Grušas Juozas

Juozas Grušas (1901–1986) – dramaturgas, prozininkas, vertėjas, eseistas, vienas žymiausių XX a. antrosios pusės Lietuvos rašytojų ir kultūros veikėjų. 1924 m. baigė Šiaulių gimnaziją, 1931 m. – filosofiją Vytauto Didžiojo universitete  1931 m. kartu su Baliu Sruoga inicijavo Lietuvos rašytojų draugijos įsteigimą, 1937–1938 m. buvo šios draugijos pirmininkas. Literato kelią J. Grušas pradėjo eilėraščiais, kuriuos nuo 1925 m. spausdino laikraščiuose, bet greitai perėjo prie prozos. Pirmosiose knygose – apsakymų rinkinyje „Ponia Bertulienė“ (1928), romane „Karjeristai“ (1935) autorius plėtojo klasikinio realizmo žanrą, kuriam būdingas ištobulintas psichologinis ir intelektinis įžvalgumas, polinkis į ryškius charakterius, socialinis kritiškumas. Pokario metais J. Grušas ilgai sirgo ir beveik nieko nerašė. Lūžis įvyko 7-ajame dešimtmetyje. Novelių rinkinyje „Rūstybės šviesa“ (1969), tragikomedijose „Meilė, džiazas ir velnias“ (1967), „Pijus nebuvo protingas“  (1974) autorius ėmė piešti „vaizdą be siužeto“, „pagrindinės kolizijos“, „dramatiškumo“ esmę, kurią galima vien „justi“. Ankstyvasis Grušo racionalizmas išliko, tačiau pasikeitė filosofinių klausimų paskirtis – jų tarsi atsisakyta. J. Grušas pirmasis prozoje realizavo abstrakčių, befabulinių konstrukcijų meninius principus, paplitusius to meto tapyboje ir poezijoje. Lietuviškos dramos sanklodoje įtvirtino naują paradoksinių šuolių, aštrios deformacijos, filosofuojančių metaforų, asociatyvinių derinių, desperacinio šauksmo ir nustėrimo intonacijų poetiką. 1962 m . J. Grušui suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo, 1971 m. – Liaudies rašytojo garbės vardas.1989 m. rašytojo namuose Kauno Žaliakalnyje įkurtas Juozo Grušo memorialinis muziejus.