Gražina Cieškaitė (g. 1951) – viena savičiausių lietuvių poečių, 1990 m. „Poezijos pavasario“ laureatė. 1970 m. studijavo VU lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo Žemės ūkio akademijoje, įvairiose valstybinėse įstaigose. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1967 m. Jos kūrybą galima laikyti „grynąja metafizika“, tačiau ją apibrėžė ir sudėtingi autorės gyvenimiškieji kontekstai: liga, nusikaltimas, ilgalaikė izoliacija ligoninėje. G. Cieškaitės kūrybą galėtų analizuoti ne tik literatūros kritikai, bet ir psichiatrai ar psichoanalitikai. Jos eilėraščiuose nėra nei buities, nei dabar populiarių buities estetikos paieškų. Nėra jokių konkretaus istorinio laiko, kasdienybės ar joje gyvenančių žmonių pėdsakų. Daugelyje jos eilėraščių vyrauja itin abstraktūs, kosmoso platybėse plevenantys simboliai. Kartais atrodo, kad eilėraštį reikia skaityti ar jo klausytis kaip užkalbėjimo, kažkokių nesuprantamų pirmykščių religinių apeigų, paklūstant jų iškilmingai, ekstatiškai intonacijai, bet nebandant suvokti loginių ryšių tarp atskirų žodžių ar eilučių. „G. Cieškaitės poezija kaip tas žvynšaknės žiedas išauga iš kažkokių kitiems nematomų, tamsių ir baugių žmogaus prigimties, troškimų, filosofijos, ligos gelmenų“ (Donata Mitaitė).