Julius Janonis (1896–1917) – poetas, prozininkas, publicistas, vertėjas, revoliucionierius. 1906–1913 m. mokėsi Biržų pradžios ir keturklasėje mokykloje. Dalyvavo slaptame moksleivių savišvietos būrelyje. Rinko tautosaką, siuntinėjo „Aušrinei“ ir Lietuvių mokslo draugijai, dalyvavo aušrininkų organizacijoje. Eilėraščius pradėjo rašyti 1910 m., pirmasis eilėraštis „Našlaitėlė“ išspausdintas 1912 m. žurnale „Jaunimas“. Nuo 1913 m. tęsė mokslą Šiaulių gimnazijoje. Kilus karui, 1915 m. pasitraukė į Voronežą, vėliau į – Petrogradą. Įsitraukė į darbininkų judėjimą ir tapo marksistu. Jo iniciatyva 1916 m. pasirodė rankraštinis laikraštis „Atžala“. Už revoliucinę veiklą  1916–1917 m. kalintas Petrogrado kalėjime. Dirbo „Tiesos“ korektoriumi. 1918 m. Voroneže išleista poezijos knyga „Vaidilos Ainio (Juliaus Janonio) eilės“. Susirgęs džiova ir nenorėdamas būti našta draugams, nusižudė po traukiniu. J. Janonis – žymiausias lietuvių politinės poezijos kūrėjas, poetas kaltintojas. Jo poezija remiasi teze, kad esama socialinė santvarka yra neteisinga ir turi būti pakeista. Eilėraščių kalba konkreti, grubi, dažnai ironiška, priartinta prie žemųjų socialinių sluoksnių suvokimo. Kalbama kumečio ar dažniau miesto proletaro vardu, sukuriami ryškūs, kontrastingi socialinės nelygybės vaizdai.J. Janonis – pirmasis lietuvių poetas urbanistas. Jo miestas – itin ryškių socialinių kontrastų vieta, kur „it kraugerės šmėklos“ kaukia dirbtuvės, šaukiančios niūrias darbininkų minias, kur nesulaukia darbo bedarbiai ir miršta iš bado vaikai. Eilėraštį jis dažnai konstruoja revoliucinės proklamacijos pavyzdžiu, kuria alegorinius šviesios ateities vaizdus.