisvą, nepriklausomą poeziją. „A. Kalanavičiaus poezija yra kilusi iš tiesioginio gamtinės aplinkos patyrimo, pokalbio su daiktais, įsigyvenimo į kalbą kaip į pirminę materiją, iš kurios formuojama originali archaizuota, avangardiška poetika, atskleidžianti antriniais kultūros diskursais nepridengtą būties pajautą“ (Brigita Speičytė).

Apie Antaną Kalanavičių ir jo tekstus

Judita Vaičiūnaitė. Prie gimtojo žvyrkelio (apie Antaną Kalanavičių, 1994)

Juozas Aputis. Su šuneliu ant rankų (apie Antaną Kalanavičių, 1994)

Vienintelis poeto Antano Kalanavičiaus interviu (1991)

 

Antano Kalanavičiaus tekstai